Maidano gynėjas: sunkiausia paaiškinti žudynes
išskirtinis interviu

Nauji susirėmimai Kijevas
Nauji susirėmimai Kijevas
© SCANPIX

„Karas baigėsi, o revoliucija dar tik prasideda“, – mūsų pokalbį telefonu pradeda Jevgenijus Dikijus – biologijos mokslų daktaras, 1991 metų sausio įvykių Lietuvoje ir Pirmojo Čečėnijos karo veteranas, o dabar – aktyvus Ukrainos revoliucijos dalyvis, sukilėlių grupės vadas.

reklama

Su Jevgenijumi kalbamės ne pirmą kartą. Vasario pradžioje buvome susitikę Kijeve tarp barikadų, kai rytojus vis dar buvo neaiškus, o kruvinas aukas dar buvo įmanoma suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.

MAIDANO AKTYVISTAS: STATYTI BARIKADAS IŠMOKAU VILNIUJE

Ir tada, ir dabar J. Dikijus spinduliavo optimizmu ir ryžtu be kompromisų siekti pergalės bei ambicingų gimtosios šalies reformų. Po kruvinų praėjusios savaitės susirėmimų, kuriuose Jevgenijui teko asmeniškai sudalyvauti, ir prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš Kijevo ankstesnės viltys netikėtai tapo realybe. Tačiau būtent dabar, pasak patyrusio revoliucionieriaus, atėjo bene sudėtingiausias metas visiems ukrainiečiams.

Ar jau galima jus sveikinti su pergale? Ar dar laukiate kokių netikėtų posūkių?

Galima sveikinti su pergale prieš V. Janukovyčiaus režimą. Dėl to jau nėra jokių abejonių! Mes nugalėjome, mes nuvertėme režimą ir išvengėme didelio masto pilietinio karo. Tačiau dabar mūsų laukia gerokai sudėtingesnis išbandymas – tinkamai viską sutvarkyti, ne taip, kaip 2004 metais. Reformuoti reikia visas sistemas, pašalinti tai, dėl ko mums teko kariauti. Tai bus gerokai sudėtingiau, bet viskas eis taikiu keliu.

Kur buvote tuo metu, kai šeštadienio vakarą ant Maidano scenos pasirodė iš kalėjimo paleista Julija Tymošenko?

Aš tuo metu buvau Sucholučėje (vietovė į šiaurę nuo Kijevo, ant Kijevo marių kranto – Alfa.lt), saugojau V. Janukovyčiaus medžioklinį namelį ir inventorizavau jo turtus. Tai ne pagrindinė rezidencija, kaip Mežihyria, ten rinkdavosi V. Janukovyčius su sėbrais, susiruošę medžioti. Kai J. Tymošenko pasirodė Maidane, mes kaip tik baigėme inventorizuoti ir konfiskuoti jo ginklų arsenalą, o taip pat katerius ir jachtas.

Radome ten 16 medžioklinių šautuvų, kiekvieno iš jų kaina – kaip gero automobilio. Aprašėme 5 katerius ir vieną jachtą, kurios kaina – pusė milijono. Taip pat atradome keletą šimtų butelių brangaus alkoholio, tarp jų – konjako po 1 tūkst. eurų už butelį.

Beje, kas dėl vyno, tai jie mus nustebino. Nieko labai brangaus, primityvokas skonis (juokiasi). O štai konjakas – labai brangus!

Kalbant apie skonį, reikia dar pasakyti, kad nustebino visas tas kičas, kurį ten pamatėme. Dešimtys šernų galvų ant sienų, šviestuvai iš elnių ir briedžių ragų ir jau visiškai nešvankūs, primityvūs paveikslai su nuogomis bobomis ir žirgais. Tiesiog stulbina toks kičo išaukštinimas.

O gal ir Mežyhirios rezidencijoje teko apsilankyti?

Mežihyrioje aš buvau, tačiau ne viduje. Ten mano grupei teko saugoti angarą, kuriame buvo aptiktas auksas, brangenybės ir ikonos. Atsakomybė didelė, todėl mums ne ekskursijos rūpėjo. Tačiau turiu pripažinti, kad traktorius, kurio priekaba pilna dėžių su antikvariniais daiktais, taip pat atrodo įspūdingai.

Mano vadovaujamą grupę, 17 žmonių, į Mežyhirią iškvietė per raciją. Atvažiavome keturiais automobiliais, ginkluoti dviem karabinais. Buvome mobili grupė, kurią buvo galima greitai permesti iš vienos vietos į kitą, ir kuriai buvo galima patikėti saugoti brangenybes, nes turėjome ginklų. Buvo labai įtempta para.

Pakalbėkime apie kiek ankstesnius įvykius. Ar jums teko aktyviai dalyvauti praėjusios savaitės susirėmimuose?

Taip, žinoma. Kaip buvo galima nedalyvauti? Ten dalyvavo visi, kas galėjo. Tik, tiesą sakant, antradienį, kai paaštrėjo konfliktas, mes nebuvome tam pasirengę. Niekas nesitikėjo, kad mums neleis surengti ramių, taikių eitynių iki Aukščiausiosios Rados.

Todėl tą akimirką, kai viskas prasidėjo, mano grupės nariai buvo skirtingose vietose ir buvo priversti veikti savarankiškai. Antradienį man asmeniškai teko pabūti eiliniu kovotoju, be to, dar ir beginkliu. Lupau grindinio akmenis, kad perduočiau juos į pirmąsias gretas, bandančias atmušti „Berkut” dalinio ataką Tvirtovės skersgatvyje, šalia Karininkų namų.

Ir vis dėlto, kas pradėjo konfrontaciją – Maidano aktyvistai ar milicija? Kas išprovokavo susirėmimus?

Aš nelaikau provokacija žmonių bandymo taikiai nueiti ir surengti mitingą. Siekdami tai padaryti, mes pabandėme rankomis išstumdyti mums kelią pastojusius autobusus ir sunkvežimius. Kai tik pradėjome tai daryti – be ginklų, be Molotovo kokteilių – iš kitos pusės atsakydami pradėjo į mus šaudyti. Ir jau tada pasipylė mūsų kokteiliai.

Šaudė koviniais šoviniais?

Taip, šitai galiu asmeniškai paliudyti. Man asmeniškai teko Tvirtovės skersgatvyje savomis rankomis nešti sužeistąjį. Bent jau tas žmogus, kurį aš nešiau, turėjo šautinę žaizdą, kurią palikti galėjo tik kovinė kulka. Vis dėlto aš ne pirmą kartą susiduriu su tokiais dalykais – teko man pabuvoti ir Lietuvoje, ir Čečėnijoje – todėl moku atskirti sužeidimus nuo guminių ir nuo tikrų kulkų.

Per tiesioginę transliaciją buvo matyti, kad antradienį vakare Maidano gynėjų padėtis buvo labai sudėtinga. Kaip pavyko atsilaikyti, kai milicija bandė jus išstumti iš aikštės?

Vakare mes jau veikėme kaip vieninga grupė. Darbavomės „kokteilių fabrike” šalia Profesinių sąjungų rūmų, taip pat ir tuo metu, kai jie degė. Gaminome Molotovo kokteilius ir tiekėme juos priekinėms gretoms.

Kai 8 val. vakaro prasidėjo šturmas, mums iš štabo perdavė padėties įvertinimą. Štabas įvertino, kad esame pajėgūs atsilaikyti nuo 2 iki 3 valandų. Tiesą sakant, niekas nesitikėjo, kad galime ilgiau. Buvo iškeltas tikslas laikytis tiek, kiek pajėgsim, šis laikotarpis įvertintas kaip 2–3 valandos, o po to, kai nuostoliai pasidarytų pernelyg dideli, ir kristų Profesinių sąjungų rūmai bei Maidano scena, nurodyta tvarkingai trauktis link Michailovskaja aikštės.

Pakeliui būtume sudeginę Vidaus reikalų ministerijos miesto valdybą. Vėliau ketinome pasiskirstyti mažesnėmis grupelėmis ir rengti partizaninį karą Kijevo priemiesčiuose. Būtume puldinėję milicijos nuovadas ir patrulius. Jei ir tai nepavyktų, būtume traukęsi į vakarus, link Žytomyro, ir jau ten rengę kontrpuolimą.

Štai toks buvo štabo planas. Tačiau apie 9 valandas ryto mes netikėtai supratome, jog atsilaikėme ne 2–3 valandas, o gerokai daugiau.

O kas pradėjo puolimą ketvirtadienio rytą?

Ketvirtadienį puolimą pradėjome mes, iš Maidano. Tačiau ir tai tikrai nepateisina jėgos struktūrų veiksmų. Puolimas iš Maidano tęsėsi apytikriai pusę valandos. O vėliau, kai jėgos struktūros atmušė ataką, kai jos buvo įsitvirtinusios Ukrainos namuose ir Spalio rūmuose, nuo tos akimirkos nebuvo jokios karinės būtinybės sušaudyti žmones.

Maža to, jau buvo šviesu. Jie puikiai matė, kad šaudo į neginkluotus aktyvistus. Negalėjo to nematyti, negalėjo ir to, kad šaudo į medikus su raudonais kryžiais. Tai – jau ne naktinis mūšis, kai galima pasiteisinti, jog suklydai. Buvo labai geras apšvietimas, o jie turėjo snaiperinius ginklus su optiniais taikikliais. Jie labai gerai žinojo, kad šaudo į beginklius žmones, tarp jų – į gydytojus ir žurnalistus.

Man sunkiausia paaiškinti būtent šias žudynes. Nes viską, kas buvo iki tol, galima buvo vienaip ar kitaip aprašyti karinėmis sąvokomis. O šitai jau buvo visiškai nepateisinamas sušaudymas.

Buvo pasirodę pranešimų, kad Maidano aktyvistams pavyko į nelaisvę paimti vieną ar daugiau snaiperių. Ar galite tai patvirtinti?

Kiek man žinoma, mažiausiai vienas snaiperis iš tiesų buvo pagautas. Tačiau neturiu kompetencijos pasakyti, kur jis šiuo metu yra. Tarp kitko, dabar, kai jau oficialiai pasikeitė valdžia, neatmesčiau galimybės, kad snaiperis šiuo metu uždarytas tardymo izoliatoriuje. Tačiau to patvirtinti šiuo metu negaliu.

Aš jau buvau užsiminęs apie J. Tymošenko paleidimą į laisvę ir jos emocingą kalbą Maidane. Kaip ji susijusi su būsimomis reformomis šalyje?

Mano asmeniniu vertinimu, jei įdomu, J. Tymošenko buvo pasodinta už grotų vienoje šalyje, o buvo paleista visai kitoje. Tačiau ji šito dar nesupranta. Ji vis dar nesupranta, kaip šalis pasikeitė per šiuos tris mėnesius. Ir ji negali visiškai atitikti tų reikalavimų, kurie šiuo metu yra keliami.

Aš manau, kad ji nebeturi didelės politinės ateities. Deputate, ji, žinoma, taps – dėl to jokių abejonių. Tačiau man atrodo, kad daugiau iškovoti jai nepavyks.

O kas, jei ne J. Tymošenko, jūsų nuomone, taps naujuoju Ukrainos prezidentu?

Labai sudėtingas klausimas. Ji vis dėlto išlieka stipri kandidatė, nors aš nemanau, kad jai pavyks laimėti. Rimtu kandidatu išlieka ir Vitalijus Klyčko. Tačiau jis labai sumažino savo galimybes, ketvirtadienį vakare pasirašęs susitarimą su V. Janukovyčiumi ir paspaudęs šiam ranką.

Tai buvo milžiniška politinė klaida. Tam nebuvo jokios būtinybės. Priešingai, visiems žmonėms buvo aišku, kad mes laimime, kad liko tik dar šiek tiek paspausti režimą. Tokioje situacijoje pasirašyti susitarimą, kuris naudingas tik režimui, – didžiulė kvailystė. Tai, beje, galioja visiems trims opozicijos lyderiams, tačiau visų pirma V. Klyčko, nes jis buvo realiausias kandidatas į prezidentus.

Atrodo, kad rimtai kyla Piotro Porošenkos (Ukrainos verslininkas, aktyviausiai rėmęs Maidano protestų judėjimą – Alfa.lt) galimybės. Jis nieko stulbinamo nepadarė, tačiau jis visą laiką buvo su mumis. Aš asmeniškai galiu patvirtinti, kad šturmo naktį jis buvo Maidane, tarp žmonių. Vaikščiojo tik su dviem asmens sargybiniais, kažką nurodinėjo, sprendė kažkokius klausimus. Jis nieko stulbinamo nepadarė, tačiau nepadarė ir didelių kvailysčių, priešingai, negu kiti.

Ir vis dėlto – ar išvysime naująją Ukrainą?

Manau, kad taip. Manau, kad visuomenė bet kokiu atveju tiek pasikeitė, kad net jeigu šie veikėjai pradės elgtis, kaip yra įpratę, tarkime, panašiai į ankstesnę valdžią, tačiau kiek kukliau, jiems tai jau nepavyks. Kitaip nei 2004 metais, kai mes pasitikėjome savo politikais, atvedę juos į valdžią, o po to išsiskirstę kas sau, dabar mes niekuo nepasitikime. Šituos naujuosius mes taip pat labai griežtai kontroliuosime. Pasirodė pilietinė visuomenė, ir politikams teks su tuo susitaikyti.

Nemanau, kad jie tai jau suprato. Greičiausiai ne. Tačiau mes jiems tai paaiškinsime. Griežtai aiškinsime. Štai, beje, Automaidanas jau oficialiai pareiškė liekantis opozicijoje naujosios valdžios atžvilgiu – konstruktyvioje, taikioje, bet vis dėlto opozicijoje. Automaidanas nenori sau jokių pareigybių, tačiau priskiria sau funkciją kontroliuoti šiuos naujuosius šalies vadovus, kad šie elgtųsi padoriai. Pirmas dalykas, kurio jie sieks – kad gatvėse nebebūtų jokių kortežų su švyturėliais. Tegu visi valdininkai važiuoja kaip ir visi paprasti žmonės, o jei labai skuba ir nespėja dėl kamščių – tegu važiuoja metro.

Manau, jog tai vienas pirmųjų signalų, kad visuomenė daugiau nepasitikės politikais ir juos kontroliuos.

Dėkui už pokalbį.

Ir jums dėkui už palaikymą šiuo sunkiu metu! Tikrai jautėme Lietuvos paramą. Parodėte, kad esate tikri mūsų draugai, tikri broliai. Dėkoju jums!

 

Maidano gynėjas: sunkiausia paaiškinti žudynes

Nauji susirėmimai Kijevas
+23