Lietuva – unikali šalis

Vasara
Vasara
© Fotodiena.lt
Alfa.lt
2014-03-05 15:30

Žmonės visame pasaulyje turi labai ribotus geriamojo vandens išteklius. Įdomiausia tai, kad statistika byloja, jog vandens sunaudojimo augimas du kartus viršija gyventojų skaičiaus didėjimą, t. y. vandens žmogui reikia vis daugiau.

Lietuvos Geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas juokavo, kad žmonės siurbia, traukia vandenį kaip kokie piltuvėliai, nes 50 proc. pasaulio gyventojų gyvena miestuose, kurie užima tik 3 proc. žemės paviršiaus ploto, tačiau sunaudoja net 60 proc. viso vandens.

reklama

Vis dėlto Lietuva šiame kontekste išsiskiria kaip unikali šalis – Geologijos tarnybos direktoriaus teigimu, Lietuva 100 proc. apsirūpinusi požeminiu vandeniu ir naudoja būtent tik jį.

Kai kuriose valstybėse siurbiamas paviršinis vanduo, tačiau jis neapsaugotas nuo išorės teršalų, kitose – požeminis. Daugelis šalių norėtų naudoti tik požeminį vandenį, deja, ne visos gali, nes tam nepalankios geologinės sąlygos.

„Mes nenaudojame paviršinio vandens, mums jo nereikia, nors, aišku, jo turime taip pat didžiulį perteklių – esame drėgmės pertekliaus zonoje. Pavyzdžiui, valstybė, norinti siurbti didesnius kiekius požeminio vandens ir peržengusi numatytą ribą, iš granitinių sluoksnių gauna daugiau arseno ir vanduo tampa nebetinkamas naudoti. Tokia situacija Švedijoje, Tokijuje, kur požeminiu vandeniu savo poreikiams šalys gali apsirūpinti tik iki 20 proc., todėl tenka naudoti paviršinį vandenį, kuris, žinoma, labai jautrus taršai“, – teigė J. Satkūnas.

Iš kitos pusės, šalys gali turėti požeminio vandens, bet nėra laiku investavusios į hidrogeologinius tyrimus, pastebėjo pašnekovas. Natūralu, kad Lietuvoje laiku atlikti hidrogeologiniai darbai, laiku investuota į požeminį vandenį, todėl dabar galime didžiuotis tam tikru privalumu.

Lietuva per parą gali išsiurbti 3,7 mln. kubinių metrų vandens. Toks pats jo kiekis atsistato natūraliai – siurbiant niekada nepažeidžiamas gamtinis rėžimas.

Remiantis geologijos tarnybos požeminio vandens išteklių ir gavybos duomenimis, šalyje išgaunama tik labai maža vandens dalis, palyginti su resursais: gavyba skirtinguose požeminio vandens baseinuose svyruoja nuo 8,7 proc. iki 20,2 proc.

„Lietuva pagal dabartinius rodiklius gali siurbti, siurbti ir gyventi saugiai bei vystyti bet kokią pramonę, kuriai reikia gero, kokybiško vandens“, – pridūrė J. Satkūnas.

Kalbant apie geriamojo vandens kokybę, požeminis vanduo yra apsaugotas nuo išorės taršos. Lietuvoje vykdomi cheminiai, fizikiniai bei mikrobiologiniai vandens kokybės aspektai, tiriama per 50 rodiklių, kuriais remiantis nustatyta, kad geriamasis vanduo yra labai geros kokybės.

Vis dėlto Aplinkos ministerijos Žemės gelmių skyriaus vedėjas Giedrius Giparas, apžvelgdamas realią situaciją ir tai, koks žmonių požiūris į gamtą, siūlo susirūpinti, nes kokybiškas vanduo neapdairiai elgiantis gali virsti netinkamas naudoti.

„Visuomet išlieka tikimybė užteršti vandenį, tik klausimas, kokiu lygmeniu viskas vyktų: ar pramoniniu, ar individualiu. Žinoma, daug kas priklauso, kurioje Lietuvos vietoje tai būtų, nes skiriasi ir geologinė situacija – vienos vietos natūraliai apsisaugojusios labiau, kitos mažiau.

Bendrai paėmus, turi būti laikomasi aplinkosauginių reikalavimų, visų pirma, kas dėl nuotekų – jos turi būti izoliuotos, sutvarkytos kaip priklauso, kad teršalai nepatektų į aplinką, tačiau, kiek teko girdėti, žmonės gana vangiai laikosi aplinkosauginių nurodymų, susijusių su nuotekomis“, – pasakojo G. Giparas.

Jo teigimu, pasitaiko atvejų, kai gyventojai turi įsirengę vandens gręžinį, tačiau paaiškėja, kad yra sutaupę nuotekų įrengimams, vadinasi, kenkia ne tik gamtai, bet ir patys sau. Esą laikui bėgant žmonių požiūris turi keistis.

Grįžtant prie požeminio vandens, kyla klausimas – jei Lietuva unikali valstybė, išsiskirianti turimais požeminio vandens resursais, kurių pati sunaudoja tik mažąją dalį, o kitos šalys patiria stygių ir priverstos naudoti paviršinį vandenį, galbūt mūsų šalis galėtų parduoti nepanaudotus požeminio vandens išteklius.

„Aš įsivaizduoju, kad taip galima, tačiau kaip tą vandenį transportuoti didelius atstumus – reikia vamzdyno arba tanklaivio, galbūt, kitais būdais. Aišku, mineralinis vanduo, negazuotas, pilnas druskų, yra eksportuojamas, tačiau jau girdėjau apie kelis projektus, kaip eksportuoti požeminį geriamąjį vandenį“, – pasakojo J. Satkūnas, tačiau kol kas didesnių planų negalėjo atskleisti.

Jo teigimu, požeminio vandens eksportas yra labai didžiulis ir neišnaudotas Lietuvos potencialas, juolab – užsienyje. Pavyzdžiui, Japonijoje, kurioje susiduriama su geriamojo vandens stygiumi, toks dalykas jau yra – šalis importuoja vandenį iš Jungtinių Arabų Emyratų.

Kas žino, galbūt netrukus kokybišku Lietuvos vandeniu galės mėgautis ir kitos šalys, kuriose jaučiamas geriamojo vandens stygius.