Gaidys: socdemai – valdininkų ir valdžios partija

Viešosios nuomonės tyrimo centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys
Viešosios nuomonės tyrimo centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys
  © Andrius Ufartas / Fotobankas

Gedimino Kirkilo vadovaujami socialdemokratai atstovauja ne tiek dirbančiųjų interesams, kurie šiandien nepakankamai ginami, kiek valdžiai, turčiams ir valdininkams. Taip Alfa.lt teigia viešosios nuomonės tyrimo centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys. „Prieš kelerius metus, pamenu, nustebau, kai sujungėme pusmečio trukmės tyrimus ir pamatėme, kad pagal tai, už kurias partijas kokias pajamas gaunantys žmonės balsuoja, socialdemokratai atstovauja turtingesniajam rinkėjui. O turėtų būti lyg ir atvirkščiai“, – stebisi sociologas.

Kodėl populiari Dalia Grybauskaitė? Ar politikui reikia išvykti iš Lietuvos arba praleisti didžiąją dalį gyvenimo Amerikoje, kad pelnytų populiarumą?

Iškart paneigčiau, kad reikia išvykti, norint būti populiariam. Apnyksti, jei nesi nematomas žiniasklaidoje. Ir jei Grybauskaitė ilgesnį laiką nepasirodo Lietuvoje ir čia ko nors nepareiškia griežtu, susirūpinusiu tonu, tai jos populiarumas po truputį mažėja.

Amerikiečių yra ir daugiau, ne tik Valdas Adamkus, bet jie nepatenka tarp žmonių atsakymų į apklausas. Mes juk ne tik pateikiame alternatyvius atsakymus, bet ir suteikiame žmogui galimybę įvardyti asmenį savo nuožiūra.

Antai Viktoras Uspaskichas išvažiavęs apnyko ir reitinguose, beveik išnyko iš atsakymų į tą atvirą klausimą, kur paklausiamieji patys įvardija politiką.

Grybauskaitės populiarumą iš dalies lemia jos asmeninės savybės. Kitas dalykas – nelabai yra alternatyvų. Niekieno neužsakytos, niekur nepublikuotos, praėjusį mėnesį mūsų darytos apklausos duomenimis, į atvirą klausimą, ką rinktumėte prezidentu, jei kitą sekmadienį vyktų rinkimai, 24,3 proc. atsakė – Grybauskaitę. Adamkų rinktų 16,3 proc., Paksą – 11,5 proc. Nors iš jų Pakso rinkti negali, o į Adamkaus vietą lyg ir natūraliai jau turėtų rinkti kitą politiką.

Iš esmės, sąrašas taip ir užsibaigia – šiais trimis žmonėmis. Kiti surenka labai mažus skaičius. Ketvirtoje vietoje esantis Artūras Paulauskas – 5 proc. (sausis buvo išskirtinis mėnuo Naujajai sąjungai – po ilgesnės pertraukos ji pasirodė per televiziją kalbant apie naują valdančiąją koaliciją); Vilija Blinkevičiūtė – 3,7 proc, Kazimira Prunskienė – 3,6 proc., Gediminas Kirkilas – 2,8 proc.

Grybauskaitės populiarumui svarbu tai, kad ji neįsitraukusi į įvairias vietos intrigas. Galiausiai būna juk žmonių, prie kurių intrigos tiesiog „nelimpa“. Taip pat svarbi intonacija, kuria Grybauskaitė sugeba kalbėti apie įvairias problemas. Manau, žmonėms atrodo, kad jai iš tikro nuoširdžiai rūpi, ką ji sako.

Kokia yra visuomenės prielankumo Blinkevičiūtei priežastis arba paslaptis?

Matyt, pati institucija, susijusi su pensijų mokėjimu, yra viena aukščiausiai visuomenės kotiruojamų. 1999-2000 m. juk apskritai atrodė, kad pensijų sistemos laukia katastrofa. Bet viskas gana greitai atsistatė.

Tačiau ne visada institucijos reitingas koreliuoja su žmogaus reitingu. Blinkevičiūtė moka „pagauti“ intonaciją, priimtiną žmonėms, keliančią pasitikėjimą. Kažkada tokia intonacija kalbėjo Algirdas Brazauskas su jo mokėjimu kreiptis į žmones – „mieli Lietuvos žmonės!“. Blinkevičiūtė taip pat moka kreiptis į paprastą žmogų.

O yra politikų, kurie tos intonacijos niekada neišmoks, būdami geri specialistai ir galbūt – geri žmonės. Politikui reikia turėti tą savybę – būti „savu“ žmogumi. Kaip George‘as W. Bushas yra „savas“ Teksaso valstijoje; kaip Silvijus Berlusconis.

Kad ir oligarchas, bet „savas“?

Taip – toks Lietuvoje būtų Uspaskichas.

Kokie veiksniai daugiausiai lemia žmonių per apklausas išreiškiamą prielankumą vienam ar kitam politikui?

Yra daug veiksnių – neįmanoma išsirinkti kurį nors vieną būdą ir jį mėgdžioti. Antai Uspaskicho įvaizdis visai kitoks nei Adamkaus vaidmuo, nors pagal populiarumą Uspaskichas vienu metu buvo priartėjęs prie prezidento – intelektualaus, skaitančio, mokančio kalbas žmogaus.

Nesi politikoje, jei nesi žiniasklaidoje; tai labai ryšku kad ir Uspaskicho atveju, kuris šiuo atžvilgiu yra tiesiog chrestomatinis. 2002-2003 m. Seimas fiksuodavo, kiek kuris parlamentaras kalbėjo per televiziją. Tas pasirodymų televizijoje skaičius stebėtinai atitiko populiarumo svyravimus.

Esate minėjęs, kad vieną mėnesį atliekant apklausą Darbo partijos populiarumas šoktelėjo dėl to, kad tyrimo išvakarėse per televiziją buvo parodytas reportažas apie Uspaskichą. Ar šiai partijai populiarumą daugiausia pelno jos lyderio vaidyba per televiziją? Ar ji šiuo atžvilgiu ypatinga?

Uspaskicho atveju – ypatinga; jis – televizijos žmogus. Pagal veido išraiškas, mostus jis tiesiog gimęs televizijai.

Ne kartą žurnalistai, pasikvietę mane į studiją, klausė, kokios yra Uspaskicho populiarumo priežastys. Buvo proga atsakyti klausimu – o kodėl jūs tą mėnesį net šešis kartus jį kvietėtės į pagrindines laidas? Atsakymas buvo nuoširdus: dėl reitingo. Kai tik pasirodo Uspaskichas, iškart kyla laidos reitingas.

Gruodžio mėnesį Uspaskicho šokis per LNK pridėjo populiarumo šiai partijai – nors tokio pobūdžio pakitimai paprastai vyksta 2-3 proc. paklaidos ribose.

Dažnai aiškinama, kad Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“ yra populistinės partijos, kovojančios dėl panašaus politinio mąstymo rinkėjų. Ar tikrai šių dviejų partijų elektoratai taip smarkiai „persidengia“?

Viena yra tikra: jei lygintume, kuo skiriasi 2004 m. ir 2008 m., tai didelių skirtumų neįžvelgtume. Tėvynės sąjungos populiarumas veik nepakito, valstiečių liaudininkų – nepakito, tas pat sakytina ir apie LSDP. Svarbiausias pokytis – Darbo partijos kritimas ir „Tvarkos ir teisingumo“ pakilimas. Šiuo požiūriu jos yra kaip susisiekiantys indai.

Tų partijų rinkėjai – mažesnių pajamų, žemesnio išsilavinimo, menkiau integruoti į visuomenę, labiau nukentėję nuo reformų žmonės. Abejose partijose yra tokių žmonių, o skirtumai daugiau priklauso nuo lyderių intonacijų.

Iš kur naujų rinkėjų šiandien daugiausia galėtų tikėtis vadinamosios tradicinės partijos – socialdemokratai ir konservatoriai?

Negaliu pasakyti, kad gerai jaučiu socialdemokratų elektoratą. Prieš kelerius metus, pamenu, nustebau, kai sujungėme pusmečio trukmės tyrimus ir pamatėme, kad pagal tai, už kurias partijas kokias pajamas gaunantys žmonės balsuoja, socialdemokratai atstovauja turtingesniajam rinkėjui. O turėtų būti lyg ir atvirkščiai.

Tyrimai vis dar rodo, kad ši padėtis nekinta. LSDP – daugiausia „valstybinė“ partija, jai prijaučia nemažai valstybės tarnautojų. Žurnalui „Valstybė“ daugelis apklaustų žmonių LSDP įvardijo kaip įtakingiausią partiją. Tai valdžios partija, užtikrinanti įvairių struktūrų stabilumą.

Bet visa tai neturi ryšio su Socialdemokratų partija kaip profsąjunginio tipo politine jėga, kuri gina mokytojų, virėjų interesus. Kalbu pirmiausia apie suvokimą, o ne apie programas. Šiuo požiūriu neišnaudotas LSDP potencialas būtų – dirbantieji, kurie nėra įtūžę ant sistemos, gyvenimo aplinkybių, bet jų interesai nepakankamai ginami dėl aktyvių profsąjungų nebuvimo.

Savo ruožtu Tėvynės sąjunga su savo konservatyviomis idėjomis, kurios nėra atmestinos ir daliai jaunimo, galėtų panagrinėti, kodėl viskas taip susiveda į vyriausiąją amžiaus grupę. Galbūt reikėtų keisti politinę retoriką? Ji galėtų būti šiuolaikiškesnė.

Kokias prognozuotumėte perspektyvas besikuriančiam Algirdo Paleckio politiniam dariniui?

Patirtis liudija, kad naujų darinių perspektyvos gali būti neblogos. Artūro Paulausko Naujoji sąjunga ir Rolando Pakso liberalų sąjunga dutūkstantaisiais švystelėjo kaip meteorai. 2004 m. į pirmą vietą reitingų lentelėje išsiveržė Darbo partija, ėmusi pirmauti nuo pat savo susikūrimo 2003-aisiais. Bet turi būti stiprus lyderis. Ar pavyks Paleckiui? Apklausų dar nedarėme, todėl nežinome. Bet tas segmentas – vargingiausieji, į kuriuos orientuojasi Paleckio judėjimas – suteikia gerų šansų patekti į Seimą.

Kokios yra ryškiausios partijų populiarumo kaitos tendencijos per pastarąjį pusmetį – be „Tvarkos ir teisingumo“ pakilimo?

Naujosios sąjungos, kuri buvo apnykusi, populiarumas padidėjo. Anksčiau jų problema buvo ta, kad Paulauskas buvo Seimo pirmininkas, Antanas Valionis – užsienio reikalų ministras, taip pat ministrai – Blinkevičiūtė ir Algirdas Monkevičius. Paradoksas tas, kad toli gražu ne visi žinojo, jog tai – Naujosios sąjungos žmonės. Net Paulauskas labiau buvo priimamas kaip Seimo pirmininkas, o ne kaip partijos lyderis.

Dabar atsiranda tapatinimas su partija. Kai Paulauskas – nebe Seimo pirmininkas, jis – Naujosios sąjungos pirmininkas. Valionis – talentingas, energingas žmogus – anksčiau buvo puikus ministras, o dabar – vienas aktyviausių Naujosios sąjungos žmonių.

Tai socialliberalams buvo naudinga netekti postų?

Iš esmės – taip. Naujoji sąjunga kaip partija suaktyvėjo dėl to, kad jos lyderiai identifikavosi su partija. Palyginti su 2004 m., kai socialliberalai į rinkimus ėjo su Brazausko koalicija, apklausos rodo kur geresnius reitingus nei tada. Tuomet Naujoji sąjunga neturėjo šansų savarankiškai patekti į seimą, o dabar jos galimybės – neblogos.

Bet Paulauskas gavo ministro portfelį. Gal tas portfelis vėl „nutemps“ partiją žemyn?