Aleknonis: tikėtis ko nors „karštesnio“ iš Vakarų neverta

Gintaras Aleknonis
Gintaras Aleknonis
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

„Tikėtis, kad bus kažkoks atsakymas staiga, būtų naivu, bet ilgalaikio, apgalvoto atsakymo labai tikiuosi ir manau, kad jis bus“, – tvirtina Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gintaras Aleknonis, komentuodamas galimą Vakarų reakciją į Rusijos aneksuotą Krymą. „Leistis į karą Vakarai nedrįs, o ir nereikia“, – trumpai situaciją apibūdino politologas Mykolas Drunga. Siūlome platesnį Alfa.lt pokalbį su G. Aleknoniu.

Kokia galėtų ar turėtų būti Vakarų visuomenės ir politikų reakcija, Rusijai į savo „motinišką“ glėbį priėmus Krymą, atplėšiant jį nuo Ukrainos?

Lukterėkime kokią valandą ir ta reakcija bus. Nors situacija yra sudėtinga, nes susipina daugelis veiksnių. Dabar ta reakcija galima tik parodyti, kaip Rusijos buvo prasižengta elementarioms demokratijos normoms.

Ar tikėtis kažko „karštesnio“? Deja, bet labai tuo abejočiau.

Kad buvo prasižengta elementarioms demokratijos normoms, buvo aišku prieš savaitę ar dar anksčiau...

Kai įžengė kariuomenė į Krymą, svetimą teritoriją, kai kariuomenei prižiūrint rengiamas referendumas, tai visi mato, kas vyksta, visiems didžiausios paralelės kyla su Sudetų vokiečiais (1938 m. nacistinė Vokietija atplėšė nuo Čekoslovakijos Sudetų kraštą, kuriame gyveno vokiečių mažuma – Alfa.lt past.) bei Miuncheno suokalbiu.

Šiuo metu kyla svarbus klausimas, kaip išvengti antrojo Miuncheno suokalbio. Tai būtų svarbiausias demokratinėms valstybėms iškylantis uždavinys. Uždavinys yra neįteisinti dabartinės padėties. Ir teisiškai, ir morališkai.

Viešai ir ne pirmą dieną yra kalbama apie neryžtingą JAV prezidentą Baracką Obamą, ekonominius ar finansinius britų, vokiečių, austrų interesus, kurie susiję su rusų kapitalu, ES verslininkų nenorą prarasti pelningus sandorius Rusijoje. Ar verslo nulemtas „real politic“ nenusvers moralės, kurios, žinia, politikoje ir šiaip yra labai nedaug?

Politikoje dažniausiai nėra būdinga moralė, gaila, bet tai tenka pripažinti, nes politikoje viską diktuoja interesai.

Demokratinės valstybės stengsis eiti iki tam tikros ribos, kiek tai įmanoma... Žinote, geriausias pavyzdys šiuo atveju – Lietuvos istorija. Vakarų demokratijos nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimo į Sovietų Sąjungą, bet su ja vienokiame ar kitokiame lygmenyje bendradarbiavo. Manyčiau, kad Vakarų valstybės būtent taip dabar ir elgsis su Rusija, kaip su Sovietų Sąjunga Šaltojo karo metais.

Kitas dalykas, kad vargu ar būtų galima tikėtis kažkokios Vakarų reakcijos. Tai bus ilgalaikis procesas. Aišku tik viena, šitie Rusijos įvykdyti veiksmai pakirto paskutinius gležnus kažkokio pasitikėjimo ar pasitikėjimo iliuzijos Rusija daigus.

Visada ieškau ir teigiamų kiekvieno reiškinio pusių – dabar aiškiai pasimatė, kad su Rusija normaliai šnekėtis vargu ar įmanoma. Suprasta bus ir tai, kad su Rusijos verslu, jo bandymais nafta, dujomis lyg voratinkliu apraizgyti, supančioti bent Vakarų Europą, reikia elgtis labai atsargiai. Tikiuosi, kad Vakarų ekonominis bendradarbiavimas su Rusija bus ne toks naivus, koks buvo iki šiol.

Kalbant apie konkrečius žingsnius, tai jei B. Obama kuo greičiau pasirašytų leidimą eksportuoti dujas iš Jungtinių Valstijų, tai būtų didžiausias ekonominis smūgis Rusijai, kokį galima būtų suduoti. Jei amerikiečiai pradėtų eksportuoti savo skalūnų dujas, tai kainos rinkose iš karto keistųsi ir situacija taptų tokia, kaip Šaltojo karo pabaigoje, kai naftos kainos krito ir Sovietų Sąjunga neatlaikė.

Tikėtis, kad bus kažkoks atsakymas staiga, būtų naivu, bet ilgalaikio, apgalvoto atsakymo labai tikiuosi ir manau, kad jis bus.

Visi prisimena V. Putino pasakymą, kad Sovietų Sąjungos griūtis buvo „didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa“. Daugeliui kelia nerimą, kad Rusijos prezidentas, matydamas Vakarų neryžtingumą, imsis taisyti pirmtakų klaidas ir tos „katastrofos“ padarinius. Net iki visiško sovietijos atkūrimo? Ar gali Krymas tapti tik pirma, bet toli gražu ne paskutine, atkuriamos imperijos auka?

Priešingai nuo tų, kurie aiškina, kad V. Putinas elgiasi kvailai, manau, kad jis elgiasi begėdiškai gudriai. Ir labai racionaliai vertina visą situaciją. Pavyzdžiui, Krymo „žaidime“ jis elgėsi taip, kad jam buvo sunku sutrukdyti. Kituose galimuose „žaidimuose“, taip pat ir Rytų Ukrainoje, situacija gerokai skiriasi.

Prisiminkime ir tai, kad Rusijos karinė galia visai ne tokia, kokią kartais bandoma piešti. Čečėnijos kare kariuomenė patyrė labai daug problemų.

Aišku, V. Putinas, tarkime, Rytų Ukrainoje išnaudos bet kokią galimybę, jei tik tokia atsirastų. Krymas tai parodė.