Gamtininkė Lučiūnienė skanauja daržoves „iš po sniego"

Eimutė Lučiūnienė su vyru Giedriumi - už natūralią gamtą
Eimutė Lučiūnienė su vyru Giedriumi - už natūralią gamtą
  © Asmeninis albumas

„Darbas ne su jėga, o su protu, pasitelkiant išmintį“, – šitaip širvintiškė biologė Eimutė Lučiūnienė apibūdina vis labiau Lietuvoje plintančią gamtinę žemdirbystę, virtusią jos šeimos verslu.

Daržoves išvežioja kaip laikraščius

Pasak jos, apsisprendus auginti ekologiškas uogas, vaisius ir daržoves, reikia nuolat galvoti, ką kur sėti, ką nurauti, nuskinti, ką palikti. Ką sukrauti į pavasarinį daržovių krepšelį prenumeratoriams, pas Eimutę daržovių, vaisių ir uogų galintiems užsisakyti visam žaliajam sezonui – pavasariui, vasarai, rudeniui. Suprantama, kad darbas jos sodo sklype netoli Širvintų kone pusmetį primena žaliąjį konvejerį. Tačiau, pasak biologės, dirva čia neariama ir nekasama. Ją išpurena dirvos gyventojai – varlės, sliekai, vabaliukai…

Vos iškasusi specialiai žiemoti paliktas šaknines daržoves topinambus ir pastarnokus, daržininkė tuoj siūlys rabarbarų stiebų, ir netgi sezono naujieną – močiučių darželiuose kažkada augintų jau besistiebiančių šparagų.

Eimutė perspėja – gamtiniame darže kitos įprastos daržovės dygsta vėliau nei įprastame, nes daigus dengia mulčius. Užtat jis teikia privalumų – net per sausrą neišdžius. Smėlingoje ūkininkės žemėje, kurioje anksčiau niekas neaugo, pradėjus ūkininkauti ekologiškai, pernai užderėjo netgi trąšiai žemei reiklios kultūros: kopūstai, agurkai, ridikėliai, moliūgai. Iki šiol juos suvalgydavo patys, bet pernai ryžosi auginti pardavimui ir netgi pasiūlė naują paslaugą – daržovių prenumeratą.

Toli nuo miestų gaudesio ir taršalų užaugintas daržoves ūkininkė kartą per savaitę rauna, skina, deda į krepšius ir veža į sutartas vietas Kaune, Vilniuje ar kitur internetu jas užsiprenumeravusiems valgytojams – tarsi laikraščius skaitytojams… Į krepšelius desertui įdeda ir paprasčiausių lauko žolynų – šviežių pienių, garšvų, dilgėlių, net medžių lapelių, ypač turtingų pavasarinių vitaminų. Su vyru Giedriumi apvažiuoja tam tikrą ratą, išdalija krepšelius prenumeratoriams ir vėl – į darbus.

Neišmaniems – pernelyg brangu

Širvintose biologijos mokytoja 15 metų dirbusi Eimutė Lučiūnienė prisipažįsta jautusi, kad kada nors grįš prie žemės. Žinojusi, kad, užauginusi vaikus, atlikusi kažkokį darbą, grįš į gamtą, kur keičiasi metų laikai, kur norisi būti. Prieš kelerius metus savo tėvų žemėje „užsikabino“ už gamtinės žemdirbystės ir nenusivylė.

Kodėl savo ekologiškų, sunkiu rankų darbu išaugintų daržovių nepardavinėja turguje? Nes žmonės iš gatvės, pasak Eimutės, jų neperka, jiems pernelyg brangu. Netiki, kad didesnių pinigų ji prašo už šviežumą ir kokybę. Jas perka tik šiek tiek pasikaustę, besidomintys ekologija, sveika mityba, sveiku gyvenimo būdu valgytojai. Šitiems nieko nereikia įrodinėti. „O širdies juk neišimsi, kiekvienam neparodysi“, – sako su visais pirkėjais linkusi bendrauti daržininkė.

Ar daržovės kažkuo apipurkštos, ar neapipurkštos, iš pirmo žvilgsnio gali ir nepastebėti. Todėl reikalingas ryšys tarp pirkėjo ir augintojo. Kad pirkėjas patikėtų, jis turėtų atvažiuoti pas augintoją, pasižiūrėti, kaip jos auginamos, o užsimanęs netgi padirbėti. „Mes labai laukiam tokių pirkėjų, kurie galėtų ir įsilietų į mūsų bendruomenę. Tokių, kuriems svarbu žinoti, ką jie valgo ir kad tas produktas, kurį jie perka, yra vertingas“, – į naudingą ir prasmingą žaliąją veiklą mąstančius valgytojus įsilieti ragino Eimutė.

Daržovės – iš po sniego

Neslepia – kai užgriūna darbai, būtų gerai, kad kas nors padėtų, pridėtų ranką, ir dėl to daržovės taptų pigesnės, būtų galima daugiau jų užauginti. Norinčių prisijungti prie tokios bendruomenės, sako, yra, tik patys griebtis tokios veiklos žmonės nedrįsta, nes Lietuvoje tai – naujas dalykas.

„O štai Vokietijoje, Amerikoje, Ispanijoje gana populiarūs tokie ūkiai, kur šeimos su vaikais atvažiuoja, pasivaikšto, padirba porą valandėlių ir kaip ir formuojasi bendruomenė. Manau, kad tokia patirtis labai gerai būtų miestiečiams, neturintiems giminių kaime. Ypač vaikams, kurie dažnai nežino, nematę, kaip darže auga daržovė, kaip pats kaimas atrodo. Savo ir jų akiračiui praplėsti verta vieną kitą dieną skirti ir šitam dalykui“, – įsitikinusi buvusi biologijos mokytoja.

Dar vienas gamtinės žemdirbystės privalumas – mulčiumi, šiaudais ar šienu uždengtos daržovės puikiausiai peržiemoja. Jeigu netyčia pasilieka lauke nenurautos, nesušąla ir nepražūna. Vos atšilus orams, galima skanauti žiemos derlių.

„Iš karto po žiemos galima valgyti topinambus. Tai – niekam ne naujiena, įprasta juos valgyti žalius, keptus, ir blynus iš jų kepti. Dar pas mus gerai auga pastarnokai – mūsų laukų augalas, neatvežtinis, jis kuo puikiausiai peržiemoja ir kuo puikiausiai galima valgyti – iš pradžių lapus, paskui šaknis. Jų šaknys – stambios, didesnės už morkų, o skonis lyg saliero, maišyto su petražole. Galima kepti, galima į sriubas dėti. Šiek tiek primena saldžią bulvę. Galima paskanauti per žiemą dirvoje išlaikytų morkų. Tiesiog „pamiršti“ kokią lysvelę morkų ir prieš šalčius jų neiškasti…

Aš tai atradau visai atsitiktinai. Taip nutiko, kad liko lysvelė morkų, pamirštų, neiškastų. Pavasarį ruošdama sėjai lysves, atradau tas morkas. Žiūriu, kad jos kuo puikiausiai peržiemojo, sultingos, skanios. Taigi dabar specialiai šiek tiek paliekam, ir jos po nestoru mulčiaus sluoksniu peržiemoja. Morkos irgi yra mūsų kraštų augalas, užtat visai gerai peržiemoja žemėje“, – netikėtais atradimais dalijosi Eimutė.

Krepšelyje – tą pačia dieną nuskintos daržovės

Moteris neslepia – smalsiai žiūrėdami, kaip ji su vyru ūkininkauja, kaimynai ir kaimynės stebisi, kraipo galvas, klausinėja. Ir dažnai paseka jos pavyzdžiu.

„Tai bulves pradėjo po šiaudais auginti kažkas su visokiomis variacijomis, tai dar kažką…. Vienas vienaip pasodino, kitas kitaip. Vieni pakraipo galvą į mus žiūrėdami ir gal pirštą prie smilkinio pasukioja, bet kitiems įdomu. Žodžiu, niekas nelieka abejingas, vis tiek atkreipia dėmesį. Vienaip arba kitaip…“ – pasidžiaugė vietos bendruomenę gamtine žemdirbyste sudominusi daržininkė. Savo populiarinamos daržovių prenumeratos idėjos nežadanti atsisakyti ir šiemet.

Pasak E. Lučiūnienės, iš Vakarų šalių mus pasiekusi prekyba krepšelių principu pozityvi dėl keleto dalykų. Pirmiausia pirkėjui pristatomos tik šviežios daržovės ir lauko augalai, surinkti ir nuskinti tą pačią dieną. Antra – valgytojus jie pasieka negulėję ant prekystalio, kaip nutinka turguje ar parduotuvėje. Kad ten nesugestų, nevystų, tenka griebtis chemijos, kurios Eimutės ūkyje nerasi nė su žiburiu. Taigi jos daržovių valgytojai šiuo atžvilgiu gali būti ramūs.

Gamtininkė Lučiūnienė skanauja daržoves „iš po sniego"

Eimutė Lučiūnienė su vyru Giedriumi - už natūralią gamtą
+2