Čekuolis: galiu atsidurti griovyje su skyle galvoj
Vilniaus knygų mugė: Erlickas, „Raudonoji Dalia“ ir žvalgybininkų „ausys“

Algimantas Čekuolis
Algimantas Čekuolis
  © Dmitrijus Radlinskas

Etnologei Loretai Sungailienei rankas bučiuojantis visažinis Vytenis Pauliukaitis. Kelias dienas autografus dalijantis, bet nepavargstantis žurnalistas ir rašytojas Algimantas Čekuolis. Interviu savo knygų leidėjai Lolitai Varanavičienei duodantis „gyvasis klasikas“ Juozas Erlickas...

Šalies prezidentės vizito laukianti ir nesulaukianti knygos „Raudonoji Dalia“ autorė Rūta Janutienė. Žurnalistė ir lakūnė Gražina Sviderskytė, su savo sūnumi Dariumi vedanti viktoriną apie aviaciją... Tokių vaizdų buvo galima pamatyti šiandieną besibaigiančioje Vilniaus knygų mugėje. Kaip ir kasmet, čia sutraukusioje minias lankytojų.

reklama

Šalia Giedriaus Drukteinio – Ignas Staškevičius 

Ir padėjėjas, ir knygų autorius, ir mugės dalyvis. Šitaip prisistatė viename knygų stende šalia šoumeno Giedriaus Drukteinio sukiojęsis žinomas verslininkas, maratono bėgikas Ignas Staškevičius. „Aš jau trečioj mugėj. Žmonės nebenustemba mane pamatę, o kaip tik tikisi čia vėl pamatyti. Iš esmės dėl to ir ateina“, – pavydėtiną humoro jausmą demonstravo nepavydėtinų problemų darbe turįs verslininkas.

Maratono bėgikas ir sveikos gyvensenos propaguotojas I. Staškevičius į vieną savo knygą sudėjo visus pastebėjimus ir palinkėjimus norintiems išskirtinių pojūčių. Į kitą – savo įžvalgas verslininkams, kurie ieško gyvenimo prasmės ne tik uždirbdami pinigus. „Man negaila dalytis idėjomis. Žinoma, rašau priešokiais, atradęs laisvą valandą ir sulaukęs įkvėpimo, kuris aplanko „įsivažiavus“. Verslui kūryba netrukdo, nes tai – taip pat kūryba, tik kita forma“, – neleido suabejoti kūrybingas vyras.

Kitame stende autografus ant savo knygos „Lietuvos žvalgyba“ dalijęs Seimo narys Arvydas Anušauskas prisipažino informaciją jai rinkęs iš Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos archyvų ir sužinojęs įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad jau tada žvalgybinį darbą dirbo ne tik profesionalai, bet ir eiliniai kraštui neabejingi piliečiai.

Už rizikingą darbą jie buvo ne tik gerbiami, bet netgi finansiškai apdovanojami. Už antinacistinę žvalgybinę veiklą vienas jo knygos herojus gavo (dabartiniu kursu) 200 tūkst. litų. Tačiau gestapas jį susekė ir sušaudė Karaliaučiuje. Penki lietuvių agentai už darbą Lietuvai buvo nubausti mirties bausme. Pavydėtinas patriotiškumas.

Masiniai renginiai – puiki vieta užsienio agentams

Ko gi Lietuvos žvalgybininkai žvalgydavosi užsienyje? „Daugiau gynėsi nuo kitų. Pavyzdžiui, reikėjo išsiaiškinti nacistinių organizacijų veiklą Klaipėdos krašte. Ir tyrinėjo, ir aiškinosi. To meto Vokietijoje Lietuvai dirbo apie šimtas agentų“, – beveik šimto metų senumo valstybės paslaptį atskleidė A. Anušauskas.

Paklaustas, ar Vilniaus knygų mugėje pastebėjo žvalgybininkų, nusijuokė, tačiau to nepaneigė: „Manau, kad su slapta informacija dirbančių žmonių yra visuose masiniuose renginiuose. Jeigu čia praeina 40 tūkstančių žmonių – vienas, du atsiras, kurie kam nors dirba. Aš žinau vieną dalyką: masinis renginys – idealiausia vieta susitikti agentams. Parodos šiam tikslui naudojamos labai dažnai. Čia visada buvo susitinkama pasikeisti informacija. Ir dabar susitinkama gyvai, akis į akį, nes socialiniais tinklais gali naudotis tik mėgėjai.“

Pasak A. Anušausko, įsigaliojus senaties terminui, apie tarpukario žvalgybą jau galima kalbėti. Pavojaus tai niekam nekelia – tai senos istorijos, kurias galbūt galima perkelti į dabartį, bet tik kaip analogiją. Kalbėti apie dabartinius žvalgybos metodus dar per anksti.

Svarbiausios to meto žvalgybininko charakterio savybės? „Kad dirbtų neskaičiuodamas valandų. Ir šeštadienį, ir sekmadienį. Poilsio dienų nebuvo“, – šyptelėjęs atsakė pašnekovas.

Darbas priklausė nuo užduoties. Vieniems tereikėjo laikyti liežuvį už dantų, o kitiems reikėjo neeilinių įgūdžių slepiant informaciją. Technikos priemonės buvo specifinės, todėl, pavyzdžiui, slaptus dokumentus nufotografavęs žvalgybininkas juostelės neryškindavo, jeigu jam kildavo grėsmių, negatyvą apšviesdavo... Buvo ir kitų triukų, būdingų tiems laikams. „Dabartinių neatskleisiu, apie juos nerašau“, – patikino šios srities žinovas A. Anušauskas.

Šiandieną, pasak jo, svarbiausia – „didelės ausys“. Žvalgybininkai mažiau dirba su agentais, užtat daugiau klausosi, turi galimybes analizuoti didelius kiekius informacijos, suvesti galus iš kartais, atrodo, nesuvedamų dalykų. Paklaustas, ar mugės lankytojus ir apskritai mus visus kasdien kažkas specialiai stebi, seka, A. Anušauskas ramino: „Tiems, kas taip mano, reikėtų kreiptis į Vasaros 5. Nėra tokių galimybių ir tokio tikslo, ir tokio poreikio. Yra žmonių, kurie sekami, bet jų skaičius nedidelis.“

Šokoladinė enciklopedija, mediniai atvirukai ir Rūta Janutienė

„Lietuviškas šokoladas, o kava – tiesiai iš džiunglių. Iš Tanzanijos, Nikaragvos, Venesuelos, Peru…“ – taip savos gamybos šokoladą, šokoladines knygeles ir netgi „Mažąją šokolado enciklopediją“ pristatė juos sukūręs verslininkas Arūnas Matačius. Knygų mugės išvakarėse išleidęs „Naivų romaną apie meilę, vyrą ir šokoladą“.

Šokoladas, pasak jo, tinka ne tik skaitant knygas, jis naudingas smegenims ir grožiui. „Lietuvą garsina ne krepšinis ir moterys, o šokoladas“, – smagiai dėstė šį skanėstą lietuviškais lazdynų riešutais, medumi, karamele, lietuviška Pacų kava ir kitais ingredientais gardinantis ir po pasaulį platinantis A. Matačius.

Netoli jo triūsė kiti savo sričių guru: „Virtuvės mitų griovėjai“, kulinarė Beata Nicholson, keliautojas Vytaras Radzevičius, nespėtą atspausdinti knygą apie interjerą reklamavo žurnalistė Lavija Šurnaitė, medinių atvirukų kūrėjai Neringa ir Vygantas Zajankauskai, veikė bukinistų kampelis (tiksliau – kampas, o dar tiksliau – visa salė.) Skaitytojai ir mugės lankytojai galėjo šnektelėti su dviem ypatingais žmonėmis – mūsų valstybės patriarchu Vytautu Landsbergiu ir jo sūnumi Vytautu V. Lansdbergiu, rašytojomis Violeta Palčinskaite, Renata Šerelyte, dailininke Sigute Ach...

Prie vieno iš stendų savo autografus dalijusi laidų vedėja, žurnalistė Rūta Janutienė, paklausta, kodėl ryžosi parašyti jos gyvenimą pakoregavusią knygą „Raudonoji Dalia“, buvo lakoniška: „Gyveni trumpai, pūni ilgai… Reikėjo parašyti. Nes norisi gyventi ryškiai…“

Deja, Knygų mugėje apsilankiusi šalies prezidentė jos pačios ir jos knygos nepastebėjo. „Aš labai laukiau. Ji buvo gretimoje eilėje. Aš jau buvau paruošusi egzempliorių pardavimui, nors visi jai dovanoja. Bet ji neatėjo. Buvome surengę netgi totalizatorių – ateis ar neateis. Neatėjo...“ – pasakojo ji. Kaip viską spėjanti? „Nespėju...“ – prisipažino iš pažiūros viską spėjanti žurnalistė.

Kodėl Rimas Bičiūnas nori panervinti menotyrininkes?

LRT klube savo benefisą surengęs ir net du meno albumus pristatęs dailininkas Rimas Bičiūnas aiškino, kokią didelę reikšmę jo kūrybai darė ir tebedaro moterys (pavyzdžiui, buvusi žmona Jūratė Stauskaitė ir liaudies menininkė mama Monika Bičiūnienė) ir kodėl tapydamas renkasi tokias ryškias spalvas. Priežastis pasirodė esanti labai įdomi: „Todėl, kad aš labai noriu panervinti kai kurias menotyrininkes, kurios kalba tiktai apie juoda...“ Beje, dirbti su ryškiomis spalvomis nėra lengva. Jas reikia suderinti, padaryti taip, kad jos skambėtų, kad nebūtų banalios, kad šviestų. To pasiekti reikia daug metų. Todėl kurdamas iki šiol jaučiasi kaip studentas, bet neketina keistis – esą, va, Bičiūnas ir juodo „pavarė“... „Man tai svetima, ir to nebus. Tai, kas supranta spalvą, supranta, kas pas mus dedasi“, – reziumavo kūrybos paslapčių nenorėjęs atskleisti vyras.

Čekuolis – žvalgybininkas, bet ne „bildukas“

Naujos LRT kanalo „Kultūra“ rubrikos „Inteligentiškas chuliganas“ pirmuoju herojumi tapo autobiografinę knygą parašęs Algimantas Čekuolis, kurį pristatydamas jo kolega žurnalistas ir knygos „Vilko valanda“ autorius Andrius Tapinas prisipažino iš jo mokęsis iškalbos ir ištvermės.

Kelias dienas šimtus autografų išdalijęs 82-ejų A. Čekuolis, kaip patikino, nė kiek nepavargęs, nes bendrauti su žmonėmis – didžiulis malonumas. Kitaip nei sėdėti televizijos studijoje ir žiūrėti į šaltą didelę televizijos kameros akį.

O savo knygai intriguojantį pavadinimą „Generolo Sena Karvė istorija“ davęs norėdamas atkeršyti buvusiems savo viršininkams, kurie jauną, nuotykių ištroškusį vaikiną kažkada vertė dirbti neįdomų propagandinį darbą. Pavyzdžiui, iš 16-os iš Maskvos atsiųsto pranešimo puslapių jam reikėdavo padaryti pusantro. Laimei, Algimantas su šia užduotimi puikiai susitvarkydavo ir netgi sulaukdavo paaukštinimų.

„Dirbau Kuboje vertėju, nes būdamas jūrininku išmokau ispanų kalbą. Kadangi buvau baigęs literatūros institutą Maskvoj, pakvietė korespondentu į Kanadą. Ten dirbau gerai, pasiuntė dirbti į Portugaliją. Ten ir dirbau labai gerai, tad pasiuntė į Ispaniją...“ – svarbiausius savo biografijos momentus ir karjeros vingius priminė A. Čekuolis.

Būtent dėl to vėliau, grįžęs į Lietuvą ir netgi kūręs Sąjūdį, sulaukė replikų, neva jis – buvęs saugumietis, ir tai esą visi žino...

Todėl ir parašė autobiografinę knygą. Kad kiti, ją rašydami, neprirašytų nebūtų dalykų. Atsibodo ir nuolatiniai priekaištai esą buvęs „stukačius“. „Aš buvau prie KGB užsienio žvalgybos, bet ne „bildukas“, „stukačius“, toks niekada nebuvau. Niekas negalėtų pasakyti, kad ką nors įskundžiau, ką nors tokio padariau...“ – pagaliau po devyniais užraktais laikytą paslaptį atskleidė žurnalistas.

Be to, jam nusibodo „gyvenimas su padvėsusia kate ant kaklo“, o parašęs knygą jaučia, kad ją pagaliau nusimetė. Nors tai, ką parašė knygoje, nėra nekalti dalykai. „Aš galiu atsidurt vieną rytą griovyje su skyle galvoje...“ – prasitarė buvęs žvalgybininkas, buvusių kolegų „žaidimo taisykles“ puikiai prisimenantis A. Čekuolis.

 

Čekuolis: galiu atsidurti griovyje su skyle galvoj

Algimantas Čekuolis
+36