Svajonės ir ilgesys Adasos Skliutauskaitės kūrybos akimirkose

A.Skliutauskaitė. „Lėlė“ 2007
A.Skliutauskaitė. „Lėlė“ 2007

Paskutinę spalio mėnesio dieną „Lietuvos aido“ galerijoje atidaryta Adasos Skliutauskaitės tapybos, piešinių ir lėlių paroda „Rausva akimirka“. Svajingi kūriniai itin poetiškais pavadinimais čia pat įsikūnija apčiuopiamose lėlėse: jos dailiai žaidžia sūpynėse, glaudžiasi ant palangių, šliejasi prie molberto.

Tai labai asmeniška pačios dailininkės gyvenimo dalis – savo teatrališkais burtais kasdienišką pasaulį pripildanti kūrybinių netikėtumų. Šioje parodoje eksponuojamus A. Skliutauskaitės piešinius ir tapybos darbus jungia tos pačios pilkos, juosvos su rausvais atspalviais spalvos: vienur spindinčios, ištirpstančios, persipinančios neapibrėžtose plokštumose, o kitur susikoncentruojančios į linijų kalbą, pradedančios panėšėti į greitosiomis pasąmoningai išvedžiotą, beveik išjaustą sielos išpažintį (A. Skliutauskaitė „Žvilgsnis pro spalvotą vaikystės stiklo šukę“, 2007).

Dailininkės kūriniai perpildyti mistinio ilgesio: akvareliška, minkšta, o kartais ir griežtesne juoda linija kuriami personažai, labai artimi Marco Chagallo (1887–1985) tipažams: iš bedaikčių erdvių, atsiminimų materialėjantiems klounams – liūdniesiems teatro arlekinams – ir siurrealistiškai ore sklandančioms figūroms (A. Skliutauskaitė „Stebuklingam lėlių mieste gyvena lėlės. Ne visos, tik tos, kurias mylim“, 2007).

Žvelgdami į A. Skliutauskaitės darbus nerasime konkrečių pastatų detalių, atpažįstamų veidų ar peizažų, atvirkščiai, tai mistinė erdvė, pripildyta nuojautos, neišsipildžiusių svajonių, o sekant Chagallo tradicija ir religinių simbolių.

Nuolatos dailininkės kūriniuose plėtojama moters tema, persmelkta ilgesingo laukiančios nuotakos liūdesio (pasipuošusios gėlėmis, sklendžiančios ore). Tai mistinė Senajame Testamente apdainuota Jeruzalė – išsipuošusi nuotaka, per amžius susižadėjusi su savo Kūrėju, kantriai nešanti jai skirtus išbandymus (A. Skliutauskaitė „O gėlės pražydo vakar prie lango“, 2007).

Antrasis personažas, taip pat pasirodantis beveik kiekvienoje kompozicijoje – juokdarys, klounas, alrekinas, lyg teatro, gyvenimo karnavalo personifikacija, nuolat besiglaudžianti prie ilgesingosios nuotakos. Šis herojus iškelia trumpalaikės žemiškosios egzistencijos idėją. Gyvenimo lyg teatro, kuriame kiekvienas mūsų vaidina pasirinktą vaidmenį kasdienybės spektaklyje, iliuziją.

Svajingos, ilgesingos, graudžios Adasos Skliutauskaitės kompozicijos, šiuo metu eksponuojamos „Lietuvos aido“ galerijoje, parodoje „Rausva akimirka“, spinduliuoja giliausiomis mistinėmis įžvalgomis. Už teatro personažo, nuotakos tematikos, tokių artimų ir Marco Chagallo kūrybai, slepiasi gilūs religiniai, kultūriniai ir dvasiniai ieškojimai, atsiveria ilgesingas poetiškos sielos polėkis.

Svajonės ir ilgesys Adasos Skliutauskaitės kūrybos akimirkose

A.Skliutauskaitė. „Lėlė“ 2007
+1