KT: gyvybiškai būtina medicinos pagalba, teikiama privačiose gydymo įstaigose, turi būti apmokama iš valstybės biudžeto
Seimas turės galvoti, kaip įteisinti priemokas gydymo įstaigose

Vytenis Povilas Andriukaitis
Vytenis Povilas Andriukaitis
  © Dmitrijus Radlinskas
Alfa.lt
2014-02-26 10:11

Konstitucinis Teismas šiandien paskelbė sprendimą dėl Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio, kuris buvo pareiškėjų – Seimo narių grupių atstovas konstitucinės justicijos byloje, prašymo išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo nuostatas, kuriomis atskleidžiamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos rūpintis žmonių sveikata, užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus turinys, taip pat nemokamos medicinos pagalbos piliečiams samprata.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta gyvybiškai būtinos (reikalingos žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti) nemokamos, t. y. finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, medicinos pagalbos piliečiams garantija. Ši pagalba netapatintina su medicinos pagalba žmogaus sveikatai gelbėti ir išsaugoti. Didesnę negu gyvybiškai būtiną nemokamos medicinos pagalbos piliečiams apimtį įstatymų leidėjas gali nustatyti tik jeigu tai atitinka valstybės finansines galimybes, t. y. jeigu valstybės biudžetui neužkraunama šių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės biudžeto lėšos turi būti skiriamos valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose piliečiams teikiamoms nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos paslaugoms apmokėti, nuolatiniam šiai pagalbai teikti reikalingo šių įstaigų tinklo veikimui užtikrinti. Jeigu ši pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose ir dėl to yra teikiama kitose sveikatos priežiūros įstaigose, jų patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos taip pat turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad Konstitucijoje nėra nustatyta, koks turėtų būti privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydis ir nuo kokių būtent pajamų jis turėtų būti apskaičiuojamas, – tai nustatyti yra įstatymų leidėjo diskrecija. Įstatymų leidėjui nustačius skirtingą, priklausantį nuo tam tikrų asmens pajamų, šio draudimo įmokų dydį, nuo jo negali priklausyti tam asmeniui suteikiamų iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų apimtis. Ją lemia apdraustųjų sveikatos poreikiai, sukauptų privalomojo sveikatos draudimo lėšų kiekis, sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo prioritetai. Privalomojo sveikatos draudimo lėšos turi būti skirstomos atsakingai ir racionaliai, turi būti užtikrinta nuolatinė jų naudojimo kontrolė.

Šiame sprendime pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas (išskyrus nemokamą medicinos pagalbą piliečiams, finansuojamą valstybės biudžeto lėšomis) atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių, kaip antai iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt. Įstatymu gali būti nustatyta ir tokia sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo tvarka (būdas), kai tam tikrais atvejais paciento pasirinkimu (pageidavimu) iš privačių finansavimo šaltinių galėtų būti apmokama tam tikra sveikatos priežiūros paslaugos, finansuojamos privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, dalis. Tačiau pakankamas kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas turi būti užtikrintas ir tuo atveju, kai asmuo nepageidauja prisidėti prie jam teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos apmokėjimo.