Amžinybėn palydėtas Gintaras Ruplėnas atgulė Menininkų kalnelyje
Kunigas Sasnauskas velionį pavadino piligrimu

Gintaro Ruplėno laidotuvės
Gintaro Ruplėno laidotuvės
  © Akvilė Petraitytė
Alfa.lt
2014-06-25 12:53

Trečiadienio popietę iš Šv. Kotrynos bažnyčios prodiuserio Gintaro Ruplėno urna su pelenais išlydėta į amžinojo poilsio vietą Vilniaus Antakalnio kapinėse. G. Ruplėno draugai ir bičiuliai plojimais iš Šv. Kotrynos bažnyčios palydėjo humoro laidų kūrėją. Smalsaus, aktyvaus ir šviesaus vyro gyvybė neseniai užgeso kelionėje – tolimojoje Jordanijoje.

Pasiėmė Šventoji žemė

G. Ruplėną į amžinojo poilsio vietą iš bažnyčios išlydėjo kunigas Julius Sasnauskas.Taip pat velionio artimieji, draugai ir kolegos: Edmundas Jakilaitis, Haroldas Mackevičius, Algis Ramanauskas, Kristupas Krivickas, Laurynas Šeškus, Nijolė Narmontaitė, Paulius Kovas, „dviračio“ kūrėjų komanda: Kristina Kazlauskaitė, Mantas Stonkus, Vilija Mockevičiūtė, Augustinas Gricius ir kiti.

Kreipdamasis į velionį Antakalnio kapinėse atlydėjusius draugus ir artimuosius, prieš nuleidžiant jo urną į žemę, kunigas J. Sasnauskas pastebėjo, kad Gintaro mirtis prasminga – jis mirė kaip piligrimas, iškeliavęs į Jeruzalę, Šventąją, Pažadėtąją žemę. Dievas taip sutvarkė, o ta kelionė buvo ne jo paties sprendimas ar jo pasirinkimas, o Dievo valia.

Priminė, kad XVI a. ten pat keliavo ir mūsų didikas Radvila Našlaitėlis, patyręs daug sunkumų ir nuotykių toje kelionėje. Žinomi X- XI a. vykę kryžiaus žygiai vaikų, savo gyvybėmis turėjusių atpirkti tą žemę.

„Matyt, velioniui buvo dovanota piligrimo gyvenimo pabaiga, tose paslaptingose žemėse, kur ne tik Jėzaus pėdos likusios. Ten yra kampelių, kur užlipus ant Taboro kalno atsiveria Hebrono slėnis. Nėra kitos žemės vietos, kuri būtų sugėrusi daugiau kraujo, nei ši, sauganti tiek paslapčių. Tie paslaptingi, magiški kraštai, kurie kitados traukė Baironą ir Mickevičių, ir kitus didžius žmones savo nesuvokiama trauka, įtraukė ir Gintarą. Ir mes stovime prieš tą paradoksą nuleidę galvas, atpažįstame Dievo ženklą ir judesį“, - kalbėjo prasmingų sąsajų tarp anų ir mūsų laikų kūrėjų pastebėjęs J. Sasnauskas.

Pasak jo, velionis buvo toks žmogus, kuris sulydė savo gyvenime du nesuderinamus dalykus – tragediją ir komiškąją, ironiškąją pusę. Labai svarbu tai turėti, ir tik tai leidžia ištvert daug dalykų, daug daugiau, nei galėtume ištverti būdami tik be galo rimti ir pilni visokios retorikos. Anapilin išėjusiam tiesiogine prasme Piligrimui kunigas linkėjo, kad Lietuvos žemė taptų vieta jo amžinam poilsiui ir ramybei.

Vyro pelenus atidavusi žemei pasijuto rami

G. Ruplėno žmona Dalia, dėkodama jai padėjusiems ir liūdesio prislėgtiems draugams ir kolegoms, padėkojo ir Dievui, kad jos gyvenime buvo Gintaras. Kad jis buvo jos vaikų gyvenime. Prisipažino, kad kalbėti jai be galo sunku, tačiau dar sunkiau buvo laukti iš svetur atgabenamo vyro kūno... Dabar, kai jis atgulė amžinojo poilsio vieton, pasijuto rami.

Velionio jaunystės ir dabarties laikų draugas Arūnas Valinskas prisipažino, kad Gintaras buvo vienas geriausių jo draugų. Daugiau laiko jis praleisdavo tik namie ir darbe. Kartu dirbo renginiuose, televizijoje. Buvo vienas kito vestuvėse. Kartu statėsi namą... „Išeidamas jis išsinešė labai didelę dalį manęs. Kiekvienas iš čia esančiųjų pagalvokite, kokią vietą jūsų gyvenime užėmė Gintaras“, - paragino A. Valinskas. Sunkiai tramdydamas skausmą, kreipdamamsis į velionio žmoną, vaikus ir mamą, liūdinčius sūnaus, vyro ir tėvo, guodė: „Nereikia ašarų. Nusišypsokite ir eikite, gyvenkite toliau. Kitaip nieko nebus“.

Draugai draugą įamžino filme

DejaMėgusiam keliauti Gintarui kelionė į pažadėtąją žemę Jeruzalę, o paskui į Jordaniją, buvo paskutinė. 14 Jėzaus Kristaus kančios stacijų, Golgotos kalnas... Toks buvo jo paskutinis maršrutas prieš užklumpant pasalūnei mirčiai. Vyrui sustojo širdis. Pasak per LNK parodyto filmo „Gintaras Ruplėnas. Kelias“ autoriaus, kartu su Gintaru į Rytų šalis keliavusio prodiuserio Lauryno Šeškaus, lankydamas šventas vietas, Gintaras atrodė ypatingai pakylėtas. Buvo nušvitęs. Jis negėrė nė lašo alkoholio, net vyno, nors kolegos ir traukė jį dėl to per dantį...

Sutapimas, tačiau prieš Gintaro mirtį kai kurie matė daug keistų ženklų. Paskutinį vakarą, prieš išsiskirdami kas į Lietuvą, kas į Jordaniją, libaniečių restorane visi susitiko vakarienės, susirinko vienuolika žmonių. L. Šeškus paprašė prisėsti padavėją, kad būtų 12, ir pajuokdavo: „Paskutinė vakarienė. Kalbės Gintaras Ruplėnas...“ Tačiau nustebo, kad linkęs daug kalbėti ir juokauti Gintaras tepasakė, kad yra laimingas turėdamas tiek daug mielų draugų. Visi tikėjosi, kad pajuokaus, kaip visada, bet jis nepajuokavo.

Po vakarienės draugai išsiskirstė – vieni grįžo į Lietuvą, o Gintaras su žmona ir pora draugų patraukė į Jordaniją. Apsistojo viešbutyje ant Raudonosios jūros kranto, dviem dienoms. Paskui viešnagę pratęsė trečiai dienai. Niekas nenujautė nelaimės...

„Aš nebuvau matęs tokio atviro Gintaro, kaip tomis dienomis. Tiek daug apie jį sužinojom, išsikalbėjom, kas slėgė, džiugino. Kalbėjom apie ateitį, praeitį, ir tai buvo prasmingas buvimas kartu“, – prisiminė į Jordaniją su Gintaru ir jo žmona patraukęs verslininkas Darius Gudelis.

Lemtingą dieną Gintaras buvo puikios nuotaikos, nenustygo vietoje, nuo jo veido nedingo šypsena. „Pažiūrėjau tada – koks jis laimingas... Man džiugu, kad jis laimingas išėjo“, – su ašaromis akyse apie paskutines vyro gyvenimo akimirkas kalbėjo jo žmona Dalia.

Buvusiame šabakštyne įrengė teniso kortus

Pasak „dviratininko“ Haroldo Mackevičius, Gintaras buvo tas žmogus, kuriam jis skambino po pavykusios ir net po nepavykusios laidos. Prieš kelerius metus sunkią operaciją patyręs H. Mackevičius prasitarė: „Kai išvežė mane iš operacinės, koridoriuje buvo mano žmona ir Gintaras... Jis buvo vienas iš pačių artimiausių draugų.“

Iš pradžių laida „Dviračio šou“ jiems nebuvo darbas, buvo tik pomėgis. Ją kurdami vyrai rinkdavosi kelis kartus per savaitę ir dirbdavo iki išnaktų. G. Ruplėnas tuo metu buvo „Radiocentro“ programų direktorius. Tai buvo pirmoji nepriklausomą radijo stotis, transliavusi savo programą visą parą. Tad ir jam teko dirbti visą parą. G. Ruplėnas buvo ir „Radiocentro“ proveržio įkvėpėjas ir kūrėjas. Kolegos vertino jo kompetenciją ir kūrybiškumą.

Su kai kuriais smarkiai susibičiuliavo. Pasak žurnalisto Edmundo Jakilaičio, didžioji Gintaro Ruplėno aistra buvo tenisas, kartu su kolegomis jis buvo įkūręs teniso klubą „Aptarimas“, nes esą pusantros valandos pažaidę dar pusantros valandos visi aptarinėdavo savo reikalus...

Pasak žurnalistės Linos Antanavičiūtės, nuo 2006 metų savo kaimo sodyboje Anykščių rajone, Ažuožeriuose, Gintaras rengdavo „Šmukštaro turnyrą“, susirinkusieji ne tik varžydavosi teniso aikštelėje, bet ir mėgavosi gamta ir svaiginančiu pušaičių kvapu. Ūkio nekūrė, užtat pasodino mišką. Žmona Dalia bandė imtis žemės ūkio darbų, tačiau nesėkmingai – pernelyg retai atvažiuodavo, ir augalai išdžiūdavo.

Kai prieš 9 metus Ruplėnai Anykščių rajone nusipirko apleistą sodybą prie ežero, čia buvo ką veikti ir be daržų. Aplinkui buvo tikras šabakštynas ir keliolika kreivų šleivų statinių. Draugai bandė Gintarą atkalbėti – kam jums tos lūženos, bet jis ne tik pasistatė ten naują namą, pavėsines, bet ir įrengė teniso kortus.

Pats juokavo, kad kažkas galvon stuktelėjo, matyt, pajuto valstietiško kraujo šauksmą, užsimanė sodybos, o, pradėjęs kurti gerovę, pajuto malonumą.

Šmukštaro turnyras – iki gyvenimo galo

Nusipirkęs sodybą sužinojo, kad kitapus ežero – garsiojo rašytojo Antano Vienuolio tėviškė. Sykį su draugais surengė A. Vienuolio kūrinių skaitymus, perskaitė ir garsų apsakymą apie keistuolį kaimo astronomą Šmukštarą, ir nuo to laiko kasmet rugpjūčio 13-ąją pradėjo švęsti Šmukštarines. Iš pamiškės atsigabeno apleistą Šmukštaro skulptūrą, ją sutvarkė, ir nuo tada garsusis astronomas Šmukštaras ėmė stebėti jo garbei sumanyto „Šmukštaro turnyro“ kovas. Ir ne tik. Iš vietos žmonių išgirdęs, kad būtent Ažuožerių ežere nusiskandino A. Vienuolio aprašyta Veronika, Gintaras pas liaudies menininkus užsakė didžiulę jo skulptūrą, ir ją pastatė prie sodybos.

Pasak kolegų, paskutiniais metais Gintaras buvo ypač geros formos. Žaisdamas tenisą, jis atsikratė 20 kilogramų. Keitėsi jo gyvenimo būdas, jis vis labiau domėjosi natūralia medicina, su žmona Dalia daug keliavo. Kelionėse sutuoktiniai pasijusdavo ypač artimi. Prasmingą veiklą, gražų gyvenimą su draugais ir šeima nutraukė mirtis Jordanijoje.

Kartu su G. Ruplėnu iki Izraelio nukeliavęs E. Jakilaitis prisipažino, kad, grįžęs iš Izraelio ir sužinojęs apie draugo mirtį, iškart nuvažiavo į jo namus pasišnekėti su vaikais Domantu ir Marija. „Šie iškart paklausė: „O kas dabar bus su „Šmukštaro turnyru“? Pasakiau, kad organizuosim jį iki gyvenimo galo“, – tramdydamas emocijas draugo vaikams Domantui ir Marijai pažadėjo Edmundas.

Amžinybėn palydėtas Gintaras Ruplėnas atgulė Menininkų kalnelyje

Gintaro Ruplėno laidotuvės
+23