Tapytoja Balsiukaitė-Brazdžiūnienė: tik meilė pajėgi mus išnešti į kitą krantą

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
  © Dmitrijus Radlinskas

„Ši žmogiškos tikrovės sritis visada susijusi su lokaliais ir globaliais išgyvenimais. Ji nuolatos mus grąžina prie egzistencinių klausimų ir verčia ieškoti atsakymų. Daktaras Meilė visada šalia“, – patikina Vilniuje parodą „Aš esu daktaras Meilė“ atidariusi patyrusi tapytoja ir pedagogė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Kaunietė menininkė stengėsi vis aiškinti pavadinimą, bet galiausiai pasidavė: nebūtina išardyti laikrodžio, nes laiko jame juk nerasi. Reikia pasilikti šiek tiek erdvės netikėtumui.

Keistuolis, tapęs savu ir įsirangęs paveiksluose

reklama

Per parodos atidarymą Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ kalbėta apie tai, kaip svarbu menininkams pasišnekėti apie savo darbus su kolegomis. Ar ilgai užsitęsia Jūsų kūrybinė tyla, ar būtina pasakoti istorijas, jei šias jau nutapėte paveiksluose?

Mano darbuose – daug istorijų. Bendraudama su žiūrovu, aiškiai matau, kad šiek tiek papasakojus atsiranda platesnė erdvė darbų interpretacijoms. Daug kas sako, kad istorijos yra įdomios.

O visko neįmanoma pasakyti žodžiais. Istorija „kuriasi“ tapant darbus. Ji yra kaip melodija muzikoje arba tema džiaze, – sakė trumpai Vilniuje viešėjusi menininkė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Nuo 1990 metų ji yra dalyvavusi per šimtą personalinių ir grupinių parodų. –

Juk paveikslas susidaro iš abstraktaus, struktūrinio sluoksnio (kartais jis toks ir išlieka), ir vaizduojančių, atpažįstamų, ženklų. Juolab kad mano darbai yra dažnai inspiruoti literatūros, muzikos ir poezijos.

Vieną istoriją pasakojote per atidarymą apie personažą, kuris apsigyveno Jūsų naujausiuose darbuose. Prieš kiek laiko ir kaip jis ten pateko?

Prieš maždaug penkerius metus. Garsus tapytojas, dabar amžiną atilsį Vytautas Povilaitis apsirgo ir jo sūnus pardavė dirbtuves su visais rakandais ir daiktais. Radau ten paliktus dažus, teptukus, o ant sienos kabojo lėlė-manekenas.

Šiaip jis yra dar iš sovietmečio, skirtas vaikų rūbams demonstruoti, bet jo proporcijos kaip suaugusio žmogaus. Žodžiu, toks keistas daiktas. Šeimininkai ketino jį išmesti, tai aš su džiaugsmu jį parsinešiau į savo dirbtuvę.

Nepuoliau iš karto jo piešti ar tapyti. Jis apsigyveno, susiliejo toje aplinkoje, jau nebe svetimas tapo, o savas. Kažkaip nejučia jis atsirado paveiksluose. Iš pradžių mažesniuose, o paskui didesnio formato. Pabandžiau vienąkart tapyti, antrąkart ir galiausiai jis atsirado mano paveiksle „Kaip Hamletas”.

Šiuolaikiškumo ženklai paveiksluose – iš kasdienybės

Jūsiškis personažas dirbtuvėse sėdi su ausinėmis ar jos atsirado tik paveiksle?

Ausines dirbtuvėje vaikai paliko, – tapytoja turi du sūnus, 23 metų Kazimierą ir devyniolikmetį Pranciškų. – Tapiau, tapiau tą manekeną, bet man trūko kažko tokio jį charakterizuojančio. Kai nutapiau ausines, tada ir paveikslo vardas atsirado. Kaip Hamletas.

Ausinės yra šiuolaikiškumo ženklas. Daug kas su jomis vaikšto gatvėje, į pamokas vaikai taip ateina. Žmogus nori girdėti savo muziką, būti savoje erdvėje. Iš kitos pusės, jis nori būti pastebėtas, girdimas. Tarp šių dalykų yra didelė prieštara.

Dirbtuvės manekenas atsirado viename paveiksle, bet paskui keliauja per kitus, tik keičia vaidmenis. Labai jis man primena ir kito paveikslo „Šančių angelas“ personažą.

Iš tikrųjų jis keičia vaidmenis. Jis tapo mano modeliu. Tas manekenas yra toks anonimiškas, belytis, beamžis, betapant jis įgauna konkretų charakterį. Jis tampa ir Ofelija, ir Adomu ir Ieva… Jis keičia tapatybę. Tik esminė proporcija, modulis visada išlieka.

Užsidedate ir pati mielai ausines, kai norite savo erdvę tame kasdienybės chaose susikurti?

Žinoma. Ypač kai nuvažiuoju į kokį plenerą, kur būna daug žmonių, daug menininkų. Nedarau iš to problemos. Kai užsidedu ausines ir klausausi muzikos, tai būna ženklas, kad esu užsiėmusi. Tada manęs netrukdo. Šis įrankis leidžia atsiriboti.

Muzika yra labai svarbi, kaip ir poezija. Jos abi labai artimos tapybai. Poezijoje ritmas išgaunamas žodžiais, muzikoje garsais, o tapyboje – spalvomis. Be poezijos, man atrodo, nebūtų muzikos, tapybos, kino…

Paminėjote spalvas. Jų šios parodos paveiksluose yra gana įvairių – nuo elektrinės iki sodrios žalios ar skaisčiai raudonos. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Ta elektrinė yra tokia vaikiška. Spalvos poreikis, man atrodo, yra iš vaikystės. Atsimenu, kai tėvai nupirkdavo spalvotų pieštukų dėžutę ir joje būdavo elektrinė ar rožinė, būdavo nuostabūs pieštukai. Antras dalykas, ji yra sintetinė, švytinti, neoninė, kaip televizoriaus ar kompiuterio ekrano švytėjimą primenanti, vibruojanti šviesa.

Dar atsiranda negamtinė, nenatūrinė, labiau techninė spalva kaip laikmečio ženklas. Ši spalva padėjo tą darbą išdriekti iš pilkumos, įdėti neono blyksnį. Dažnai naudoju tokias chemines, nemalonias spalvas, jos man suteikia šiuolaikiško skambesio.

Nebūtina viską atskleisti, reikia palikti šiek tiek paslapties

Minėjote, parodos pavadinimas atėjo iš mėgstamo Stepheno Kingo kūrinio. Kas dar Jus įkvepia?

Skaitydamas juk visada bendrauji su autoriumi ir, jei randi sau artimą, jis įlenda į vidų, pradedi matyti ir girdėti daugiau. S. Kingas – vienas mėgstamiausių rašytojų. Jis labai stipriai ir įtikinamai modeliuoja šiuolaikinio žmogaus situacijas, kur realybė ir fantazija susipynusios. Jis nuolatos ieško blogio šaknies.

Kiti mylimi mano autoriai – Jamesas Joice’as, Fiodoras Dostojevskis, Gabrielis Marquezas, Williamas Faulkneris, Roberto Bolano.

Savo dirbtuvėje taip pat turiu daug muzikos. Nuo pankroko iki Messiaeno.

Vis dėlto norėčiau sugrįžti prie Jūsų pasirinkto pavadinimo „Aš esu daktaras Meilė“. Gal atgaila, atlaidumas labiau gydo nei meilė?

Ši frazė „Aš esu daktaras meilė“ atėjo iš S. Kingo romano. Tai yra kaip saugiklis, nes tik meilė pajėgi mus išnešti į kitą krantą. Joje mes tampame, kuo esame. Ši žmogiškos tikrovės sritis visada susijusi su lokaliais ir globaliais išgyvenimais. Ji nuolatos mus grąžina prie egzistencinių klausimų ir verčia ieškoti atsakymų. Daktaras Meilė visada šalia.

Nors, žinote, iki galo ir man pačiai neaišku. Ši frazė romane yra epizodiška, bet man labai įstrigo. Jame mažas vaikas ieško jaunesnio broliuko, ant vieno jų rūbo yra užrašas „Aš esu daktaras Meilė”. Ši frazė yra tarsi komiksų personažų Supermeno ar Betmeno atpažinimo ženklas.

Tai yra tarsi šiuolaikinės kultūros mitologinis elementas. Kai šie herojai nori atlikti žygdarbį, jie apsivelka aprangą su tuo ženklu. Taip ir S. Kingo personažas, išsiruošęs ieškoti brolio, vilki drabužius su tuo užrašu.

Kurdama šią kolekciją, sau tarsi užsirašau šį šūkį. Tai nėra tiesioginis pasakymas, kad aš ar tu esi daktaras Meilė. Greičiau misija, inspiracija. Bandžiau pakeisti tą pavadinimą, niekaip negalėjau jo nusikratyti. Iš tų pavadinimų, frazių visiems mano darbams susikuria man reikalingas reikšmės laukas.

O tuos šiuolaikiškus ženklus – ausinę, neonines spalvas, netgi grafičius primenančius užrašus – į Jūsų kūrybą atpučia jaunimas, su kuriuo daugiau nei 20 metų dirbate?

24 metai dirbu, – patikslino Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir tapybos, kompozicijos mokytoja E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. – Be jokios abejonės, jie labai smarkiai mane inspiruoja. Labai mėgstu gatvės piešinius ir neslėpsiu, kad man įtaką daro jų radikalumas, drąsa ir laisvė. Pažįstu keletą grafičio meistrų, buvusių mano mokinių. Esame vykdę bendrus projektus.

Kartais, vaikštant po parodų sales ir stebint darbus, suprantu, kad jiems reikia gyvo impulso. Menininkų kūryba tampa labai prognozuojama, nuspėjama. O, dirbant su vaikais, atsitinka tiek įdomių dalykų, atradimų, kad supranti, dar daug nenutapyta, nenupiešta.

Jų impulsai labai gaivališki, nuoširdūs. Jie iš nemokėjimo, bet didelio noro sukuria stebuklingų dalykų, net pavydu kartais. Dar yra ką veikti, to vaiko savyje dar norėčiau paieškoti, – sakė tapytoja E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

 

Tapytoja Balsiukaitė-Brazdžiūnienė: tik meilė pajėgi mus išnešti į kitą krantą

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
+9