Architektas Ambrasas: Vilnius yra be galo iracionalus miestas

Architektas Audrius Ambrasas (M. Šlausto nuotr.)
Architektas Audrius Ambrasas (M. Šlausto nuotr.)
  © Asmeninis albumas

„Tarkime, namus tvarkaisi, galvoji, kaip daiktus sudėlioti. O mieste nereikia? Čia daug betvarkės. Galbūt visuomenė per kalbėjimą apie architektūrą galėtų išmokti kitaip į aplinką žiūrėti, ją vertinti, siekti, kad ji paprasčiausiai būtų geresnė“, – sakė Audrius Ambrasas. Su juo pokalbis apie sunkiai valdomą, bet tuo ir žavų Vilnių. Apie naująją architektūrą už Europos Sąjungos pinigus, kuri atgaivina ne tik sostinę, bet ir kitas šalies vietas. Jau pats laikas, anot architekto, nustoti dairytis į praeitį, atsisakyti plikbajoriško puikavimosi, geriau iš šveicarų pasimokyti bendruomeniškumo, protingo ir ramaus požiūrio į architektūrą.

Pastatai nėra anoniminiai ir neatsiranda savaime

Kodėl leidinys „Ambraso architektų biuras. Darbai 1998–2014“ pasirodo dabar, lyg ir ne jubiliejus, tiesiog apibendrinote savo ir komandos darbus?

Nelabai mėgstam tų jubiliejų. Praėjusią vasarą, kai vyko Kauno architektūros festivalis, jo kuratorius Gintaras Balčytis pasiūlė mūsų biurui surengti parodą. Pasirinkome maketus kaip jungiamąjį parodos bruožą. Ją pavadinome „21 maketas“ ir pristatomų objektų skaičius – 21, – į klausimus A. Ambrasas atsakinėjo savo biure, įkurtame 1991 metais, Vilniuje. –

Berenkant medžiagą parodai, kilo mintis išleisti leidinį. Kai pradėjome traukti senus eskizus, prisiminėme istorijas, kurios buvo pamirštos, ar datas, žmones, įvykių chronologiją. Tai nėra tik leidinys, kuriame savo darbus rodome. Norėjosi patį procesą plačiajai visuomenei pademonstruoti, parodyti, kad architektūra yra kultūros reiškinys.

Žmogus, atsivertęs knygą, gali pasižiūrėti, kaip tas namas gimė, kokie buvo variantai pradžioje, o koks rezultatas. Arba kokie namai neatsirado, nors galėjo atsirasti. Norisi žmonėms parodyti, kad pastatai nėra anoniminiai, jie neatsiranda savaime.

Spaudoje minėjote, kad leidiniu siekiate skleisti žinutę, kad architektūra yra labiau kultūros dalis negu statybų procesas. Tai reiškia, ši žinia labiau skirta ne specialistams?

Viena vertus, taip. Kita vertus, pagalvojome, kad ta knyga gali būti kaip padėka kai kuriems žmonėms, kurie dirbo prie tų projektų. Kolegoms ji gali būti įdomi ta profesionaliąja prasme, jie turės galimybę kritiškai, kolegiškai pasižiūrėti į mūsų darbus.

Architektūra kaip pinigų „darymo“ mašina arba visuomenės atspindys

Knygą pristatote tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, kur pasakojamos dažniau žmonių nei pastatų istorijos. Jeigu kalbėtume apie plačiąją visuomenę, kuriai knygą irgi skiriate, kokią architektūros kalbą ji turėtų mokėti, kaip skaityti pastatus? Kodėl svarbu žinoti, kaip tai daryti?

Matyt, tai susiję su bendrojo lavinimo dalykais. Bet yra toks reiškinys kaip Architektūros [pokalbių] fondas, kuris kilo spontaniškai jaunų architektų galvose. Jie subūrė netgi savotišką bendruomenę, kuri gausiai renkasi į pokalbius, kviečiasi įvairių, įdomių pašnekovų, netgi užsienio žvaigždžių, su jais kalbasi įvairiomis temomis.

Tikėčiau, kad tas visuomenės švietimas tam tikra prasme taip ir gali vykti. Staiga visi visko neišmoks. Bet vėlgi ta Architektūros fondo veikla išsiplėtė į mokyklas. Architektūros [vaikų] fondas organizuoja kūrybines stovyklas. Įvairiuose Lietuvos miestuose jie organizavo projektus, paskui surengė parodą, kuri dabar keliauja po šalį. Taip tiesiog savo darbais fondo atstovai atkreipia vaikų ir suaugusiųjų dėmesį, kad savo aplinką jie gali kurti patys, susigalvoti idėjas, jas įgyvendinti.

Tarkime, namus tvarkaisi, galvoji, kaip daiktus sudėlioti. O mieste nereikia? Čia daug „betvarkės“. Galbūt visuomenė per kalbėjimą apie architektūrą galėtų išmokti kitaip į aplinką žiūrėti, ją vertinti, siekti, kad ji paprasčiausiai būtų geresnė.

Pirmojo ekonominio pakilimo laikmečiu architektūra iš tiesų buvo tapusi pinigų „darymo“ mašina investuotojams. Tada labai siaurai buvo mąstoma: kad sklypo ribose būtų kuo daugiau kvadratinių metrų naudingo ploto, kuo greičiau pastatyti, kuo brangiau parduoti. Viskas.

Greitai paaiškėja, kad tie greiti statiniai greitai sensta ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Tada jie pradeda destruktyviai veikti aplinką. Vis prisimenu kelionę po Meksiką. Ten ištisinis vaizdas nebaigtų statybų, šiukšlių ir griuvėsių. Po dviejų savaičių kelionių po tokius miestus pasidarė labai slogu. Norėtųsi, kad aplinka būtų geresnė, švaresnė, gal ir žmonės tada joje geresni pasidaro?

Pačiame Vilniaus centre užtenka nusukti į šalutinę gatvę ir matai, kad tas miesto audinys yra nevientisas, praardytas, sulopytas. Akivaizdu, kad ir specialistai nesusikalba tarpusavyje, kokia ta miesto vizija turi būti. Bet kalbėti ir susikalbėti reikia ne tik jiems, bet ir žmonėms, kurie čia gyvena. Be jų pastatai neturi prasmės, neapgyvendinti jie yra beverčiai. Kaip susikalbėti dėl vieno, kad ne tik tam tikras miesto zonas reikia saugoti, bet ir kažkam visą bendrą miesto vaizdą matyti?

Tiesą sakant, neturiu recepto. Tarkime, chemikai susitaria, kad tokie reagentai veikia taip. Architektai nėra tokia vientisa specialistų grupė, kurie visais klausimais turi vieną nuomonę. Jie irgi yra visuomenės atspindys. Tas jų skonis, suvokimo spektras yra platus.

Kalbant apie miestus, galbūt mums miesto kultūros dar reikia mokytis: kad esi ne vienas mieste, kažkas šalia gali atsistoti, jei netoliese yra tuščia vieta.

Vilnius yra labai išskydęs miestas. Tada atsiranda kitos problemos. Menotyrininkas Ernestas Parulskis nukalė tokį terminą, kad Vilniuje gyvena ne miestiečiai,o priemiestiečiai. Žmonės, kurie tarybiniais laikais gyveno vadinamuosiuose miegamuosiuose rajonuose, sakydavo, kad važiuoja į miestą, tarsi ne mieste gyventų. Nemaža dalis žmonių dabar gyvena privačių namų kvartaluose, jie vėlgi važiuoja į miestą. Miestas nėra jų gyvenamoji vieta.

Įdomiausia, kad jaunoji karta, mūsų vaikai, jau nori to miesto, gyvenimas Antakalnyje jiems yra užmiestis. Nori gyventi čia, mieste, suktis gyvenimo sūkuryje. Vilniaus centre dar tikrai yra daug potencijos.

Kai stengiesi pamatyti bendrą vaizdą, tada gali atrasti bendrus taškus, o ne kiekvienam atskirai savo fronte kovoti?

Miesto planuotojų ar savivaldybės užduotis yra tas linijas nubrėžti. Tiesą sakant, Vilnius iš principo yra sunkiai valdomas miestas. Toks jis yra istoriškai. Tarkime, šiaip ne taip apjuosė miestą gynybine siena ir neleido prie jos statyti namų, bet vis tiek miestiečiai sugalvodavo, kaip prie jos prisiglausti, kažką prilipdyti. Pirmai progai pasitaikius, kai nebereikėjo tos sienos, išardė ją po plytą ir į namus susimūrijo.

Lygiai taip pat ir kiti sprendimai. Tarkime, taisyklinga naujamiesčio struktūra. Jos užuomazgos buvo, bet paskui nunyko. Vilnius yra be galo iracionalus miestas. Gal ir nėra lengva jam pritaikyti teisingų modelių. Bet jis, ko gero, tuo ir žavus, kad yra toks keistas ir sudėtingas.

Bet būtent architektūra kuria ir atspindi miesto charakterį.

Turbūt čia yra grįžtamasis ryšys. Žmones, architektus, veikia miesto vaizdas. Jie kuria architektūrą to inspiruoti, o nauja architektūra šiek tiek koreguoja miesto vaizdą.

Praeities ambicijos ir humoro stoka trukdo kurti ateitį

Architektūros [pokalbių] fondo organizuotoje diskusijoje apie lietuvių tapatybę, tapo akivaizdu, kad niekaip neapsisprendžiame, nepasirenkame aiškios krypties, ar dairomės į praeitį, ar į ateitį. Pats esate sakęs, kad dar nesame moderni visuomenė, nes investuojame į praeities didybės įamžinimą (to simbolis – Valdovų rūmai) ir neskatiname kurti nieko naujo. Reiškia, tas pasimetimas atsispindi ir architektūroje?

Kartais eretiškos mintys kyla. Jei tas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas tarpukariu buvo tarsi platforma lietuviškos tapatybės kūrimui, dabar jis veikia kaip savotiškas balastas. Jis trukdo mums laisviau priimti sprendimus. Valdovų rūmai atsirado būtent tokie todėl, nes niekaip nesusitaikome, kad buvome didelė šalis, vos ne imperija, tos ambicijos pramuša ir trukdo. Reikėtų tai žinoti, mylėti, bet tas ambicijas padėti į šalį ir racionaliau galvoti, žiūrėti į priekį. Su laiku gal tai pasikeis.

Iš tikrųjų Valdovų rūmai yra nesugebėjimo kurti atspindys. Pirma mintis, juos apžiūrėjus, – lietuviai neturi humoro jausmo. Tokiu rimtu veidu sąžiningai statė renesansinius rūmus šiandienėmis statybos technologijomis. Tai yra distancijos neišlaikymas. Bent jau detalėse, tam tikruose sprendimuose, fragmentuose galima buvo leisti pajusti, kad tai šiandien statyta. Gal tiesiog dar nesubrendę buvome, nepasiruošę priimti drąsesnių sprendimų.

O kam jau subrendome? Grįžtant prie antros klausimo dalies, apie naujos architektūros skatinimą. Kokius neseniai sukurtus statinius laikytumėte geros naujos architektūros pavyzdžiais, kurie atskleidžia jau kitokį požiūrį, neorientuotą į viduramžių ar vėlesnių istorijos laikmečių laimėjimus?

Manau, užėjusi krizė padėjo apsiraminti. Kalbant apie komercinius objektus, jie daromi labiau apgalvojant, ilgiau projektuojant, kokybiškiau statant. Kita vertus, Europos Sąjunga su savo struktūriniais fondais mums padeda kurti šviežesnius, gaivesnius kultūrinius objektus. Tai yra žingsnis į priekį.

Jeigu apžvelgtume įvertintus praėjusių metų Lietuvos architektūros projektus, praktiškai visi apdovanotieji yra sukurti su ES lėšomis. Jas naudojant buvo galima atrasti laisvesnius architektūrinius sprendimus ir gana kokybiškai juos realizuoti. Reiškia, to kūrybinio potencialo kurti nauja yra.

Tarp plikbajoriškos puikybės ir racionalumo

Kas pačiam šioje naujoje srovėje atrodo vertinga? – klausiau architekto, kurio komanda sukūrė neatsiejama Vilniaus ir miestiečių gyvenimo dalimi tapusią „Swedbank“ būstinę ir jos terasą, administracinį ir komercinį kompleksą „Europa“. –

Manau, vertinga yra tai, kad įdomūs projektai atsiranda provincijoje, ne tik Vilniuje. Sakykime, vieno Rietavo dvaro korpuso rekonstrukcija, pritaikymas kultūrinei funkcijai. Arba Zarasai su apžvalgos ratu. Netgi netikėta kažkur Lietuvos pakraštyje atrasti tokius objektus. Ta gerų dalykų sklaida po visą Lietuvą yra svarbi.

Vilniuje iš komercinių objektų paminėčiau vadinamuosius Pirklių namus. Gerai restauruota senoji dalis, pastatytas naujas priestatas. Įvyko kruopšti restauracija, realizacija yra preciziška, tas labai džiugina. Tai galima laikyti visiškai kitu kokybiniu šuoliu tokių pastatų architektūroje.

Negaliu nepaminėti Vilniaus universiteto bibliotekos (Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras – red. pastaba). Ji yra toks blyksnis, šviesulys universitetiniame miestelyje. Jis traukia žmones, gerai nuteikia.

Tikėtina, kad tas pirminių investicijų taupymo etapas, dėl kurio turime nebrandžią architektūrą, nepatvarią ir greitai morališkai senstančią, jau praėjo.

Ar jau išaugome iš to noro, kaip spaudoje anksčiau sakėte, plikbajoriškai pasipuikuoti, jau daugiau atsirado racionalumo, santūrumo, kas mums labiau ir būdinga?

Tikėčiau, kad ta tendencija į tokią sveikesnę architektūrą jau yra. Statyti už tiek, kiek realiai galime, už protingas sumas. Matyt, tas puikavimasis glūdi viduje, jis kartais vis dar „prasimuša“.

Kai kalbame apie kokius reiškinius Lietuvoje, nebūtinai architektūrinius, išlenda ta pati sakramentinė frazė: „O ką žmonės pagalvos? O kaip mus vertins?“ Gal pirmiausia reikia daryti taip, kaip mums patiems yra gerai. Žiūrėti praktiškai, dalykiškai. Pasaulyje žmonės yra įvairūs, vieni vienaip galvoja, kiti kitaip.

Meksiką paminėjote kaip neigiamą pavyzdį, kai apleisti pastatai destruktyviai veikia aplinką, o kuri šalis ar miestas, Jūsų manymu, gerai tvarkosi ir su senuoju paveldu, ir geba suskambėti šiandieninėje architektūroje? Olandija?

Aišku, olandai daro įspūdį. Olandų architektūra yra ryški, skambanti, gerai žiūrisi nuotraukose, labai skleidžiama. Bet, ko gero, Šveicarija man labiau patinka kaip šalis, nors jos architektūra nėra taip smarkiai reklamuojama, fetišizuojama.

Iš tikrųjų lietuviai galėtų eiti šveicariška kryptimi. Kai architektūra kuriama kruopščiai, ramiai, racionaliai, labai kokybiškai, apgalvotai. Ypač kalnuotoje Šveicarijos dalyje. Gal tie kalnai skatina apgalvoti kiekvieną judesį, nes ten bet ką nugabenti yra sunku.

Geras pavyzdys yra ir tos šalies bendruomenių dalyvavimas šiame procese. Vienas puikiausių objektų yra Valso termos, man jos paliko neišdildomą įspūdį. Tai yra bendruomenės sugalvotas ir įgyvendintas projektas. Akivaizdu, kad jis į miestelį pritraukia turistus.

Svarbiausia – teisinga erdvė

O kokiam būste pats gyvenate?

Žiemą gyvename bute, o vasarą išsikraustome į vasarnamį. Pusę metų mieste, pusę priemiestyje. Toks ribinis gyvenimas. Tiesiog pasikeičia vieta, gaunasi kaip atostogos.

Kas jums svarbiausia gyvenamoje erdvėje?

Svarbiausia – teisinga erdvė. Kas ją apibūdina, sunku pasakyti. Proporcijos, perspektyvos, kas atsiveria, kaip šviesa krenta, ryšys su aplinka. Paprasti, bet universalūs dalykai.

Vertinant naujus gyvenamuosius rajonus, ar jų pastatai atitinka Jūsų išvardytus kriterijus?

Kuo toliau, tuo labiau atitinka. Gal kartais galima būtų galvoti apie drąsesnę išmonę, drąsiau galėtų rengti konkursus gyvenamiesiems namams. Taip atsirastų gaivesnis požiūris į gyvenamąją statybą, nes dabar yra tokia tendencija, kad investuotojai pasirenka vienus architektus, kurie ištisai jiems projektuoja. Šiaip po truputį architektūra, statyba kristalizuojasi, bręsta, gal jau viskas bus gerai.

Minėjote, kad architektams kartais trūksta humoro jausmo, o jo užtenka bendraujant su užsakovais?

Jis padeda nuimti įtampą. Juokais pasakyta taisyklė, kad, pirma, užsakovas visada teisus, antra, jei galvoji kitaip, žiūrėk pirmą punktą, yra teisinga. Jei užsakovas niršta, galbūt nemoka pasakyti, kas jam nepatinka. Jei suka ratais, kad reikia kažką keisti, reiškia, kažkas yra negerai.

Kartais, atrodytų, netgi kvailoki užsakovo pageidavimai inspiruoja atrasti kažką naujo, visai netikėto, galbūt ne tai, ko jis konkrečiai prašė, bet gali jam pateikti netikėtą „out of the box“ sprendimą, – atsakė architektas A. Ambrasas.

Architektas Ambrasas: Vilnius yra be galo iracionalus miestas

Architektas Audrius Ambrasas (M. Šlausto nuotr.)