Etnokosmologas Vaiškūnas: mūsų apeigos sugrąžina norą gyventi

Jonas Vaiškūnas (V. Daraškevičiaus nuotr.)
Jonas Vaiškūnas (V. Daraškevičiaus nuotr.)
© Organizatoriai

„Ta pirmoji žalia migla vadinama jore. Ji siejama su labai trumpu laikotarpiu. Jis daug trumpesnis nei efemeriškas sakurų žydėjimas, kurias aplankyti tapo taip madinga. Jorė praeina dar greičiau“, – kalbėjo fizikas Jonas Vaiškūnas apie šį savaitgalį švenčiamą pirmosios žalesos šventę.

Žaliasis sprogimas

Jus pagauti ramiai kur sėdintį – neįmanoma? Vis judėjime, vis kokiuose darbuose.

Kaip sakydavo mano mama, kokie čia darbai? Patys sugalvojame, patys ir darome, – sustabdęs šalikelėje automobilį, į klausimus telefonu atsakinėjo Molėtų krašto muziejaus darbuotojas.

Tai pirmiausia apie tuos darbus, jie susiję su Jorės šventės organizavimu?

reklama

Ją rengiame aštuonioliktus metus. Tai yra atnaujinta tradicija. Pati šventė yra senasis, baltiškasis Jurginių atitikmuo. Fiksuota balandžio 23 diena ypatinga tuo, kad jau praėjo mėnuo nuo pavasario lygiadienio. Saulė danguje užsibūna dieną ilgiau nei naktį. Tai duoda vaisių. Per mėnesį prisikaupia šilumos, o šiemet jos daugiau nei kitais metais, ima sprogti pumpurai, pasirodo priemieli daigai.

Nežinau, ar kitose kalbose veiksmažodis „sprogti“ turi tokią reikšmę kaip mūsiškėje – ne tik bombos, granatos, bet ir pumpurai sprogsta. Lietuviams tai reiškia gamtos gyvybinių galių, kurios tūnojo grūduose ir iškentė šaltą žiemą ir tamsą, sprogimą, veržimąsi į išorę.

Galbūt tai mūsų geografinės platumos ypatybė, kad pusmetį kenčiame tamsą, laukiame saulės ir šviesos, todėl tas staigus gyvybės, žalumos prasiveržimas prilygsta sprogimui?

Iš tiesų juodi, apmirę medžiai, kiti augalai staiga iššauna spalvomis. Būtent Jorės šventę mūsų geografinėse platumose galima prilyginti Naujiems metams, nes dabartiniai sausio 1-ąją – tik kalendoriaus skaičių magija. Štai kodėl Jorė mums yra pati svarbiausia metų šventė. Daugelis papročių, kurie iš etnografijos žinome, priskiriami Jurginėms, yra būdingi Jorei. Susidūrus dviem religijoms, pagonybei ir krikščionybei, šventės turinys, papročiai, išliko, tik Jorės pavadinimą pakeitė Jurginės.

Ką reiškia žodis „jorė“? Kokia šiuo vardu pavadintos šventės reikšmė?

Jis yra labai senas. Šaknis „jar“, „jor“ išlikusi slavų, indoeuropiečių kalbose. Simonas Daukantas šį žodį aiškina kaip pirmosios pavasario žalumos arba, kaip jis vadina, žalesos, pasirodymą. Tai yra tas žalias rūkas, kuris padengia augalus. Per lapuočių mišką dar matosi horizontas, dangus.

Ta pirma žalia migla vadinama jore. Ji siejama su labai trumpu laikotarpiu. Jis daug trumpesnis nei efemeriškas sakurų žydėjimas, kurias aplankyti tapo taip madinga. Jorė praeina dar greičiau. Šiemet ji labai trumpai buvo, jau dabar pro lapuočius nebematome horizonto, o pernai su žiburiu ieškojome žalumos. Mūsų šventėje labai svarbu tais pirmais žalumais puošti apeiginius vartus, aukurą. Tai darant, labai svarbus žmogaus sąlytis su pumpurais.

Ši šventė, kurią rengiame aštuonioliktus metus Kulionyse, prie Senosios dangaus šviesulių stebyklos, nėra toks kultūros renginys, į kurį suvažiavę žmonės gali tikėtis pasirodymų, koncertų. Mes tiesiog siūlome ypatingą laiką, kurio negalima praleisti, ypatingą vietą, ypatingą žmonių bendriją. Štai tokia bendruomenė, susirinkusi ypatingu metu ypatingoje vietoje ir atlikdama elementarius veiksmus, apeigas, įgyja labai daug galių. Jų pakanka visiems metams.

Apeigos skirtos mūsų seniesiems dievams, Perkūnui, Žemynai, Gabijai. Prieš jas, pirmiausia kreipiamės į protėvių vėles. Tai vyksta ant istorinio Kulionių piliakalnio. Du tūkstančius metų trunkanti jo istorija panaši į Pilėnų. Ten susidegino, žuvo mūsų protėviai, kovodami už laisvę. Ten prasideda šventė, o nuo piliakalnio keliauja ugnis toliau.

Būtina kiekvienam, važiuojančiam į šventę, atgabenti po akmenį. Net krikščionys žino, kad yra laikas rinkti akmenis, bet nežino kada. Dabar yra tas laikas. Juos reikia rinkti ir vežti į šventovę. Be apeigų vyks parodos atidarymai, apeiginė pirtis, žaidimai, supimai, šokiai. Bus dar vienas dalykas. Jo niekur kitur nebūna – įšventinimas į senojo baltų tikėjimo pasekėjus, romuvius, ant Kulionių piliakalnio. Tam pasiryžusieji iškilmingai visų kelių šimtų žmonių akivaizdoje prisiekia, gauna palaiminimo ženklą, kuris nuo tos apeigos tampa jų stiprybės, laimės ir galios ženklu, paveldėtu iš protėvių. Taip jie nuolatos prisimena, kad prisiekė perimti, puoselėti ir tęsti mūsų senąjį baltų tikėjimą.

reklama

Šventė baigiasi linksmybėmis, taip pat verdamas didelis katilas viralo, jis išpilstomas į dubenėlius. Viralas verdamas ypatingu būdu, recepto neklauskite, niekas nežino. Po to visi paragavę iš to katilo, tarsi susigiminiuoja, gali ir pyktis, ir bartis, bet negali išsiginti, kad iš vieno katilo nevalgė, kaip pasakoma neprieteliui.

Mano didžiausia svajonė, kad tai tęstųsi toliau. Mūsų paveldas – ne tik informacija, kuri būtina bendram išsilavinimui, bet yra tam tikros taisyklės, nurodymai, kaip reikia stiprintis, semtis galių.

O kaip Jūsų šeimoje, ar joje yra tęstinumas, vaikai įsitraukę į šią veiklą?

Taip. Manau, visos tos šventės užsiprogramuoja jų smegenyse. Kada nors, kur nors tai atsigamins. Tai jau tapo jų biografijos dalimi. Jie liks jautrūs ne tik šiai šventei, bet ir kitoms tradicijoms, šiam gyvenimo būdui. Tikiuosi, būdami vyresni, jie remsis į mūsų papročius. Tokiu būdu juos perduosime į ateitį.

Baltų ženklai kasdienybėje: tarp archajiškumo ir modernybės

Suprantama, per šventes, kurios turi savas apeigas ir ritualus, lengva įterpti tą baltišką paveldą, o kaip jį į dienos šviesą ištraukiate kasdienybėje, kaip tie ženklai iš praeities įsipina į dabartį?

Mūsų, romuvių, kasdienybė yra tokia kaip ir visų kitų, pažymėta automobiliais, lėktuvais, troleibusais, kompiuteriais. Aplinka, kurioje aš esu, gal ir nėra visiškai kasdieniška, – J. Vaiškūnas dirba Molėtų krašto muziejuje ir Molėtų astronomijos observatorijoje. –

Tačiau visų kasdiena yra vienoda, moderni. Žmonės paprastai gyvena nuo šventės iki šventės. Kai kurie sako, kad išvis gyvena per šventes, o kasdienybėje dirba. Seniau šventės ir buvo kasdienybės pertraukos tarp darbų. Kai baigiasi, tarkime, rugiapjūtė, kiti darbai iškart nepradedami, tarp jų įterpiama šventė. Tai ir poilsis, ir dvasinis atsigavimas.

O mūsų kasdienybėje kažkokių išskirtinių ženklų nepamatysite, esame tokie, kaip ir visi. Gal kiek gali skirtis mūsų aprangos stilius, dažnai drabužiai būna iš natūralių medžiagų, koks papuošalas, ornamentas gali traukti akį. Galbūt mūsų namuose yra daugiau baltų dievų atvaizdų, etnografinio paveldo, dvasingumo ženklų. Žmogus, kuris gyvena tokia religija, kasdienybėje jis išsiskiria savo mąstymu, pomėgiais, politinėmis pažiūromis, gal esame labiau tautiški, mokame vertinti savas vertybes, bet ir kitų savitumą. Šiokie tokie skirtumai yra, bet labiau jie išryškėja per šventes. Jos skirtos, kad padėtų žmogui aukštai pakelti sielos, dvasios kartelę.

Matome žmones, kurie išpažįsta kitų šalių ir tautų egzotiškas religijas, o mes, romuviai, garbiname tai, ką radome, paveldėjome. Gražus to pavyzdys yra žalvariniai žiedai, segės, antkakliai. Jie iš baltų kapų, tapę muziejų eksponatais. Mes pasigaminome lygiai tokius pat ir jais puošiamės. Ne iš indėnų nusižiūrėjome, kažką panašaus nusikalėme, o pasiėmėme iš savų.

reklama

Tai simboliškai atskleidžia tęstinumą. Senovines giesmes išgirdome iš senolių kaime, išmokome, patys giedame. Tai visai nėra sunku ir puikiai dera su modernybe. Tas kontrastas tarp archajiškumo ir modernybės yra toks pat kaip tarp materijos ir dvasios, tarp šventės ir kasdienybės. Kuo didesnis kontrastas, tuo didesnis poveikis.

Mūsų papročiai leidžia sukurti išskirtinę šventę. Kalbu ne tik apie Jorę, bet ir vestuvių, laidotuvių, vardynų, kalendorines apeigas. Mūsų laidotuvių apeigos žmogui šioje artimo netekties akivaizdoje suteikia šviesos, vilties. Ir veiksmai, ir žodžiai, ir giesmės jam sugrąžina norą, netgi gal didesnį iki netekties, gyventi. Jeigu žmogus neturi tokios atsparos papročiuose, dažnai jis išeina mirusiam iš paskos, nes nemato prasmės gyventi.

Romuvos filosofija šiandien žmonėms, kuriems nepriimtinos svetimos religijos formos, atstoja religiją, tampa jų gyvenimo dalimi, o ne pramoga kaip nuėjimu į spektaklį, kur tave kažkas turi užimti, pralinksminti. Mūsų šventėse žiūrovų nėra, visi yra jos dalyviai.

Paliko lazerius, kad protėvių akimis tyrinėtų dangų

Kiek teko Jus kalbinti, vis nesurasdavau progos užklausti, kaip nutiko, kad fizikas, mokslo žmogus, nubrido tais protėvių takais, pasirinko tokias veiklos sritis kaip archeoastronomija, etnokosmologija ar kultūrinė astronomija?

Ryškus lūžis įvyko, kai susidūriau su kaimu. Mūsų kaimas Lietuvą sukūrė. Galima ir istoriniame kontekste į tai pažiūrėti, kaip atsitiko, kad lietuviai, keliaudami į Abiejų Tautų valstybę, tapdami Europos bendrijos dalimi, staiga 1918 metais vėl išsirita iš kiaušinio, tampa branduoline, tautine, Lietuva, atsisakydama visų kitų luobų. Atsakymas – kaimas.

Pats gimiau troboje, kur man rodė lubose skylę dūmams išeiti, augau ant molinės aslos, kurios viduryje buvo įspraustas akmuo. Svarstydavau, ar čia tik tam, kad riešutus gliaudytume, vinis tiesintume, o gal tas akmuo šventas? Vėliau Vilniaus universitete studijuodamas fiziką, domėjausi ir astronomija. Turėjau būti lazerių specialistas, trejus metus dirbau šį darbą. Tačiau išėjau į etnografines ekspedicijas su Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Romuva“ nariais rinkti tautosakos.

Pamačiau, kad kaimas už to, atrodytų, skurdo, tuštumos ir nejudrumo, slepia daug dvasios vertybių, tautosakos, tradicijų. Iš pradžių senas kaimo žmogus pasakoja apie sunkią dalią, ligas, pensiją, bet, nukrypus pokalbiui į pasaulėžiūrą, burtus, magiją, pajauti, kas jis yra kupinas žinojimo. Tai yra praktinės žinios, kaip žmonės sakydavo, jeigu to nedaryčiau, „išdurnėčiau“, nebegyvenčiau, nes nematyčiau prasmės. Pasirodo, jos atlieka šią funkciją, padeda išgyventi, nutraukti kasdienybės pilkumą, leidžia atgauti jėgas. Kai pradedi bandyti, pasirodo, tai veikia.

Šis prisilietimas ir pajautimas man leido suprasti, kad negalima užsiimti vien fizika. Juk lazerius gali kurti japonai, amerikiečiai, indai, anglai, nors dabar čia lietuviai pirmauja, bet man parūpo, o kas šitą paveldą užrašys, išsaugos? Man tik iškilo dilema, juk esu fizikas, astronomas, kaip man tapti humanitaru? Radau tokią tarpdisciplininę nišą – etnoastronomiją. Teko patirti, kad žmonės žino apie žvaigždes, mėnulį, saulę, taiko šias žinias laiko skaičiavimui, magijai. Juk etnologas neturi astronominių žinių, nežinos, ko klausti, ieškoti. Tada supratau, kad man reikia to klausinėti.

Tada prasidėdavo įdomios kalbos nuo kasdienybės dalykų, kiaulės skerdimo, iki Mėnulio fazių, o kaip jos vadinasi, o kokie žvaigždynų pavadinimai, o kaip orą spėdavo? Pasirodo, kaime yra dar gyvų astronomų, kurie, jei ne patys naudoja, tai bent prisimena, kaip šias žinias taikė jų tėvai ar seneliai. Turiu didelį magnetinių juostelių archyvą, kalną sąsiuvinių ir užrašų. Tuo svajoju kažkada užsiimti, kol kas net prisėsti prie to sunku laiko atrasti.

reklama

Taigi taip ir sujungiau fiziką ir etnokultūrą, užsiimu etnoastronomija, etnokosmologija, tyrinėju žmonių žinias, susijusias su dangumi, žvaigždėmis, kalendoriumi. Tam skyriau didelę laiko dalį, vos ne dvidešimt metų keliavimo po kaimus, ne tik Lietuvos ir užsienio, su Norbertu Vėliumi, Vaciu Miliumi, Prane Dunduliene, Jurgiu Dovydaičiu. Su jais teko dalyvauti ekspedicijose. Tai yra mano bagažas.

Dabar savoje stichijoje esate, o kas toliau?

Anksčiau kaime gimę vaikai iš bobučių išgirsdavo, perimdavo, tautosaką, protėvių pasaulėžiūrą, dabar šis perdavimas trūkinėja. Kultūrininkai ateina į kaimą, užrašo ir tampa tais antriniais vartotojais, kurie ima tai praktikuoti. Perėmimas įvyksta per etnografiją, paskui tai transliuojama iš kaimo į miestą, modernią aplinką. Ta gija tęsiasi, nes yra žmonių, kuriuo ta tradicija gyvena.

Dabar bandau tuo sudominti kitus. Kartais mane kaltina, kad rengiu masinę šventę. Žymiai smagiau, kai susirenka grupelė šį reikalą išmanančių žmonių, užsidarę švenčia susidvasinę, susireikšminę. O čia sueina penki šimtai lyg į kokį spektaklį ar šou. Kai paskui išgirstu, kokį tai poveikį turėjo žmonėms, kurie pirmąkart čia apsilankė ar atsitiktinai pateko, suprantu, kad verta tai daryti. Reikia ir mažų, uždarų švenčių sau, bet ir didelių, atvirų kitiems. Kartais tos šventės, atsitiktinai į jas patekusiam žmogui, pakeičia visą gyvenimą.

Nelengva pasidalyti su kitais. Abejoji, ar jau laikas, ar pakankami žinai, nes kuo toliau, tuo jautiesi kvailesnis, mažiau žinantis. Su laiku tas sąlytis su nežinomybe tiktai didėja. Reikia išdrįsti. Gaila, tų išdrįstančių būna mažai, nors yra tikrai vertų, kurie turi kuo pasidalyti, skleisti žinias. Niekada nežinosi visko, reikia dalytis tuo, ką dabar žinai, – įsitikinęs interneto portalo Alkas.lt vyriausiasis redaktorius, muziejininkas, etnoastronomas J. Vaiškūnas.

 

Etnokosmologas Vaiškūnas: mūsų apeigos sugrąžina norą gyventi

Jonas Vaiškūnas (V. Daraškevičiaus nuotr.)
+7