Privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas: sveikata nėra tai, kas pigiausia

Laimutis Paškevičius
Laimutis Paškevičius
© Karolis Kavolėlis

Valstybė nepajėgi kompensuoti visų gydymo paslaugų, todėl bandymas nurodyti pacientams, kad už paslaugas medicinos įstaigose negali būti imamos jokios priemokos, nebent už kavos puodelį ar paveikslą ant sienos – neatspindintis situacijos. Svarbiau naikinti neapskaitomas nelegalias priemokas, korupciją, pagaliau skaidriai nustatyti valstybės nekompensuojamų paslaugų kainas ir išgyvendinti „atsidėkojimus“ gydytojams – tuo įsitikinęs Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.

Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kai kurių specialistų nuomone, nepasakė nieko naujo – tik patvirtino tai, kas pasakyta pirmame nutarime – kad Konstitucijoje įtvirtintos gyvybiškai būtinos paslaugos, finansuojamos biudžeto lėšomis. Žmonėms aktualu tai, kad gyvybei gelbėti būtinos paslaugos gali būti teikiamos ir privačiose gydymo įstaigose. Ar tai realu įgyvendinti?

Konstituciniame išaiškinime yra aiški takoskyra tarp gyvybiškai būtinų ir sveikatai išsaugoti reikalingų medicininių paslaugų. Tai nėra tapatūs dalykai, yra takoskyra – pavyzdžiui, žmogui, pagulėjusiam reanimacijoje, reikia toliau teikti paslaugas perkėlus į stacionarią gydymo įstaigą, paskui reikalinga reabilitacija. Buvo prezumpcija, kad visa ši seka turėtų būti finansuojama iš valstybės biudžeto. Tačiau Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kad tiktai paslaugos, reikalingos gyvybei gelbėti ir saugoti, turi būti valstybės apmokamos iš biudžeto. Jos turi būti apmokamos viešosioms sveikatos priežiūros įstaigoms, tačiau tos paslaugos gali būti kompensuojamos ir privačiose įstaigose. Tai reiškia, kad su jomis turi būti sudarytos Ligonių kasų sutartys.

ANDRIUKAITIS APIE KT IŠAIŠKINIMĄ: LIETUVOJE NEGALIMA TURTINGESNIAM NUSIPIRKTI GERESNIO GYDYMO

KT: GYVYBIŠKAI BŪTINA MEDICINOS PAGALBA, TEIKIAMA PRIVAČIOSE GYDYMO ĮSTAIGOSE, TURI BŪTI APMOKAMA IŠ VALSTYBĖS BIUDŽETO

Klausimas, ar tikrai visos privačios įstaigos gali teikti visą gyvybei būtiną pagalbą. Tiek privačios, tiek valstybinės ne visos gali tai daryti visa apimtimi. Bendroji būtinoji medicinos pagalba, kurios svarbiausias tikslas stabilizuoti paciento būklę – stabdyti kraujavimą, mobilizuoti galūninius lūžius, turėtų būti apmokama visoms įstaigoms. Pavyzdžiui, įvyko avarija, žmogus kažką susilaužė, prasipjovė – artimiausioje gydymo įstaigoje turėtų būti suteikta kvalifikuota pagalba, už ją turėtų sumokėti Ligonių kasos.

Tačiau yra kita, institucinė, arba specializuota medicinos pagalba, čia jau įstaigos turi būti aiškiai sudėliotos pagal turinį ir kompetencijas. Rajoninė ligoninė ar ambulatorinė klinika neatlieka kardiochirurgijos, neurochirurgijos, kai kurių onkologinių, torakalinės chirurgijos operacijų ir fiziškai negalės suteikti tokių paslaugų. Negali kiekvienoje ligoninėje būti kardiochirurgų, neurochirurgų, tai būtų neefektyvu, pasaulyje tokių dalykų nėra – tam skirti specializuoti centrai, ir įvykus, pavyzdžiui, politraumai, pacientai vežami į juos. Tokios paslaugos, aišku, brangiai kainuoja, gali būti kompensuojamos iš valstybės biudžeto. Bet jei privačios įstaigos jas irgi sugeba suteikti, valstybei neturėtų rūpėti, kurioje vietoje tai bus daroma – apmokėjimas turėtų būti lygiavertiškas.

Esmė ta, kad žmogui ta paslauga būtų suteikta kuo greičiau ir arčiau – Konstitucinis Teismas tai aiškiai pasakė.

Antras jo pasakytas dalykas, priešingai, nei girdime iš ministro, sakančio, kad už paslaugas negali būti imamos jokios priemokos, nebent už kavos puodelį ar paveikslą ant sienos – Konstitucinis Teismas išaiškino, kad jei pacientas pageidauja, apmoka iš savo šaltinių arba papildomos draudimo bendrovės tam tikrą sveikatos priežiūros paslaugų dalį, kurios neapmoka Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) fondas.

Turima omenyje papildomi tyrimai ir panašios paslaugos?

Ne tik papildomi tyrimai. Dabar kompensuojamu įkainiu vienas balas nelygu vienam litui, pavyzdžiui, magnetinio rezonanso paslaugos Kauno teritorinės ligonių kasos kompensuojamos 0,3 proc. balo verte. Įsivaizduokite, pagal Ligonių kasų paskaičiavimus, dabar vietoje už vieną balą sumokamo vieno lito sumokama 30 ct. Svarbu pasakyti, kad į įkainius nėra įtraukta ir ilgalaikio turto – pastatų, įrangos amortizacijos atskaitymai. Įkainiai tikrai nepadengia paslaugos kainos.

Pagal visus tyrimus, apie 30 proc. žmonės prisimoka patys – priemokomis arba nelegaliais mokėjimais, tik 30 proc. paslaugos dengia PSD fondas. Konstitucinis Teismas pasakė, kad jokios problemos nėra – žmogus gali susimokėti už paslaugas, ne tik už paveikslus. Čia tikrai pakankamai naujas pasakytas dalykas, ir čia Konstitucinis Teismas padėjo tašką.

Šis išaiškinimas, man atrodo, privers sveikatos sektorių skaidrėti, kad būtų įteisintos tos nelegalios priemokos, kurios mokamos gydymo įstaigose – pavyzdžiui, surašo sąrašą, nueik, žmogau, nusipirk siūlų, pirštines, nėra jokių apskaitymų. Žmogus perkasi, neaišku, koks įstaigos santykis su vaistine. O čia aiškiai pasakoma: paslaugos kaina turi būti nustatoma pagal normalią kainodarą, o ne taip, kaip dabar – kai kurios kainos nustatytos 1997 metais, o jomis vadovaujamės 2014 metais. Tai aišku, kad jos visiškai neatitinka savikainos, paslaugų kainos neturi jokio normalaus ekonominio paskaičiavimo, nėra paskelbtų skaidrių metodikų.

Būdavo, ateina vienas ministras, jo kuruojamai sričiai įkainiai padidėja, kitas – didėja kitai sričiai. Kainodara formuojama ne demokratinės valstybės principais.

Į Ligonių kasų bazinį įkainį, kaip minėjau, nėra įskaičiuoti nusidėvėjimo įskaitymai, kurie sudaro mažiausiai 15 proc. įstaigos sąnaudų. Privačiose įstaigose nusidėvėjimas apskaitomas jos balanse finansiniuose dokumentuose, o viešosios įstaigos turtas „kabo” ne ant viešosios įstaigos balanso, o ant jos steigėjo balanso, ji nepatiria papildomų sąnaudų, neapskaito amortizacijos. Čia yra objektyvūs dalykai, dėl ko paslaugos kaina privačiose klinikose brangesnė. Kalbu apie įstaigas, kurios dirba švariai, be juodųjų buhalterijų. Manau, kad dauguma tokių – jei viena kita yra ne tokia, institucijų darbas jas surasti ir nubausti. Aš tikrai nė vienos tokios įstaigos kaip asociacijos prezidentas neužstosiu, jei ji bus spaudžiama, baudžiama dėl neskaidrumo.

Tokie patys santykiai turi būti aktualūs ir viešosioms įstaigoms: nemokėti už gimdymus po 300–500 litų, chirurgines operacijas – 500 litų, anesteziologui – po 100 litų. Visos tos „stavkės“ aiškios, bet sako, kad čia ne korupcija, o atsidėkojimas daktarui. Tai palaukite, koks tai skirtumas nuo atlyginimo mokėjimo „vokeliuose“? Tarptautiniai raportai dėl korupcijos medicinoje aiškiai pasako, kad tai korupcija, o ne atsidėkojimas.

Ši atsidėkojimo, virstančio korupcija, problema labai aktuali rajonuose, kuriuose bendruomenės mažos, pacientai dažnai prisipažįsta jaučiantys spaudimą duoti „vokelius“, nes kitaip nebegaus tinkamos pagalbos, o gydymo įstaigų pasirinkimo nėra.

Žmogus paguldomas į ligoninę, jam dvi savaites nieko nedaroma, kol kažkas pataria: tu pagalvok, susimokėk, ir tada operuoja – tokių pavyzdžių krūvos. Negalima sakyti, kad privati ar valstybinė medicina geresnė ar blogesnė, ieškoti mistinių priešų – reikia skaidrinti sistemą.

Tam tiesiog reikėtų griežtesnės institucinės kontrolės?

Tai gana paprastas dalykas, turi būti bent jau didžiulis noras apklausti žmones, kurie išrašomi iš stacionaro, kiek jie sumokėjo, ar mokėjo? Aišku, rezultatai gali nebūti patikimi: įsivaizduokite, kad jūsų apklausos metu klausia, ar davėte valstybės tarnautojui kyšį. Žmonės nedeklaruoja to, bet pagal korupcinius indeksus esame numeris vienas Europos Sąjungoje – na, gal nebent Rumunijoje ar Bulgarijoje didesnė korupcija. O pagal Lietuvos korupcijos indeksus pirmose vietose – sveikatos priežiūra, ir taip maždaug aštuonerius metus iš eilės.

Čia jau nėra kur galvą slėpti, reikia daryti sisteminius dalykus – juk iš šešėlio išėmus pinigus į sveikatos draudimo fondą, galima papildomai paslaugų nupirkti.

Kai ministras sako, kad visos bazinės paslaugos turi būti kompensuojamos, bet jei žmogus nori rinktis geresnę, neturi gauti kompensacijos, turi eiti į privačią įstaigą ir mokėti visą kainą – klausimas, kodėl? Aš moku mokesčius ir jei man netinka tas vaistas ar lęšiukas už 20–50 litų, noriu nusipirkti kokybišką, kuris pasaulyje kainuoja apie 700 litų, kodėl negaliu gauti 50 litų kompensacijos ir sumokėti kainų skirtumą? Kodėl paskui mane pinigai negali sekti ten, kur noriu gauti paslaugą? Manau, tai visiškai nesolidaru.

Iš tiesų sergantys glaukoma ir katarakta pacientai, patyrę akių operacijų ir dar jų laukiantys, piktinosi Valstybinės ligonių kasos pirktais lęšiukais, kurie buvo pripažinti nekokybiškais ir išimti iš rinkos.

Kiek žinau, lęšiukų apie 200 tūkst. buvo išmesta į šiukšlyną – jie buvo nekokybiški, niekas jų nenorėjo. Kas už tai atsakė? Arba plokštelės, kurios skirtos kaulų lūžiams susriegti – stambesniems žmonėms jos jau pradėjo lankstytis, nes buvo supirktos pigiausios.

Sveikata nėra tai, kas pigiausia, nors galime įsivaizduoti, kad esame labai protingi, kai perkame pigiausią įrangą brangiausiai per viešuosius pirkimus. Čia korupcija labai gaji, ir čia reikia dėti visą pastangą, o ne kovoti su daktaru, kuris dirba trijose darbovietėse, nenusižengdamas Darbo kodeksui.

Po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, dažnėjančių kalbų apie savanoriškąjį sveikatos draudimą, pacientai pasidarys išvadą, kad artėjame prie absoliučiai mokamos medicinos.

O kas dabar nemokama? Paklauskite pacientų, kurie eina pas šeimos gydytoją, neša vynuoges ir kavą, ir suprasite, kad didžioji dalis už kiekvieną vizitą sumoka bent 10–20 litų. Už operacijas, gimdymus susimoka atskirai – mokama medicina egzistuoja seniai, tik nelegaliai.

Daug metų siūlau įstaigoms pasitvirtinti specialų fondą: jei pacientas nori atsidėkoti papildomais pinigais, susimoka į jį, nuo kurio nuskaičiuojami mokesčiai. 70 proc. lieka tam daktarui, 30 proc. eina į įstaigos biudžetą – nes daktaras nedirba šiaip sau, jam reikia įrangos, komandos, kitų dalykų. Ir daktaras bus motyvuotas, gaus oficialius pinigus už tai, kad jį renkasi pacientai, ir žmonės žinos, kad viskas skaidru. Norint išeiti iš korupcijos yra labai paprastų sprendimų.

Apskritai Konstitucinis Teismas pasakė, kad valstybė nėra įgali sumokėti pinigų už visą sveikatos priežiūrą iš biudžeto, reikia papildomų šaltinių, pavyzdžiui, papildomo sveikatos draudimo. Pas mus dar nesugebama jam paruošti dokumentų.