Paukščių žieduotoja Meškinytė: svarbu mokėti dirbti su žmonėmis

I. Meškinytė su didžiuoju dančiasnapiu Lietuvoje
I. Meškinytė su didžiuoju dančiasnapiu Lietuvoje
  © Asmeninis albumas

Apibūdindama save, ji panaudoja palyginimą su paukščiais. Kaip be jų? Visos laisvos biologijos magistrės dienos, nuo ryto iki vakaro, dažniausiai atitenka sparnuočiams. Dar mokykloje susidomėjusi paukščių stebėjimu, vėliau pasirinko biologijos studijas. Padedama žinovų, Ingrida Meškinytė mokėsi žieduoti net tokius trapius paukštelius kaip nykštukai, tesveriančius vos penkis gramus. Įspūdį merginai paliko gulbių žiedavimas, tačiau visos jos simpatijos atitenka čimčiakams.

Plepiai žieduotojams netrukdo

Paukščių žieduotoja skamba romantiškai, panašiai kaip vestuvių planuotoja, tik jūsų darbas realybėje greičiausiai toks nėra. Spėju, jis pamiegoti ilgiau neleidžia, reikia ištverti įvairias oro sąlygas, būtina ir fizinė ištvermė?

Manau, galėčiau būti ir vestuvių planuotoja, – šypsojosi I. Meškinytė. Valstybės tarnautoja dirbanti mergina beveik aštuonerius metus turi štai tokį hobį žieduoti paukščius. – Man patinka organizuoti šventes, renginius, ypač švietėjiško pobūdžio. Dažnai ir su dideliu malonumu tai darau. Sunku tik sugalvoti, kaip sudominti žmogų, kad jis atvyktų į renginį. Jeigu pavyksta, džiaugiuosi, nes žinau, kad tada viskas priklauso nuo manęs.

Dėl paukščių žiedavimo iš tiesų reikia anksti keltis. O aš esu pelėda, mėgstu ryte ilgiau pamiegoti. Žieduojant žvirblinius paukščius, tenka keltis dar prieš saulei tekant, pastatyti tinklus ir laukti... Skirtinga rūšis – skirtingos sąlygos. Pavyzdžiui, žieduoti paukščius kolonijose ne visada yra itin malonu, nes ten patekti sudėtinga. O ką jau kalbėti apie dilgėles iki pažastų, kuriose reikia ieškoti jauniklių.

Koks paukščių elgesys labiausiai įstrigo? Jūsų sukurtame interneto puslapyje apie žiedavimą skaičiau žinutę apie gandrą, kasmet grįžtantį pas mylimąją. Net nejauku tampa, kai susiduri su tokios ištikimybės atvejais, o tarp žmonių, atrodo, tos ištikimybės, atvirumo, sąžiningumo, patikimumo aplink vis mažiau?

Sutinku, atvirumo, sąžiningumo ir ištikimybės aplink vis mažiau, džiugu, kad bent paukščių gyvenime turime išskirtinių atvejų. Tokių tarp paukščių pasitaiko gana daug. Pradedant nuo poros apsaugojimo iki jauniklių priežiūros, kai tėvai vienas kitą keičia prie lizdo. Būna ir tokių atvejų, kai vienos rūšies paukštis pasirūpina kitos rūšies jaunikliais.

Kokių asmeninių savybių reikia šiai veiklai – kantrių vienišių? Mėgstantys paplepėti šiam darbui netiktų?

Norint būti paukščių žieduotoju, visiškai nesvarbu, ar žmogus mėgsta paplepėti, ar yra tylenis. Svarbu mokėti dirbti su šalia esančiais žmonėmis. Pačioje pradžioje žieduoti vienam neteks. Aš mėgstu daug kalbėti, ir tai netrukdo. Bet, jeigu matau, kad žmogus bendrauti nemėgsta, visada stengiuosi jį suprasti ir prie jo prisitaikau. Asmeninių savybių išskirti galbūt nereikėtų, nes visi esame skirtingi.

Per aštuonerius metus mergina pažymėjo tūkstančius sparnuočių

Kada supratote, kad niekas kitas taip jūsų nedomina, kaip paukščiai, jų stebėjimas, žiedavimas?

Dar mokykloje dėl to ir pasirinkau biologijos studijas. Ne iš karto supratau, kad man patinka žieduoti paukščius. Visų pirma, susidomėjau paukščių stebėjimu. Natūralu, pirma reikia pažinti aplinką, o paskui po truputį atsirinkti, kas patinka. Savaitgalius leisdavau su dr. Vytauto Nedzinsko ornitologų klubu, turėjau aktyvų ir motyvuotą mokytoją, kuris atrasdavo laiko ir energijos suorganizuoti stovyklas-seminarus. Per tris dienas jis surengdavo išvykas, ekskursijas bei žygius į saugomas teritorijas, parkus, miškus. Taip pažindami gamtą tapome jos dalimi. Gaila, visų būrelio narių keliai išskyrė.

Supratimas, kad labiau patinka paukščių žiedavimas nei paukščių stebėjimas, atėjo tik apsilankius Neringos paukščių žiedavimo stotyje, kai su tuomečiu vedėju žiedavome paukščius. Po ilgos pertraukos čia praleidau apie savaitę, kiekvieną dieną stebėdama specialistų darbą, galėjau mokytis. Vėliau ir pati pabandžiau žieduoti, labiausiai bijojau, kad paimsiu paukščiuką ir, nemokėdama taisyklingai jo laikyti, paleisiu be žiedo.

Ar baisu buvo pirmą kartą paimti paukštį į rankas?

Pirmą kartą tikrai buvo nedrąsu, ir baiminausi, kad per daug nesuspausčiau. Įsivaizduokite, nykštukas sveria tik apie 5 gramus. Koja mažytė, uždėti žiedelį reikia labai atsargiai ir per daug nesuspausti.

Kas jus mokė, suteikė pirmų žinių ir galbūt net nesąmoningai padėjo pasirinkti studijas, laisvalaikio užsiėmimą visam gyvenimui?

Galima sakyti, kad link paukščių žiedavimo ėjau skirtingais etapais. Kiekvienas jų susijęs su man svarbiomis asmenybėmis. Pirmas žmogus, kuris mane sudomino ir supažindino su ornitologija, buvo biologijos mokytojas Tomas Baravykas. Dažnai jis organizuodavo išvykas, skirtas būtent paukščių žiedavimui bei susitikimams su ornitologais.

Antras svarbus žmogus – Vytautas Pareigis, Neringos ornitologinės stoties vedėjas. Vytautas degė dideliu entuziazmu, meile savo darbui. Visada žavėjausi juo ir stengiausi pasiimti viską, ką jis davė. Labiausiai vertinu, kad jis mane priėmė, nors neturėjau patirties, tik didelį norą pabandyti žieduoti paukščius. Esu dėkinga ornitologams Dariui Musteikiui ir V. Pareigiui už kantrybę, galimybę ir pamokas, tik jų dėka mano motyvacija pakilo ir supratau, kad noriu ir galiu pabandyti žieduoti paukščius savarankiškai.

Už galimybę atvykti į Švedijos Ume upės deltos stotį („Ume River Delta Field Station“) esu dėkinga ornitologui Dariui Straševičiui. Jis yra pagrindinis mokytojas. Jis mane priėmė be reikiamų žinių, kiekvieną dieną kantriai mokė mane, išsakydamas pastabas. Įgijusi Dariaus bei jo kolegų pasitikėjimą, paukščius šioje stotyje pradėjau žieduoti savarankiškai. Laikas, praleistas šioje stotyje, man reiškia labai daug, nes įgijau žinių, praktikos ir pasitikėjimo savimi. Sutikau daug įvairių žmonių, kurie man tapo artimi. Svarbiausia, kad ryšį palaikome ir dažnai bendraujame, dalijamės įspūdžiais iš paukščių žiedavimo.

Kiek metų žieduojate paukščius, ar žinote, kiek jų jau esate paženklinusi?

Su profesionalais, iš jų mokydamasi, paukščius žieduoju daugiau nei šešerius metus. Kiek tada sužiedavome, pasakyti sunku, ne skaičiuje esmė. Man svarbiausia, kokias rūšis žieduojame. Savarankiškai tai darau jau ketvirtus metus. Šiemet sausio mėnesį žiedavau žvirblinius paukščius, atskrendančius į lesyklą, pavasarį – pelėdų jauniklius, dančiasnapius, klykuoles. Šį mėnesį laiką skyriau kirų kolonijomis bei gandrams.

Studijuodama, atlikdama praktiką, esu žiedavusi paukščius Italijoje ir Švedijoje. Italijoje daugiausiai per vieną naktį sužiedavau apie 600 paukščių, žinoma, tai dariau su kitais ornitologais. Bendrai visose trijose stotyse sužiedavau daugiau nei tris tūkstančius. Švedijoje paukščių žiedavimo trukmė buvo ilgesnė, todėl čia sužiedavau apie 7000.

Sužavėjo keistai besielgiantys čimčiakai

Kodėl apskritai reikia paukščius žieduoti? Kiek per metus jų sužieduojama Lietuvoje, kiek žmonių tuo užsiima?

Visų pirma, paukščių žiedavimas yra tyrimo metodas, naudojamas visame pasaulyje. Paukščių žiedavimo duomenys yra naudojami tiriant migraciją, dispersiją, populiacijos augimą bei mažėjimą, gyvenimo trukmę. Pastaraisiais metais žiedavimas tampa paukščių gausumo pokyčių įvertinimo metodu, suteikiančiu svarbių duomenų jų apsaugai.

Paukščiai pasaulyje žieduoti pradėti prieš 115, o Lietuvoje – 85 metus. Kuo svarbios šios datos Lietuvos ornitologams, kaip jie jas pažymi? Tai – galimybė pažvelgti atgal, įvertinti, kas nuveikta, taip pat pagalvoti, ką dar reikia padaryti?

Manau ir sutinku, kad tai – puiki galimybė pažvelgti atgal ir įvertinti, kas nuveikta, tačiau mūsų šalyje šios datos nėra sureikšminamos ir švenčiamos. Bent jau aš tokiuose renginiuose nedalyvavau. Mes turime kasmetinius susitikimus, per kuriuos aptariame, kas nuveikta, kokie rezultatai, ką reikia keisti.

Lietuvoje paukščiai pradėti žieduoti su vokiškais žiedais, vėliau, 1931-aisiais, jau ir lietuviškais. Bet dėl karo, Klaipėdos krašto okupacijos buvo jų trūkumas. Su kokiais užrašais dabar po pasaulį keliauja Lietuvoje žieduoti paukščiai?

Šiuo metu Lietuvoje paukščiai žieduojami metaliniais žiedais su juose įspaustu žiedo eilės numeriu ir žiedavimo centro, kuriame saugomi tuo žiedu apžieduoto paukščio duomenys, pavadinimu: ZOOL. MUS. KAUNAS LITHUANIA HV00. 128. Papildomai paukščiai gali būti ženklinami įvairių spalvų plastikiniais žiedais, tokiu būdu pranešimų skaičius padidėja.

Su kokiomis problemomis, sunkumais šiomis dienomis susiduria paukščių žieduotojai? Kokios pagalbos jiems reikėtų iš valdžios, o kokios – iš visuomenės?

Kalbant apie problemas, jų yra visur. Iš valdžios norėtųsi sulaukti didesnio palaikymo, o ne abejingumo. Kai kurie kolegos netgi susitaikė su tuo, kad nieko pakeisti negalima. Aš įsitikinusi, kad, visų pirma, reikia norėti kažką keisti ir tada bandyti, o ne susitaikyti su jau esama situacija. Mūsų, žieduotojų, nėra daug, todėl svarbu, kad būtų abipusis bendradarbiavimas.

Didžiausia visuomenės pagalba būtų jos supratimas, kodėl mes tai darome ir kodėl reikia rūpintis gamta, šiuo atveju, paukščiais. Dėl savanorių, norėčiau, kad pagalbininkų būtų daugiau. Kai žieduoju, man visada reikia pagalbininkų, todėl tikrai juos kviečiu ir visada jų laukiu.

Pažinti įvairesnius paukščius padės nauja svetainė

Esate įkūrusi interneto puslapį apie paukščius ir jų žiedavimą (www.ziedavimas.lt) lietuvių ir anglų kalbomis. Ar jis skirtas specialistams, ar taip pat siekiate visus sudominti paukščių žieduotuvėmis, supažindinti su paukščiais, jų rūšimis, jų poreikiais, nes dabar gal apskritai mažai jų pažįstame?

Atsiradus galimybei studijuoti kitose šalyse, teko ten bendrauti su paukščių žieduotojais. Natūralu, jog kiekvienas pasidalydavome savo patirtimi ornitologijos srityje. Tekdavo užsienio kolegoms paaiškinti, kad virtualioje erdvėje sukauptų duomenų Lietuvoje neturime. Kiek ir kokių paukščių sužieduojama, galima sužinoti tik Ventės rago ornitologinės stoties interneto puslapyje.

Sugrįžusi į Lietuvą, susitikau su paukščių žiedavimo centro vedėju R. Patavičiumi ir pristačiau jam savo idėją kurti internetinį puslapį. Žinoma, ji nebuvo nauja, kalbos apie internetinę svetainę žieduotojų susirinkimuose tęsėsi kelerius metus, tačiau finansavimo tam neatsirasdavo. Tai manęs neatbaidė, man tik svarbiausia buvo atrasti tam laisvo laiko. Džiaugiuosi, kad draugai mane palaikė ir padėjo kurti puslapį.

Vesdama pamokas mokiniams, aktyviai dalyvaudama universiteto veikloje, dirbdama su studentais, niekada nepraleisdavau progos papasakoti apie paukščių žiedavimą, išsiaiškinti, ką jie apie tai žino.

Kartais nuliūsdavau, nes žmonės apie tai žino labai mažai, kai kurie net nustebdavo, kad Lietuvoje visgi turime dvi žiedavimo stotis. Dauguma žmonių atpažįsta dažniausiai sutinkamas rūšis – žvirblius, varnas, zyles, kai kuriuos vandens paukščius.

Stengiatės rinkti, kaupti, dalytis informacija apie paukščius savo interneto puslapyje, o kur jos gaunate pati?

Iš Lietuvos paukščių žiedavimo centro, ornitologinių stočių vedėjų bei žieduotojų, kurie atsiunčia kokią nors įdomią žinią. Tada sukuriu informacinę žinutę ir ja pasidaliju.

Kokį filmą ar knygą rekomenduotumėte, kad geriau suprastume, kas tie paukščių mylėtojai yra?

Įdomi yra komedija apie ornitologus „The Big Year“ („Metų įvykis“, 2011 m. – red. pastaba). Šis filmas yra apie labai „crazy“ paukščių stebėtojus.

Gal visas jūsų gyvenimas nesisuka apie paukščius, laisvalaikiu ieškote kitų temų? Ar lieka laiko pramogoms, šeimai, draugams?

Esu aktyvi, laisvą laiką visada planuoju, jeigu nėra svarbių susitikimų, išvykų, dažniausiai žieduoju paukščius. Šie metai buvo labai įdomūs ir kiek skyrėsi nuo kitų. Grįžusi į Lietuvą, nusprendžiau savo universitete tapti studentų, atvykusių iš kitų šalių, mentore arba koordinatore.

Labiausiai džiaugiuosi, kad studijuodama Italijoje, susipažinau su dviem merginomis, kurios buvo mano grupės draugės, daug bendravome. Jos rinkosi šalį, kurioje nori studijuoti biologiją, ir, kas smagiausia, pavasario semestrui atvyko pas mus, tapau jų koordinatore. Labai daug laiko leisdavome kartu, organizuodavau ekskursijas, įvairias išvykas.

Įdomu, kad po kelių mėnesių sulaukiau ir daugiau grupės draugų iš Italijos. Jie atvyko tik aplankyti mūsų. Visi – biologai, todėl nusprendžiau jiems parodyti Nidą ir Neringos žiedavimo stotį. Ten aktyviai praleidome laiką, padėjome atidaryti žiedavimo sezoną.

Dėl laiko artimiems žmonėms, stengiuosi aplankyti šeimą bent kartą per mėnesį. Dažniausiai bendraujame telefonu, nes gyvenu Vilniuje, o tėveliai – Marijampolėje. Oficialiai esu valstybės tarnautoja, todėl šis darbas privertė mane planuoti kiekvieną laisvą minutę. Turiu laisvus savaitgalius, kuriuos stengiuosi turiningai išnaudoti, – atsakė šį penktadienį diplomą į rankas gavusi I. Meškinytė, Lietuvos edukologijos universiteto biologijos magistrė.

Paukščių žieduotoja Meškinytė: svarbu mokėti dirbti su žmonėmis

I. Meškinytė su didžiuoju dančiasnapiu Lietuvoje
+3