Moksleivių krepšelių gaudymo šalutinis poveikis

R. Audenienė.
R. Audenienė.
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Jauna kaimo mokyklos mokytoja, grįžusi po ligos į darbą, randa dienyne prirašytų pažymių. Vieša paslaptis, kad mokyklos administracija kartais savo nuožiūra dalija pažymius tam tikriems vaikams. Kitoje kaimo mokykloje mokytojos gauna barti, jei išveda neigiamą pažymį nepažangiems – pražus krepšeliai, o su jais ir mokymo įstaiga. Šalutinių krepšelių gaudymo poveikių yra ir daugiau.

Metus kaimo mokykloje dirbanti jauna mokytoja pasiguodė vyresnei kolegei atsidūrusi keblioje situacijoje: grįžusi po ligos į darbą, rado dienyne prirašyta pažymių. Pavaduojančios mokytojos mokykla nesamdė, galiausiai paaiškėjo, kad tai vieša paslaptis – administracija kartais į dienyną įraito kokį pažymį tam tikriems moksleiviams. Kitos mokytojos puse lūpų prasitarė – tėvų ryšiai gali lemti pažymį, vaikai tai žino.

Jaunoji mokytoja pasijuto pažeminta, vyresnioji kolegė klausė patarimo internete. Pedagogai stebėjosi situacija, siūlė tartis su profesinės sąjungos atstovais, rašyti raštus direktoriui ir prašyti ištirti dokumentų klastojimą, kreiptis į savivaldybę ir ministeriją. Po kiek laiko pasidomėjau, kaip klostosi kova su neteisėtais veiksmais.

„Paverkė mokytoja, nuėjo pas psichologus ir toliau dirba. Direktoriaus į teismą nepaduosi – nuo jo priklauso krūvis, kvalifikacija. Žinoma, galima kovoti, bet rezultatas? Kur rasti advokatą, kuris imtųsi tokios bylos, be to, tai kainuoja – jei mokyklos vadovai gauna po 3000 ir daugiau, o mokytojai 1500, tai iš kokių lėšų samdytis advokatą?“ – svarstė vyresnioji mokytoja, apgailestavusi, kad jaunesnioji kolegė priėmė sprendimą tylėti, bet ją suprantanti – darbo vietos nesimėto.

Kai darbo vietos nesimėto, galima švaistytis pažymiais ir juos sukombinuoti – sunku parinkti tinkamesnį ir labiau sovietmečio tradicija atsiduodantį žodį – taip, kaip reikia.

Kita jauna mokytoja, dar tik trejus metus dirbanti, man, visai nepažįstamai žurnalistei, išklojo, kad veikiausiai bėgs iš kaimo mokyklos, kaip ir daugybė jos bendradarbių. Bandžiusi sudrausminti besikeikiančius, telefonus maigančius, trukdančius dirbti mokinius ji sulaukė administracijos pasipriešinimo. Į moksleivius ten žiūrima kaip į krepšelius, kurių reikalauti laikytis taisyklių nevalia – ims ir paspruks.

„Aš dar tik pradedanti mokytoja, bandau kovoti už teisybę, tik vienai sunku – kolektyvas laikosi kitos pozicijos. Kolegės vietinės, nenori matyti nemalonumų, bet į darbą, kiek kalbėjau, eina su siaubu, grįžusios verkia, o kito pasirinkimo kaip kaimo mokyklėlė neturi“, – išlikimo darbe realybę atskleidė mokytoja.

Pažymiai tokiose dėl išlikimo drebančiose mokyklėlėse tampa itin svarbūs. „Dirbu per kelias mokyklas, vienoje jų, kur yra probleminių vaikų, visam kolektyvui buvo pasakyta – jei vaikas išeis per jus, turėsite vietoje jo atvesti kitą.

Arba – girdėjau savo ausimis – vadovybė barė mokytoją, kad vaikui išvedė neigiamą balą, sako, juk sąsiuvinį, vadovėlį turi. Pasirodo, už tai jau galima 4 rašyti. Dar viena mokytoja nevedė įskaitos, bet liepė rašyti „įskaityta“, – manipuliavimą mokytojais dėl mokinių paliudijo jauna pedagogė.

Šalutinis krepšelių saugojimo poveikis pasireiškia ne tik pažymių maskavimu, kartais realybė dar labiau iškreipiama. Vienoje Seime vykusioje konferencijoje pristatant tyrimų, parodžiusių prastėjančius Lietuvos pradinukų ir penkiolikamečių skaitymo ir teksto suvokimo gabumus, rezultatus, Nacionalinių egzaminų centro vertintoja replikavo: mokyklos gudrauja, ir taip atsiranda dešimtokų, apskritai vos mokančių skaityti.

Visas šias istorijas sieja tai, kad herojai ar liudininkai apie jas nedrįsta prabilti viešai ir garsiai. Mokytojai, kasdien matantys nepagražintą gyvenimą klasėse, nusprendžia nutylėti. Viešas paslaptis patogiai užmarinuoja mokyklų vadovai, norintys išsaugoti finansavimą, mokymo įstaigos statusą, įvaizdį. Savivaldybių administracija „pabėgusių krepšelių“ paliktų skylių mokyklų biudžetuose taip pat nenori dengti. Švietimo ministerija skaičiuoja, kiek emigravo ir pritrūko vaikų, mokyklos tolsta nuo jų gyvenamų vietų, randasi daugiau geltonųjų autobusiukų. Gražios ir renovuotos mokyklos daug kur lieka pustuštės, priverčiančios nuolat spręsti išlaikymo reikalingų pastatų problemas.

Tarkime, Trakų vidurinė mokykla – graži, gerais vaikų pasiekimais garsėjanti mokslo įstaiga, dėl kurios likimo kaunasi tėvų, mokytojų bendruomenė ir savivaldybės atstovai. Norima ją paversti gimnazija ir leisti mokslus tęsti dabartiniams dešimtokams, įstatymiškai – tam neužtenka vaikų, dėl moksleivių krepšelių bado mokykla lenda į skolas, mažesnius atlyginimus gauna mokytojai. Tėvai gina mokyklą, yra patenkinti jos darbu, ugdymo aplinka, savo vaikų mokymosi rezultatais, pertvarkos nenori ir mokytojai, bet savivaldybė jau suskaičiavo – 2016–2017 metais teliks 110 vaikų, toks skaičius neatitiks jokių įstatymais reglamentuotų vidurkių, nebus kaip išlaikyti per didelių patalpų.

Galiausiai, matyt, jose nebebus ir mokomasi – jei pažymiai savavališkai įrašomi, padailinami, tildomi drausmės ir tvarkos laikytis reikalaujantys mokytojai, pradinukai įpranta nesinešioti mokyklinių priemonių, tokią praktiką piktybiškai taiko ir vyresnieji, o administracija rekomenduoja „mažiau skųstis, mažiau vaikščioti pas socialinę pedagogę“.

„Baisu, kai į pirmą klasę ateina mokinukai, nežinantys, kur atliekami gamtiniai reikalai, ir tai padaro vos ne klasės kampe“, – vieną iš „nesiskundimo politikos“ rezultatų įvardijo kita jauna pedagogė, pridūrusi, kad daugelio didžiųjų miestų direktoriai nustemba sužinoję, kad provincijoje iš 15 klasės mokinių 13 gali būti reikalingi socialinės paramos ir specialios ugdymo programos.

Galbūt dėl to, pasak kitos mokytojos, jaunimas iš kaimo mokyklėlių linkęs bėgti. Tik kartais pataiko į visai tokią pat sistemą miestuose, kurioje dėl krepšelių užglaistomi konfliktai, dėl siautėjančių mokinių peikiami ir net atleidžiami mokytojai. Pasitaiko, kliūva ir principingesniems direktoriams, konfliktų nepraleidžiantiems pro akis. Rezultatas – mokytojai aimanuoja forumuose apie „sugadintą kartą“, mokiniai žaloja kitus, save, tyčiojasi ir taip pat mokosi „nesiskųsti“, nes gėda.

Visas tas glaistymas ir pagražinta realybė – tarsi ant priplėkusių sienų užklijuoti modernūs tapetai. „Klausiame moksleivių, kur jie kreiptųsi, jei iš jų būtų tyčiojamasi, dauguma nurodo draugus, kai prieinama prie radikalumų – tėvus, labai retai – mokytojus. Paprašius pakelti rankas, kas kreiptųsi į mokytojus, nepakelia nė vienas arba pakelia tik keli“, – pasakojo smurto prevencijos projektų, skirtų jaunimui, dalyvė, vedanti seminarus įvairiose mokyklose.

Tai ir vėl šalutinis kovos dėl krepšelių, bet ne už mokinius, galų gale – mokytojus, poveikis.

Kartais įsisenėjusios situacijos priverčia ieškoti ir neįprastų sprendimų. Internete klaidžioja komentaras apie Dublino neformalios lituanistinės mokyklos patirtį. Išgyventi iš tėvų skiriamų pinigų turinti mokykla iš pradžių irgi drebėjo dėl krepšelių – vaikams buvo leista neruošti namų darbų, pro pirštus žiūrima į jų mokymąsi ir elgesį, mokytojai nėrėsi iš kailio bandydami sudominti. Netrukus vienas po kito mokyklą lankyti nustojo tie, kurie bent jau bandė mokytis. Galiausiai prieita prie išvados, jog mėginimas bet kokia kaina „sulaikyti krepšelius“, užsimerkiant į pagrindinę mokyklos misiją – mokyti, o ne šiaip būti euroremontine įstaiga susitikimams su draugais, neveiksmingas. Mokytojai atsitiesė, pataikavimai baigėsi, ir netrukus į mokyklą pradėjo grįžti tie, kurie mokytis norėjo. Įdomiausia, kad liko nemažai ir tų, kurie buvo laikomi „probleminiais“, ir taip pat susiėmė.

Iš tiesų nesu tikra, ar būtent toks receptas tinka visoms mokykloms. Vis dėlto visuotinis verkimas ir drebėjimas, mosavimas statistikos ir krepšelių špagomis veda prie situacijos, kai apie tikrąjį kai kurių mokyklų gyvenimą kalbama tik neformaliai. Klastojami pažymiai, faktai, nuolaidžiaujama, su siaubu einama į mokyklą, o paskui imamasi prevencinių programų arba pabėgama.