Filosofas Jokubaitis: Vasario 16-oji lietuviams siūlė galimybę tapti dvasios aristokratais

A. Jokubaitis
A. Jokubaitis
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Šiemet sukanka 100 metų, kai Europoje prasidėjo pirmasis karas, sugriovęs daugelį Europoje viešpatavusių imperijų. Tuomet, greitai keičiantis politinėms aplinkybėms, Lietuvos Taryba 1918-ųjų vasario 16-ąją paskelbė mūsų valstybės nepriklausomybę. Nors dėl detalių kurį laiką vyko ginčai, vis dėlto nepriklausomybės „tėvai“ sutarė, kad Lietuva bus tautiniu principu sutvarkyta valstybė.

Vilniaus universitete dėstantis filosofas prof. Alvydas Jokubaitis sako, kad Vasario 16-ąją įkvėpusio Tautinio sąjūdžio idėja siekta kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo jo kilmės, suteikti galimybę tapti dvasios aristokratu.

Vienas iš Italijos suvienijimo XIX a. architektų Massimo d‘Azegli teigė, kad sukūrus Italiją dar reikės sukurti italus. Kaip tautinės Lietuvos idėja buvo vertinama nepriklausomybės aušroje? Ar tai nebuvo tik nedidelės intelektualų bei aktyvistų grupės projektas? Kitaip tariant, ar 1918-aisiais jau egzistavo lietuvių tauta, ar ją dar reikėjo sukurti?

Tautinės valstybės aušra siekia Martino Lutherio laikus. Tai Reformacijos kūrinys, prasidedantis Šventojo rašto vertimais į nacionalines kalbas. Katalikai XIX a. nutarė pasinaudoti protestantų pastangomis surišti krikščionybę ir tautiškumą. Kiekvienas, studijavęs Lietuvos kultūros istoriją, žino, kad Karaliaučiuje Martynas Mažvydas 1547 metais išleido pirmąją lietuvišką knygą, Danielis Kleinas paskelbė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, Jonas Bretkūnas paruošė pirmąjį lietuvišką Biblijos vertimą, o ryškiausias visų laikų lietuvių rašytojas Kristijonas Donelaitis baigė Karaliaučiaus universitetą ir vėliau darbavosi Tolminkiemyje. Mažoji Lietuva daug greičiau pergyveno tautinį sąmonėjimą negu kitos lietuvių tautos dalys. Šiandien mes bandome sau įteigti absurdišką mintį, kad įmanomas kažkoks universalus žmogiškumas, be tautos kaip kultūrinės ir politinės formos tarpininkavimo. Tautinis atgimimas niekada nebuvo vien tik siauras nacionalizmas. Tautinė kultūra niekada nebuvo vien tik grynai tautinė, bet rodė stiprų pasaulinės ir visuotinės kultūros ilgesį.

Kai kurie istorikai teigia, kad stiprų postūmį tautinio atgimimo judėjimui padarė nesėkmingas 1863–1864 m. sukilimas prieš carinę Rusiją. Esą jo metu buvo sunaikintos lenkiškai kalbėjusios diduomenės politinės ambicijos, o tai atvėrė kelią plėtotis lietuviškam tautiniam judėjimui. Ar iš modernios Lietuvos kūrimo eliminavus lenkiškai kalbantį dvarininkų sluoksnį nebuvo prarasti kitose Europos valstybėse išlikę aristokratine garbe besiremiantys politikos principai? Ar ne pastarųjų trūkumas nulėmė, kad 1940-aisiais buvo kapituliuota neiššovus nė šūvio?

Blogai, kad lietuviai neskaito lenkų tautinių demokratų Popławskio, Balickio ar Dmowskio darbų. Šie autoriai mąstė taip pat, kaip lietuvių tautiniai demokratai. Jie pripažino, kad „istorinės Lenkijos“ atkūrimo siekis prieštarauja moderniojo tautiškumo reikalavimams. Lenkų nacionalistai įrodinėjo, kad naujoji tauta turi būti kuriama remiantis valstiečiais, o ne dvarininkais. Pilsudskis buvo socialistas ir jo kamera kalėjime buvo šalia Felikso Dzeržinskio kameros. Lietuviai pernelyg sureikšmina aristokratų vaidmenį. Gera šeima, mokykla ar universitetas pajėgūs sukurti naujus dvasios aristokratus, nesančius kilmės aristokratais. Kai lenkų sirgaliai Poznanės stadione praeitą vasarą užrašė „Litewski chamie, klęknij przed polskim panem“ – tai buvo juoką keliantis lenkų kaimiečių ir darbininkų vaikų bandymas vaidintis ponais.

Nepriklausomybės aušroje Lietuvoje svarstyta steigti konstitucinę monarchiją. Nors tai buvo daroma dėl politinių sumetimų siekiant Vokietijos palaikymo, įdomios platesnės šio reiškinio pasekmės. Pavyzdžiui, žvelgiant į Britanijos pavyzdį, atrodo, kad tokia tvarka bent iš dalies amortizuoja modernybės revoliucinį potencialą primindama apie klasikinius politikos principus. Vien demokratinės respublikos sukūrimas, kaip teigė prancūzų filosofas Claude‘as Lefortas, sukuria tuščią valdžios vietą, taip atsiranda poreikis susigrąžinti su Prancūzijos revoliucija prarastą dvasinį politikos matmenį. Galbūt konstitucinė monarchija tąsyk buvo veltui atmesta?

Lietuvos Taryba 1917 metais nutarė Vilhelmą Von Urach vainikuoti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Tačiau Dievas apsaugojo ir Lietuvą, ir šį aristokratą nuo politinės nesąmonės. Akivaizdu, kad modernioji Lietuva – ne Britanija, kur monarchija sugeba prisitaikyti net prie masinės kultūros. Dabartinės Britanijos karališkos šeimos nariai konkuruoja su humoristu Rowanu Atkinsonu dėl populiarumo. Rimtai kalbant, tai jau ne karališka šeima, kuri prieš kelis amžius kovojo dėl valdžios ir išlikimo, bet jos parodija. Lietuviams teks demokratijos taurę išgerti iki galo, be monarchijos pagalbos. Mums monarchiją atstoja prezidento institucija, kuri yra pats tikriausias jos pakaitalas.

Šiandien visos svarbesnės politikos jėgos sutaria, kad Lietuva turi būti demokratinė valstybė, tačiau toks supratimas tarpukariu neegzistavo. 1926–1940 m. Lietuvą valdė autoritarinis Antano Smetonos režimas. Kaip vertinate šį laikotarpį ir jo nuopelnus Lietuvos valstybingumui? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad A. Smetona buvo neįtikėtinai intelektualus šalies vadovas (pavyzdžiui, iš senovės graikų kalbos vertė Platono veikalus), o tuometinė politinė klasė savo išsilavinimu gerokai lenkė šiandienius valdančiuosius, kita vertus, intrigų netrūko, o lemiamomis valstybei akimirkomis platoniško ryžto pasiaukoti dėl idėjų pritrūko tiek A. Smetonai, tiek kitiems jo režimo politikams.

Tarpukario metais visos pagrindinės Lietuvos politinės jėgos, išskyrus Maskvos finansuojamus komunistus, rodė pagarbą demokratijai. Lietuvių politikai suprato, kad jeigu ne Europos demokratėjimo procesas, nebūtų moderniosios lietuvių tautos. Per visą A. Smetonos prezidentavimą nebuvo atsisakyta respublikos kaip politinio valdymo formos. A. Smetonos režimui būdingi diktatūros požymiai, tačiau jie nerodo fašizmo ar totalitarizmo. A. Smetona buvo eilinis to meto inteligentas, be didesnių kūrybinių polėkių. Tik dėl mūsų dabartinio atitrūkimo nuo klasikinės kultūros į akis krenta jo Platono vertimai.

Kai kurie politikai ir istorikai mėgsta gręžiotis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimą. Ar Vasario 16-osios Lietuva buvo visiškai naujas „iš nieko“ kuriamas politinis projektas, ar visgi jį saistė kokie nors ryšiai su bajoriška Lietuva?

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir tautinės valstybės skirtumą nesunku apibūdinti dviem sąvokomis – „tautos kūrimas“ ir „valstybės kūrimas“. Tautinio sąjūdžio veikėjai iki pat 1918 m. nebuvo prileisti prie valstybės kūrimo darbų. Jeigu tautinė valstybė būtų nuosekliai tęsusi kunigaikštystę, nebūtų reikėję socialinės ir kultūrinės „tautos kūrimo“ revoliucijos. Nuo XIX a. lietuviai naudoja paradoksalų istorinį pasakojimą – sako esantys sena tauta, sukūrusia Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet tam, kad sukurtų naują valstybę, buvo priversti sukurti naują tautą. Kunigaikštystę ir tautinę valstybę skiria ne tik politinė forma, bet ir tauta. Kas jungia LDK ir moderniąją lietuvių tautą? Įsitikinimas, kad Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities.

Šiandienės Lietuvos politikoje už tautiškumo išlaikymą dažnai pasisako „tradicines vertybes“ ginančios politinės jėgos. Tačiau ar savo laiku nacionalizmas taip pat nebuvo prometėjiška politinė ideologija, žadėjusi sukurti geresnį pasaulį? Pavyzdžiui, Vidurio ir Rytų Europoje, o taip pat vėliau iš kolonijų besivadavusiose valstybėse nacionalistai kovojo vienose eilėse su komunistais, o ir pastarieji savo politinėse programose simpatizavo „nacionaliniam klausimui“.

Taip, nacionalizmas yra kultūrinė revoliucija. Tautinio atgimimo sąjūdžiai ir tautinė valstybė neįsivaizduojami be kultūrinės pažangos idėjos. Tautinių sąjūdžių lyderiai žadėjo sukurti naują žmogų, visuomenę ir kultūrą. Šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų revoliucionierių. Paprastiems miesto ir kaimo žmonėms buvo žadamas priėjimas prie anksčiau vien tik aristokratams ir aukštesniems visuomenės sluoksniams prieinamų kultūros gėrybių. Tautinio atgimimo sąjūdžiai išpopuliarino mintį, kad visuotinis švietimas piliečius gali padaryti dvasios aristokratais. Šis įsitikinimas rodo tautinių sąjūdžių ir jų pagrindu išaugusių valstybių intencijas. Buvo reikalaujama modernizacijos ir kuo spartesnio tautos įsijungimo į kultūringų tautų šeimą.

Tautiniais pagrindais sutvarkyta Lietuva – tarpukario projektas, kurį bandoma tęsti ir šiandien. Vis dėlto nemaža dalis intelektualų bei aktyvistų Lietuvą ragina būti atviresne valstybe, labiau paisyti žmogaus teisių, kurios pagal apibrėžimą yra universalus projektas. Ar šiuo atveju neiškyla konceptualinė, o kartu ir praktinė dilema – juk tautinė valstybė priklauso nuo tautinės kultūros, kuri reiškia, kad tam tikroje teritorijoje gyvenančius piliečius turi sieti bendri naratyvai bei bruožai, kurių nėra kitur. Kita vertus, jei tautinė kultūra vis labiau darosi „atviresnė“, galima klausti, kuo ji skiriasi nuo bet kurios kitos tautinės kultūros? Pavyzdžiui, jei lietuviai niekuo nesiskiria nuo vokiečių ar amerikiečių, tuomet kokia prasmė šioms tautoms turėti savo valstybes? Tuo metu piliečiams kyla įsipareigojimo tokiam atviram dariniui problema – jei norima įsipareigoti žmogaus teises ginančiai Lietuvai, kodėl iškart neįsipareigoti tą patį darančiai Europos Sąjungai ar Jungtinėms Tautoms?

Tautinė valstybė yra dvilypis dalykas – universalūs politiniai principai suaugę su tautine kultūrinio gyvenimo forma. Pradėjus diskusiją apie politinius tautinės valstybės aspektus, neišvengiamai reikia pereiti prie kultūrinių klausimų aptarimo. Norint sėkmingai susitvarkyti su tautinės valstybės idėja, reikia rasti pusiausvyrą tarp kultūros ir politikos. Universalūs politiniai principai yra svarbus dalykas, tačiau pagal nusistovėjusią tautinės valstybės sampratą jie turi būti suderinti su kultūrinio tapatumo puoselėjimo uždaviniais. Pamiršus apie tautinės kultūros puoselėjimo reikalus ir apsiribojus universaliais žmogaus teisių, demokratijos ar socialinės gerovės principais, tautinės valstybės idėja netenka prasmės. Tautinio tapatumo praradimas gali smogti ne mažesnį smūgį negu netikusios politinės santvarkos pasirinkimas. Tautinės valstybės šalininkai privalo rūpintis, kad jų puoselėjama valstybė neprarastų tautinio savitumo požymių. Jeigu neliktų tautinės kultūros išskirtinumo, tai ir politinė nepriklausomybė prarastų savo prasmę. Tautinė valstybė negali likti be kultūrinio turinio, kuris dažnai apibūdinamas senu, bet po Antrojo pasaulinio karo gerą reputaciją praradusiu „tautinės kultūros“ terminu. Kultūrinio savitumo nesugebanti išlaikyti tauta negali pretenduoti į politinį savarankiškumą.

Pakalbėkime apie platesnę laikmečio situaciją – atrodo, kad tarpukario laikotarpiu Europoje egzistavo 3 politinės alternatyvos – tautinė valstybė bei pasaulio užvaldymo tikslus puoselėjusios komunizmo ir fašizmo / nacizmo doktrinos. Liberalai tada stiprūs nebuvo. Lietuvoje netrūko visų jėgų šalininkų, tačiau be svetimų valstybių paramos radikalios jėgos valdžios užimti nepajėgė. Kokios tokio „imuniteto“ priežastys?

Tarpukario Lietuvos politinė mintis pažymėta skirtingų principų derinimo ir kraštutinumų vengimo idėja. Buvo bijoma bet kokių „revoliucinių pervartų“ ir propaguojamas kuo didesnis politinis nuosaikumas. Levas Karsavinas siūlė „simfoninės asmenybės“, „simfoninės visuomenės“ ir „simfoninio veiksmo“ idėjas. Lietuvos valstybė buvo suvokiama kaip simfonija, harmoningai turinti jungti skirtingus instrumentus ir garsus. Buvo bijoma „gyvuliško komunizmo“ ir „nuogo nacionalizmo“. Liberalizmas taip pat buvo suvokiamas kaip kraštutinumas. Kai tauta neturėjo politinio gyvenimo tradicijų, jai padėjo net iš kaimo atsinešti kultūriniai įpročiai.

Iš praeities perbėkime į ateitį. Dauguma Europos valstybių šiandien oficialiai deklaruoja esančios tautinėmis valstybėmis. Kita vertus, neretai pastebimi jų erozijos reiškiniai, tačiau pakeisti tautinių valstybių lyg ir nėra kuo. Paspekuliuokime, kokiomis idėjomis save galėtų grįsti ateities politiniai dariniai?

Galima nurodyti tris idėjas. Vieni mano, kad tautinę valstybę pajėgios pakeisti kosmopolitinės žmogaus teisės, kurioms nesvarbūs kultūriniai skirtumai. Antras pretendentas pakeisti tautinę valstybę – laisvoji rinka. Manoma, kad pelno siekis žmones gali suvienyti taip pat, kaip tauta. Trečias tautinės valstybės pakaitalas – tikėjimas, kad žmonių bendrumui sukurti užtenka teisės normų ir procedūrų. Tai šiuo metu rodo stipriai išaugęs konstitucinių teismų vaidmuo. Jie pamažu savinasi tai, kas anksčiau priklausė tautos valiai.

Tautinė valstybė – ganėtinai partikuliarus projektas, neturintis pasaulinio masto ambicijų. Veikiausiai tiek Lietuva, tiek daugelis kitų tautinių valstybių amžinai neegzistuos. Tuomet kokia prasmė nacionalistui įsipareigoti savo tėvynei? Galbūt šiuo atveju kosmopolitiniai su žmogaus teisių judėjimais siejami projektai yra gyvybingesni? Juk jie siūlo visiems laikams, visose erdvėse išspręsti visas žmonijos problemas.

Kai du žmonės įsipareigoja vienas kitam priimdami Santuokos sakramentą, jie įsipareigoja visam gyvenimui. Tautos neįmanoma išvesti remiantis dedukcija, kaip matematikos tiesų, ir ji neįrodoma empiriškai, kaip gamtos mokslo teiginiai. Tautos privalėjimą sukuria piliečių moraliniai įsipareigojimai.

Pabaigai – „žemiškesnis“ klausimas. Ko galėtų pasimokyti šiandienos politikų karta iš tarpukario valstybės veikėjų?

Mokytis verta iš žydų tautos. Prisiminkime Jeruzalės ir Romos ryšį. Parafrazavus vieno protingo vokiečių teologo mintį: „Kol lietuviai yra krikščionys, jie gali rimtai kalbėtis su žydais. Kai jie pameta krikščionybę, tampa barbarais, su kuriais verta kalbėtis tik iš mandagumo.“.

 

Filosofas Jokubaitis: Vasario 16-oji lietuviams siūlė galimybę tapti dvasios aristokratais

A. Jokubaitis