Kas slypi „Trijuose cikluose“?

A.Skliutauskaitė. „Pasakyk, kad mes dar susitiksim. – Negaliu.“ 2007
A.Skliutauskaitė. „Pasakyk, kad mes dar susitiksim. – Negaliu.“ 2007

Adasa Skliutauskaitė – viena tų dailininkių, kurios savo darbuose sugeba įkurdinti emociją, nenusakomą pasąmonėje slypinčią nuojautą, akimirkos iliuziją ar jausmu ir nostalgija perpildytą spalvų, tonų, linijų dermės meninį sprendimą. Sausio 9 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10–2), 17 val. bus atidaryta Adasos Skliutauskaitės paroda „Piešiniai. Trys ciklai“.

Šios ekspozicijos kūriniai – tai trijų skirtingų dailininkės meninių ieškojimų ciklai. Vėlyviausi darbai, sukurti 2007-aisiais, apima du ciklus: vasarišką, prisodrintą rausvos spalvos ir neapibrėžiamos laukimo nostalgijos bei švelnios žalumos, pražydusios gėlėmis, ir kitą, taip pat „gimusį“ 2007-aisiais. Tai 18 iliustracijų G. Kanovičiaus knygai „Žvakės vėjyje“ (išleistai rusų kalba 2007 m.). Trečiasis beveik abstrakčių darbų ciklas, sukurtas mišria tušo, akrilo ir pastelės technika, jungia septynis 2004 m. darbus. Juose įkūnijama daugiausia jausmo, paslapties, apibendrintos nuotaikos, dermių, tonais, linijomis, spalvomis sukuriančių trapaus pasąmoninio pasaulio vaizdinius.

Rausvojo ciklo darbai kupini poetiško A. Skliutauskaitės sielos polėkio. Trapia nostalgija nepaprastai greitai praeinančiomis vasaros akimirkomis pripildytos kompozicijos („Tik atsigręžk, daugiau nieko“, 2007), „Regis, visai čia pat, o iš tikrųjų – toli...“ I, II (2007), dėl abstrakčių dėmių, laisvos jausmingos linijos, spalvų žaisme susimaterializuojančių gyvūnų figūrų paukščių apybraižose sutelpa visa dailininkės išjausta vasara. Trapių linijų, storesnių nubėgimų, rausvų spalvinių akcentų piešiniuose iš nematerialios erdvės išnyra žmonių figūros. Vienur jos pasirenkamos tik kaip sudedamasis paveikslo elementas („Visiems po taurę!“ 2007), kitur tampa pagrindiniu kompozicijos elementu ir „įsivelia“ į dramatišką, emocinę situaciją („–Pasakyk, kad mes dar susitiksim! – Negaliu.“ (2007).

Iliustracijoms G. Kanovičiaus knygai „Žvakės vėjyje“ (2007) A. Skliutauskaitė renkasi paprastą linijos, kontūro kalbą. Vaizdai glaudžiai susiję su knygos siužetu – Lietuvos žydų likimo prieš ir po Antrojo pasaulinio karo istorija, pasakojama našlaičio Danieliaus akimis. Tušu išvedžiotos figūros perteikia žydų gyvenimo situacijas: kasamas kapas, grojama smuikeliu, lipdomas sniego senis. Išlieka tik nuolatinis trapiais brūkštelėjimais išvedžiotas akcentas – personažų švarkus ir paltus „deginanti“ Dovydo žvaigždė.

Trečiajame – 2004-ųjų darbų cikle – Adasa Skliutauskaitė savo kūrybai atsiduoda žaisdama abstrakčiomis kompozicijomis. Taip bent atrodo iš tolo stebint šiuos kūrinius. Tačiau priėjus arčiau prieš akis staiga išnyra visas čia slypintis pasaulis, atkartojamas trapiomis, lengvomis linijomis ir tomis pačiomis (iš toliau atrodžiusiomis vien abstrakčiomis) spalvinėmis ir toninėmis dėmėmis, prisipildęs įvairiausių žmonių ir gyvūnų figūrų („Sniego vizija“, 2004), kiekvieną kartą, rodos, visai netikėtai, iš nebūties „išnyrančių naujų veikėjų“ ir personažų formų.

„Namų dvasioje“ (2004) pirmiausia bandome įžiūrėti raudonose ar tamsiai rudose dėmėse besislepiantį kauką ar aitvarą, bet jis su nykštuko kepurėle staiga pasirodo visai kitame, balsvame, plotelyje. Tačiau „sužaidus šias slėpynes“ žvilgsnis nukrypsta žemyn, ir po visu „namu“ išsitiesia tingiai murkiantis ir labai linksmai nusiteikęs katinas – tikroji namų dvasia.

VVGŽM Tolerancijos centre eksponuojamoje Adasos Skliutauskaitės parodoje „Piešiniai. Trys ciklai“ atsiskleidžia įvairus dailininkės meninės veiklos laukas. Tačiau visus darbus: ir iliustracijas G. Kanovičiaus knygai „Žvakės vėjyje“, ir rausvąjį, svajingąjį – 2007-ųjų ciklą, ir abstrakčiuosius 2004-ųjų kūrinius vienija ta pati, išieškota, jausminga, plonytė kaip tuoj tuoj nutrūksiantis siūlas, ar, atvirkščiai, šilta ir stora švelni linija. Linija, tiesiog sukurianti ištisus pasaulius.

Kas slypi „Trijuose cikluose“?

A.Skliutauskaitė. „Pasakyk, kad mes dar susitiksim. – Negaliu.“ 2007