Paukštis su žiedu

Skrenda paukščiai
Skrenda paukščiai
  © Andrius Vaitkevičius
Laimius Stražnickas | „Savaitė“
2007-11-03 12:57

Jeigu vasarą burnojote ant jūsų inkiluose perėjusių varnėnų, kad šie nulesė visas vyšnias, buvote neteisūs. Pasirodo, mūsų vaismedžius puola iš Estijos ar šiaurinės Latvijos atlėkę paukščių būriai, o mūsiškiai tuo metu jau skrajoja Vokietijoje. Tokią išvadą ornitologai padarė analizuodami paukščių migracijos kelius.

Išskrenda daugiau

reklama

Tūkstantiniai būriai paukščių pavasarį ir rudenį migruoja per Ventės ragą. Čia juos ornitologai gaudo, žieduoja, renka ir analizuoja informaciją apie anksčiau žieduotus paukščius.

Paukščių žiedavimas – tik maloni pramoga ar mokslinio tyrimo metodas? „Žieduojama norint sužinoti paukščių žiemojimo vietas, jų migracijos maršrutus, ar kasmet jie žiemoja ir peri tose pačiose vietose, ar jaunikliai grįžta į apylinkes, kuriose užaugo, dėl kokių priežasčių jie žūsta, taip pat siekiant apsaugoti tam tikras paukščių rūšis nuo išnykimo“, – paukščių žiedavimo tikslus išdėstė Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje įsikūrusio Lietuvos paukščių žiedavimo centro vedėjas Ričardas Patapavičius.

Ką tik baigėsi rudeninės paukščių migracijos pikas, kuris buvo rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Tuomet ornitologai žieduotojai dirbo išsijuosę. Tačiau, anot Lietuvos paukščių žiedavimo centro vadovo, darbo jie nestokoja ištisus metus. Antai, varnėnų jaunikliai Lietuvą palieka jau birželio mėnesį, vos palikę inkilus ir šiek tiek sustiprėję. Jų tėvai užsibūna ilgiau. O vasarą mūsų trešnes ir vyšnias puola varnėnai, atklydėliai iš šiaurinių platumų – Estijos ar šiaurinės Latvijos.

Ornitologai pastebėjo, jog pavasarį ir rudenį paukščių migracijos mastai skiriasi. Pavasarį paukščiai, genami veisimosi instinkto, migruoja daug sparčiau nei rudenį. Intensyviausia migracija būna pirmąją balandžio pusę. Artimieji migrantai, žiemojantys šiltesnėse Europos šalyse – pempės, varnėnai, vieversiai – parskrenda vos atšilus orams, kartais jau vasario pabaigoje. Vėlesnieji labiau laikosi grafiko. Gegutę įprasta išgirsti paskutinėmis balandžio ar pirmosiomis gegužės dienomis. O, pavyzdžiui, žąsys, perinčios dar toliau į šiaurę, Lietuvoje užsibūna iki gegužės 10-osios, kol šiaurėje nutirpsta sniegas.

Rudenį migracijos procesas vangesnis. Paukščiai neskuba, kaupia energiją tolimiems skrydžiams. Kai kurių, pavyzdžiui, kregždučių, laukia net 10 tūkst. kilometrų skrydis į Pietų Afriką. Tai reiškia, kad vienu šuoliu joms teks įveikti Viduržemio jūrą ir galbūt iš karto net Sacharos dykumą. Ne kiekvienam vos 15-17 gramų sveriančiam paukšteliui tai pasiseka. Todėl natūralu, kad pavasarį sugrįžta gerokai mažesni sparnuočių būreliai nei rudenį mūsų kraštus palieka.

Šimtmečio tradicija

Jau daugiau kaip šimtą metų įvairiose pasaulio šalyse paukščiai žieduojami. Pirmasis tokį paukščių tyrimo metodą 1899 metais pradėjo parapijos mokyklos mokytojas danas Hansas Kristianas Kornelijus Mortensenas. Jis daugiau kaip 160 varnėnų „papuošė“ žiedais, ant kurių buvo įspaustas eilės numeris ir adresas.

Šiandien visame pasaulyje per metus vidutiniškai sužieduojama apie šeši milijonai paukščių, net du trečdaliai – Europoje. Lietuvoje pavyksta sužieduoti 80-100 tūkst. sparnuočių. Metai metams nelygu. Šie metai, ypač smulkiesiems paukščiams, buvo nepalankūs. Dėl lietingos ir vėsios vasaros labai daug jauniklių žuvo iš bado ir šalčio. Jau treti metai orai Lietuvos paukščių nelepina. Sausra – taip pat sunkus išbandymas sparnuočiams: jiems sunku rasti vabalų, kirminų, kad galėtų tinkamai prasimaitinti ir užauginti jauniklius. Palankiausi paukščiams buvo 2003 metai.

Lietuvoje sistemingai žieduoti paukščius buvo pradėta 1929 metais, kai Ventės rage profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva buvo įkurta pirmojo ornitologinė stotis ir pradėtas formuoti žieduotojų tinklas, kuriam iš pradžių priklausė 34 asmenys. Turima duomenų, kad iki tol Lietuvoje dirbo pavieniai žieduotojai, tačiau paukščiai būdavo ženklinami vokiškais žiedais.

Antroji ornitologinė stotis Lietuvoje buvo įkurta 1962 metais Kuršių Nerijoje, tarp Juodkrantės ir Pervalkos.

„Puošiami“ žiedais

Darbas ornitologinėse stotyse vyksta ištisus metus. Tik kilus psichozei dėl paukščių gripo pavojaus, žiedavimas pavasarį trumpam buvo uždraustas. Pasibaigus didžiajai rudens migracijai, čia užklysta žiemoti skrendantys sparnuočiai, pavyzdžiui, nemaži būriai svirbelių, mintančių šermukšniais, gudobelėmis, užsilikusiais obuoliais.

Gaudykles ornitologai suskleidžia tik tuomet, kai sinoptikai prognozuoja šlapdribą, kad neatlaikę sniego svorio įrenginiai nesulūžtų.

Niekuomet nesusidūrusiam su paukščių žiedavimu gali būti įdomu, kaip paukščiai gaudomi ir kokie žiedai jiems dedami.

„Paukščiai gaudomi specialiomis gaudyklėmis. Šį įrenginį sudaro rėmai, ant kurių iškeliamas iš tinklų gabalų susiūtas apie 10 m aukščio ir 20 m pločio į galą siaurėjantis bučas. Pačiame jo gale yra kamera, į kurią ir patenka paukščiai. Toje kameroje paukščiai yra išgaudomi į mažas dėžutes“, – aiškino Žiedavimo centro vadovas.

Ornitologai kiekvieną paukštį dėmesingai apžiūri – nustato jo rūšį, lytį, amžių, kartais biometrinius duomenis ir viską surašę į registracijos knygą, ant paukščio kojelės užmauna specialų žiedą su registracijos numeriu bei įrašu „Zool. Mus. Kaunas Lithuania“. Po šios procedūros paukštis paleidžiamas į laisvę.

Lietuvos žieduotojai naudoja šešiolikos dydžių žiedus, kai kuriose šalyse jų būna iki 30. Anksčiau žiedai būdavo gaminami iš aliuminio. Jie būdavo lengvi, nerūdijantys, tačiau minkšti ir gana greit dilo, tad po keliolikos metų kartais nukrisdavo paukščiui nuo kojos. Todėl pastaruoju metu imta naudoti plieninius, nedylančius. Iki šiol žinomas paukščių ilgaamžiškumo rekordas yra 46 metai.

Daugelis mano, kad ant žiedo nurodoma vieta, kur paukštis yra žieduotas. „Tikrai ne. Čia nurodoma, kur saugoma informacija apie tą paukštį“, – paaiškino Žiedavimo centro vedėjas.

Lietuvoje paukščiai žieduojami ne tik ornitologinėse stotyse. Jaunikliai ženklinami perėjimo vietose. Tokiu būdu tiksliai nustatomas paukščių amžius, žinoma jų išperėjimo vieta. Tuo tarpu gaudyklėse žieduojamų paukščių amžių nustatyti tenka iš jų plunksnų – pagal jų blizgesį, spalvas ir atspalvius, ankstesnių plunksnų likučius ir pan. Specialistui atskirti pirmametį ar antrametį nėra taip sunku, tačiau vyresnius paukščius, ypač smulkiuosius, atpažinti net ir asui nėra paprasta ir dažnai net neįmanoma.

Ar metalinis žiedas paukščiui nėra kančia? Pašnekovas juokiasi: jeigu būtų taip, Žalieji seniai būtų sukėlę skandalą. „Žiedas tikrai nekenkia, jeigu jis yra tinkamas ir uždėtas kvalifikuoto specialisto“, – abejones sklaidė R. Patapavičius.

Jei radote paukštį

Ką reikėtų daryti, radus negyvą paukštį, ant kurio kojos yra žiedas? Paukščių žiedavimo specialistas apgailestauja, jog iki šiol apie tokius radinius žmonės retai praneša.

„Aptikus negyvą paukštį, reikėtų nuo žiedo nurašyti visą ten esančią informaciją ir pranešti Lietuvos paukščių žiedavimo centrui Kaune (el. pašto adresas zcentras@takas.lt). Nesvarbu, ar žiedas lietuviškas, ar kitos šalies. Visų šalių žiedavimo centrai yra susijungę į EURING organizaciją ir tarpusavyje keičiasi visa informacija apie žieduotus paukščius. Pasitaiko, kad, radę žieduotą paukštį su kitos šalies žiedavimo centru, žmonės rašo ten laišką. Tačiau ta organizacija laišką grąžina mums, kad mes surinktume visą reikiamą informaciją“, – aiškino Žiedavimo centro vedėjas.

Taigi suradę žieduotą paukštį, nurašykite viską, ką išskaitėte ant žiedo, taip pat nurodykite kuo tikslesnę datą ir vietą, kur jis rastas, paukščio aptikimo aplinkybes, kaip jis pateko į jūsų rankas – gyvas ar negyvas, jei negyvas, nurodykite spėjamą žuvimo priežastį – atsimušė į stiklą, sumedžiojo medžiotojas, partempė katė, jei rastas šalia kelio, galbūt partrenkė automobilis, jei po elektros perdavimo linija – galbūt užmušė elektros srovė...

Gyvą paukštį reikėtų paleisti su tuo pačiu žiedu, o informaciją nurašyti ir perduoti Žiedavimo centrui.

Pastaruoju metu ant žiedų stengiamasi daryti kuo stambesnius įrašus, kad juos būtų galima perskaityti stebint paukščius per šiuolaikinį teleskopą ar žiūroną.

„Tokia informacija gali būti vertinga, nustatant paukščio istoriją. Antai Ventės rage rudenį į ornitologų rankas pateko alksninukas, žieduotas Didžiojoje Britanijoje. Vadinasi, per Lietuvą jis migravo. Kitą žiemą tas pats paukštis vėl buvo aptiktas Britanijoje – Vadinasi, jis dvi žiemas žiemojo toje pačioje vietoje. Vasarą tas paukštis buvo rastas Suomijoje – vadinasi, ten jis perėjo. Vienas paukštis ir tiek daug informacijos: peri Suomijoje, žiemoja Anglijoje, praskrenda Lietuvą“, – pasakojo R. Patapavičius.

Gelbsti mėgėjai

Lietuvos paukščių žiedavimo centro vedėjas pasidžiaugė, jog pastaruoju metu vis daugiau informacijos apie aptiktus žieduotus paukščius suteikia paukščių stebėtojai, sugebantys įrašus išskaityti per šiuolaikinius žiūronus. Pavyzdžiui, Vakarų Europos paukščių stebėtojų pateikta informacija ornitologams leido padaryti išvadą, jog kirai ne tik peri tose pačiose vietose, bet ir kiekvieną žiemą praleidžia tame pačiame mieste ir net ant to paties stogo kampo. Peržiemoja kokius penkerius metus, o paskui, žiūrėk, jo jau nebėra – vadinasi, žuvo.

Lietuvoje paukščius žieduoja ir informaciją renka ornitologai specialistai, jiems gelbsti ir mėgėjai. Šiuo metu mūsų šalyje yra apie dvi dešimtys šios srities specialistų, daliai iš kurių paukščių žiedavimas tėra tik papildomas darbas.

Paukščius žieduoti gali ir ne specialistai. Tuo tikslu reikia kreiptis į Lietuvos paukščių žiedavimo centrą. Svarbiausia du dalykai – didelis noras ir žinios.