Ekspertai: valstybė skiria nepakankamai dėmesio rizikos šeimų vaikams
Mokyklos slepia vaikus, kad išsaugotų krepšelį?

Vaikas, pabėgęs iš namų.
Vaikas, pabėgęs iš namų.
© 123rf.com

Lietuvoje kasmet daugėja pranešimų apie asocialių šeimų vaikų prastas gyvenimo sąlygas, smurtą šeimoje ir mokykloje patiriamas patyčias. Nors valstybė tokių šeimų globai skiria daug dėmesio, tačiau, specialistų teigimu, rizikos šeimų vaikai yra pasmerkti kartoti tėvų klaidas, o dažniausiai – net nusikalsti.

Ekspertai teigia, kad rizikos šeimų vaikams būtina ne tik socialinių darbuotojų pagalba, bet ir priemonės jų integracijai į visuomenę. Dažnai būtent šis aspektas atsiduria nuošalyje, nes ne visos institucijos informuoja atsakingus asmenis apie tokius vaikus ir jų padėtį.

reklama

Socialinė darbuotoja: vaikams pagalbos reikia nuo pat mažens

Pagalbos šeimai skyriaus vyr. socialinė darbuotoja Virginija Kontautaitė dirba su įvairiomis nuo priklausomybių, daugiausia alkoholio, ligų kenčiančiomis šeimomis ir jų vaikais.

„Tokiems vaikams adaptuotis visuomenėje yra tikrai nelengva. Jiems pagalba reikalinga jau darželiuose. Problema ta, kad vienas arba abu tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, nesirūpina vaikų mokslais.

Vaikai kompleksuoja, kad tėvai vartoja alkoholį ir yra neatsakingi, o dėl to patiria patyčių. Mes žinome, kokie žiaurūs vaikai mokyklose, kai neturi panašių drabužių kaip bendraklasiai, negali susimokėti už mokyklos ekskursijas, nes tėvai niekada neturi pinigų. Jie tampa antrarūšiai ir jaučiasi prislėgti, – teigė V. Kontautaitė.

Pasak darbuotojos, tėvai moko savo vaikus slėpti šeimos situaciją, todėl dažnai net mokyklų darbuotojai apie tokią problemą net neįsivaizduoja.

„Pas mus žmonės savo noru neateina klausdami: „Ar aš gerai auklėju savo vaiką?“ Šias šeimas (lankytis pas socialinį darbuotoją – Alfa.lt) paskiria teismas, todėl situacijos būna tikrai kritinės. Tik asociali šeima gimdo asocialius vaikus. Tėvų gyvenimo būdas persiduoda iš kartos į kartą, o jų neįmanoma sustabdyti, nes jie gimdo labai daug vaikų. Nėra jokių svertų, kurie sustabdytų tą dauginimąsi. Valstybė turi padėti tokiems tėvams, nes iš jų dažnai išgirsi: „Nu, ką dabar padarysite, atėmėte vieną vaiką, atimsite kitą, ir kas iš to?“

Reikia norėti pačiam gražiai, tvarkingai gyventi. Kai bus laimingi tėvai, bus laimingi vaikai. Norint išgelbėti šias šeimas, reikia apjungti daugiau institucijų: Kultūros, Švietimo ministerijas, kad jau nuo darželių vaikai būtų gelbėjami, o kai viena sistema dirba sau, kita sau dėl kažkokių parodymų, tai ir turime tokį rezultatą“, – teigė ekspertė.

Remiantis Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2010 metais buvo 10 904 socialinės rizikos šeimos, 2011 metais – 10 608, 2012 metais – 10 389. 2010–2012 metų duomenimis, vaikų skaičius socialinės rizikos šeimose mažėjo nuo 23 tūkst. iki 21 tūkst.

Psichologas: vaikai linkę pykti ir nusikalsti

Psichologas Antanas Mockus teigė, kad esminė rizikos šeimų vaikų problema, kuri neleidžia vaikams įsitvirtinti visuomenėje, tai yra saugus prieraišumas.

„Saugus prieraišumas yra bazinis kriterijus, kuris padeda bet kuriam vaikui jaustis saugiam, mylimam, ir kuris padeda atžalai jaustis pasitikinčiu ne tik tėvais, tačiau ir pasauliu. Jeigu vyksta normali raida, tėvai reaguoja į vaiko poreikius, jis žino, kad bet kuriuo momentu tėvai sureaguos į kylančius neramumus, ir tai užtikrins vaiko laimę.

To negaudamas vaikas, ypač, jeigu vaiko šeimoje smurtaujama, tokių saugumo savybių neišsiugdo, bijo, tampa piktas. Vaikas nemokės išreikšti savo jausmų arba juos reikš bandydamas kontroliuoti kitus, kad būtų patenkinti jo poreikiai“, – teigė psichologas.

A. Mockus pritarė, kad tokie vaikai yra linkę savo jausmus reikšti pykčiu, smurtu, o vėliau – ir nusikaltimais. Svarbiausia, kad vaikai, matydami prastą tėvų pavyzdį, nesugebės kurti intymių santykių, tvirtos ir laimingos šeimos. „Vaikai neturi patyrimo, prieraišumo, kur gali išreikšti visas abejones, nepasitenkinimus. Nebelieka tikėjimo, kad viskas, ką aš jaučiu, yra svarbu“,– aiškino A. Mockus.

Pasak jo, valstybės dėmesio trūksta. „Rūpestis ribojasi ne vaikų psichologine pagalba, o paprastesniais, buitiniais dalykais, kurių reikia, tačiau svarbiausia, kad vaikui reikia turėti ryšį su jam svarbiu žmogumi. Kasdien pavaikščiodamas į dienos centrą vaikas negaus to rūpesčio, nes nėra aišku, kiek bus atsižvelgta į jo poreikius. Reikia domėtis, kuo jis gyvena, kaip jaučiasi, su kuo bendrauja. Žinoma, kad per ilgą laiką užsimezga ryšys, tačiau nėra aišku, ar jiems tai padeda“,– pasakojo A. Mockus.

„Svarbiausia užtikrinti, kad jeigu vaikas neturi šeimos pavyzdžio, kaip reikia augti, turi būti kita šeima, ne institucija, o čia nėra pakankamo valstybės dėmesio“, – sakė psichologas.

LEU Socialinio ugdymo katedros vedėja: ne visi suinteresuoti pranešti apie tokias šeimas

Lietuvos Edukologijos universiteto Socialinio ugdymo katedros vedėja doc. dr. Sigita Burvytė teigė, kad socialinės rizikos šeimų galima rasti visoje šalyje. Apie socialinės rizikos šeimų buvimą, jų gyvenimo aplinkybes dažniausiai praneša aplinkiniai: kaimynai, mokyklos, tačiau vedėja aiškino, kad net apie šią skaudžią problemą pranešti suinteresuoti ne visi.

„Mokyklos nėra suinteresuotos, ir kiek įmanoma ilgiau slepia šią informaciją, kadangi gali prarasti vaiką, o su juo ir krepšelį. Tuo atveju, jeigu vaikas bus iš šeimos paimtas ir patalpintas į globos namus, tada ir mokyklą lankys kitur. Visiškai socialinių darbuotojų nepasiekia informacija iš darželių ir iš medicinos darbuotojų, o tai yra labai blogai. Jeigu šios šeimos būtų atpažintos anksčiau, tai ir pagalba būtų veiksmingesnė“, – sakė vedėja.

S. Burvytė teigia, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose žinios apie asocialias šeimas greičiau pasiekia socialinius darbuotojus, tačiau kaimo žmonės dažniausiai vengia pranešti.

„Pagrindinė pagalba yra suteikti nemokamą maitinimą ir „gesinti gaisrus“, kai tokie vaikai pasielgė netinkamai. Reikėtų vaikams papildomų nemokamų būrelių, nes šeimos neturi galimybės sumokėti už mokamus. Mokykloje nepakanka socialinių pedagogų, nes yra vienas ar du etatai, o vaikų 400 ar daugiau, kurie turi įvairių problemų ir jiems reikia įvairios pagalbos.

Reikėtų stiprinti prevencines pasirengimo šeimyniniams santykiams programas. Kol kas šalyje dirbama tik su pasekmėmis, o prevencinės programos vykdomos tik pavienių žmonių iniciatyva, bet nėra sukurtos sistemos. Vaikai nuo pat mažens turi būti mokomi bendradarbiauti, priimti kitą žmogų, kad sukūrę šeimas galėtų gyventi darnoje“, – savo siūlymus valstybei dėstė S. Burvytė.

Anot universiteto atstovės, „rizikos šeimų vaikams tenka didžiulis iššūkis bandant integruotis į visuomenę, tačiau svarbiausia, kad vaikas turėtų žmogų, į kurį norėtų lygiuotis. Tai gali būti profesionalas praktikas, turintis psichologinių ir pedagoginių žinių bei sugebantis padėti vaikui išsiugdyti socialinius įgūdžius, ar vaikų dienos centro darbuotojas.“