Maidano aktyvistas: statyti barikadas išmokau Vilniuje
Specialiai Alfa.lt iš Kijevo

Pirmoji diena Maidane
Pirmoji diena Maidane
© Karolis Kavolėlis

Susitikome praėjusią savaitę ant sukilėlių Kijeve užimtų Ukrainos namų – buvusio Lenino muziejaus – laiptų. Jevgenijus Dikijus pasirodė besąs didelis, tvirtas, vidine energija trykštantis vyriškis, kuris laisvu nuo dalyvavimo revoliucijose metu dėsto biologiją Kijevo nacionaliniame pedagoginiame institute.

Vietą pokalbiui išsirinkome nedidelėje Kreščiatiko prospekto kavinėje – maždaug pusiaukelėje tarp Nepriklausomybės aikštės ir Gruševskio gatvių barikadų, kur anksčiau vyko aršiausios kovos, žuvo žmonės. Lygiai toks gavosi ir pokalbis – laisvas ir draugiškas, tačiau orientuotas į mirtinai pavojingus dalykus.

Jevgenijus daug negaišdamas pasisakė, kad revoliucinės patirties turi gerokai daugiau, nei „dauguma normalių ukrainiečių“. „Esu vienas iš nedaugelio ukrainiečių, prisiekusių Lietuvos Respublikai“, - dalijosi šiltais prisiminimais apie 1991 metų sausį Vilniuje. - Tai, beje, buvo vienintelė priesaika mano gyvenime, nes armijoje netarnavau.“

Jevgenijaus politines simpatijas išduoda prie striukės pritvirtinta melsvai geltona juostelė - revoliucijos šalininkai siekia parodyti esantys tikrieji neramumų krečiamos Ukrainos patriotai. Savo šiandieninę veiklą trumpai apibūdina taip: „patruliavimas mieste ir tvarkos palaikymas už barikadomis aptvertos teritorijos ribų“, tačiau nenori gilintis į detales.

„Mes visi dabar esame kare. Taip, tai vadinamasis mažo intensyvumo konfliktas, žuvusiųjų, laimei, kol kas mažai - tačiau jų yra. Mes šiuo metu žinome apie 10 žuvusių žmonių“, - pasakoja J. Dikijus. Dažniausiai žiniasklaidos pranešimuose minimą aukų sąrašą jis išplečia, įtraukdamas tuos, kurie mirė ligoninėje nuo patirtų sumušimų, ar kurių kūnai buvo rasti su kankinimų žymėmis, tačiau iki šiol nebuvo atpažinti.

„Sesija Vilniaus barikadų statybos institute“

Įvykius Ukrainoje J. Dikijus linkęs lyginti su 1991-ųjų sausiu Lietuvoje – net aukų skaičius esąs panašus. Netikėtai pravertę ir Lietuvoje įgyti įgūdžiai. „Kažkodėl taip nutiko, kad man visada buvo svarbu, kokioje šalyje gyvenu. Todėl aš esu pilietinis aktyvistas su stažu - dalyvavau dar griaunant Sovietų Sąjungą, taip pat ir Lietuvoje, - sako Jevgenijus. - Mes tada juokavome išlaikę žiemos egzaminų sesiją Vilniaus barikadų statybos institute. Tiesą sakant, negalėjau net pagalvoti, kad po 23 metų man šie įgūdžiai pravers gimtajame mieste.“

J. Dikijus prisimena, kad grupė jaunų ukrainiečių vykti į Vilnių apsisprendė per 1991 metų sausio 15 dienos Lietuvos palaikymo mitingą Kijeve. Visus buvo sukrėtusi žinia apie Sausio 13-osios žudynes. Praėjus vos kelioms dienoms, Aukščiausios Tarybos gynėjų gretas papildė 32 žmonės iš Ukrainos. Mažesnės ukrainiečių grupelės saugojo barikadas.

„Jau pats mūsų buvimas ten griovė bandymus pavaizduoti, jog Lietuvoje klesti etninis nacionalizmas, kad ten įsitvirtinę kažkokie fašistai. Parodėme, kad įvairių tautų atstovai suvienijo jėgas prieš komunizmą, - sako J. Dikijus. Jis iki šiol atsimena, kaip su bendražygiais tų metų sausio 27 dieną oficialiai prisiekė Lietuvos Respublikai. - Pamenu, kaip naktį Audrius Butkevičius (tuometinis Krašto apsaugos departamento vadovas - Alfa.lt) vertė priesaikos tekstą į rusų, o aš iš paskos - iš rusų į ukrainiečių kalbą. Po to ryte mūsų dalinys po dviem vėliavom, Lietuvos ir Ukrainos, prisiekė Lietuvos Respublikai.“

Į gimtinę ukrainiečių savanoriai grįžo tik po kelių mėnesių, kai pasidarė aišku, kad Maskva nesiryš pakartotinai griebtis smurto. Keliavo atskiromis grupėmis, palaukdami anksčiau išvykusiųjų patvirtinimo, kad viskas praėjo sėkmingai. Tik vėliau jie sužinoję, kad tuometinis sovietinės Ukrainos vadovas Leonidas Kravčiukas davė nurodymą saugumui, kad šis praleistų Lietuvos gynėjus. „Matyt, ir jis jautė, kad laikai keičiasi“, - spėlioja pašnekovas.

J. Dikijui tai nebuvo vienintelė tokio pobūdžio išvyka į užsienį. Keletą pirmųjų 1995-ųjų mėnesių jis su grupe tautiečių praleido Šiaurės Kaukaze. Per patį Pirmojo Čečėnijos karo įkarštį jie stoję ginti čečėnų tautos, kurią puolė Rusijos kariuomenė. Visi buvę ginkluoti, tačiau į mūšio lauką pirmiausiai ėję tie, kurie jau turėjo kovinės patirties. Jų tapatybė buvo slepiama. Jevgenijaus teigimu, jis pats buvęs „per viduriuką“, todėl daugiau bendravęs su žiniasklaida. Jis iki šiol stebisi, kad į Ukrainą jie tąsyk grįžę balandžio 1 dieną - tarsi sumanę surengti kokį pokštą.

Ramų gyvenimą nutraukė studentai

Vėliau Jevgenijus gyvenęs ramiau. Domėjosi žmogaus teisių klausimais, dalyvavo Ukrainos Helsinkio žmogaus teisių komiteto veikloje. „Pasitraukiau iš žmogaus teisių gynimo tuo metu, kai visuomeniniai sambūriai ėmė virsti profesionaliomis organizacijomis. Man tai per daug nekliūva, tačiau tai - pirmiausiai teisininkų darbas“, - pasakoja J. Dikijus.

Po keleto metų ramaus akademinio darbo praeitis į jauno mokslininko duris vėl pasibeldė dviejų išsigandusių studentų pavidalu. Jie pagarsėjusio aktyvisto prašę patarimo, kaip elgtis, gavus Saugumo tarnybos (USB) kvietimą atvykti į apklausą „terorizmo byloje“. Buvo 2004 metų rugsėjis, mėnuo iki Ukrainos prezidento rinkimų pirmojo turo.

„Tada man šovė į galvą, kad, jeigu valdžia ėmė gąsdinti 17-mečius jaunuolius kaltinimais terorizmu, vadinasi, kažką reikia daryti“, - sako Jevgenijus.

Pasak jo, pirmakursiai studentai gavę gerų patarimų ir patikimą advokatą. O jis pats netrukus prisijungęs prie pilietinės kampanijos „Metas!“ (ukr. „Pora!“), kuri daug nuveikė, žadindama Ukrainoje opozicines nuotaikas.

Prezidento rinkimus pagal išankstinį planą turėjo laimėti šalies vadovo Leonido Kučmos įpėdiniu paskirtas Viktoras Janukovyčius. Tačiau viskas baigėsi Oranžine revoliucija - masiniais protestais ir papildomu trečiuoju rinkimų turu, kuriame triumfavo opozicijos lyderis Viktoras Juščenka. V. Janukovyčiui teko pasitraukti - laikinai, kaip vėliau paaiškėjo.

Viduriniosios klasės revoliucija

Kas šįkart naujo, lyginant su Oranžine revoliucija? „Skirtumas milžiniškas. Tačiau svarbu ne tai, kad šįkart mes einame su Molotovo kokteiliais, o tada viskas praėjo taikiai. Iš tiesų mes ir tada buvome pasiruošę adekvačiam atsakui, jeigu valdžia nuspręstų panaudoti jėgą, - sako Jevgenijus. - Didžiausias skirtumas - tai, kad Oranžinę revoliuciją pradėjo politinė opozicija, o žmonės pasiskirtė į ją palaikančius ir nepalaikančius. Žmonės ėjo paskui politikus. Mūsų šiandieninė revoliucija - visiškai kitokia. Žmonės patys išėjo į gatves, be politikų, ir netgi prieš politikų valią. Ir dabar jau politikams teko apsispręsti, ar jie palaiko tautą. Politikams teko ieškoti savo vietos judėjime, ir dabar santykis su jais visai kitoks, nei 2004 metais.“

J. Dikijus garsiajai opozicijos lyderių trijulei (Vitalijus Klyčko, Arsenijus Jaceniukas, Olehas Tiahnybokas) priskiria ganėtinai menką „derybininkų“ funkciją. „Mes labai griežtai juos kontroliuojame“, - sako jis, prisimindamas, kaip šimtatūkstantinė minia Nepriklausomybės aikštėje (Maidane) didžiule persvara nubalsavo rankomis, kad atmestų valdžios pasiūlymą suteikti amnestiją mainais į pasitraukimą iš sukilėlių užimtų pastatų.

Kas už viską moka? „Mes patys! Aš pats asmeniškai jau turbūt du savo mėnesinius atlyginimus išleidau „kokteilių vakarėliams“, - juokauja Maidano aktyvistas. - Ir tokių žmonių - milijonai. Tai yra viduriniosios klasės revoliucija. Vidurinioji klasė pajėgi apmokėti ir savo dalyvavimą revoliucijoje, ir paremti tuos, kurie gal kiek vargingiau gyvena - studentus, vyrukus iš provincijos. Kas kilę iš Kijevo, kas gal kiek komfortiškiau gyvena, kas kartą, ateidami į Maidaną, kažką su savimi atsineša, kad pasidalytų su palapinių gyventojais. Kas pinigų atneša, kas maisto produktų. Pažįstu nemažai tokių, kurie vengia lįsti po kulkom. Tačiau tokių kijeviečių pažįstamų, kurie nebūtų padėję kaip savanoriai, ar bent ką nors čia atnešę, aš, ko gero, neturiu. Maidano virtuvėje - netikėta problema. Nespėja suvartoti suneštų maisto produktų!“

Sukilimas prieš valstybės perversmą

Iš Jevgenijaus pasakojimo galima suprasti, kad efektyviausia šiandieninių protestų Maidane atrama - savigynos būriai, į kuriuos užsirašė apie 5 tūkst. žmonių. Jie išlaiko užimtos teritorijos Kijevo centre kontrolę. Keletas mažesnių grupuočių, tokių kaip „Bendras reikalas“ (ukr. „Spilna sprava“) ir „Dešinysis sektorius“, aktyviau ieško silpnų režimo vietų. Didžioji dalis eilinių protestuotojų Maidane renkasi šeštadienį ir sekmadienį. „Kol kas mes čia turime laisvadienių revoliuciją“, - juokiasi J. Dikijus.

Jis nesigaili dėl to, kad Molotovo kokteiliai galiausiai vis dėlto buvo panaudoti. „Tai buvo padėtis be išeities. Net ir iš teisinės pusės. Sausio 16 dieną Regionų partijos ir komunistų daugumos parlamente buvo priimtas įstatymų paketas, grubiai pažeidžiantis Ukrainos konstituciją. Jie pirmiausiai turėjo pakeisti pačią konstituciją, tačiau tam neturėjo pakankamai balsų, - sako Jevgenijus, sukaupęs daug pykčio dėl, jo teigimu, daugybinių procedūrinių pažeidimų Aukščiausioje Radoje. - Faktiškai dvi frakcijos šalyje pažemino parlamentą ir atšaukė konstituciją - nuo tos akimirkos, apie kokius neteisėtus veiksmus prieš legitimią valdžią galima kalbėti? Po sausio 16 dienos mes juos traktuojame kaip sąmokslininkus, pamėginusius užgrobti valdžią. Tokioje situacijoje piliečių pareiga - užkirsti kelią valstybės perversmui ir apginti konstitucinę santvarką.“

Ką sukilėliai darys, kai barikados pradės tirpti? „Aš manau, kad viskas pasibaigs dar iki to, kai barikados ištirps“, - užtikrina Jevgenijus. Juokiasi. Jis laukia neišvengiamos režimo griūties - gal net per keletą artimiausių savaičių. „Jie jau dabar yra aklinoje gynyboje, pajėgūs tik naktimis išeiti ir sudeginti keletą automobilių. Apie masinius areštus Kijeve nebegali būti nė kalbos“, - sako Maidano aktyvistas.

Svarbus žingsnis buvo masinių protestų banga įvairiuose Ukrainos regionuose, atitraukusi dar daugiau režimo pajėgų. „Bent jau man girdint, pasipriešinimo štabe niekas neprieštaravo šiai idėjai. Tai buvo akivaizdus veiksmas. Reikėjo imtis demontuoti valdžios vertikalę“, - sako Jevgenijus.

Jis nesutinka su teigiančiais, kad metas daugiau dėmesio skirti deryboms su valdžia ir pamažu, vien taikiomis priemonėmis spręsti konfliktą: „Jeigu mes pripažinsime juos teisėta valdžia, tada iš tiesų kils klausimas, o kodėl mes tokie negeri, kodėl į juos mėtėme Molotovo kokteilius? Ne, mums tai netinka.“

Kita vertus, dar ne visos ribos peržengtos: „Mes jau kurį laiką balansuojame ant pilietinio karo slenksčio, tačiau jo kol kas dar neperžengėme. Teoriškai įmanomas teisinis problemos sprendimas. Tačiau kol kas valdžia, deja, neparodė bent mažiausio lankstumo. Jie bando gudrauti, jie bando suskaldyti mūsų judėjimą, tačiau tai - ne lankstumas. Kad ir amnestijos idėja - kad jie mums suteiktų malonę, pirmiausiai turi patvirtinti, kad esame nusikaltėliai... Kurių velnių?“

Su stipriu prezidentu – nė iš vietos?

Pasak J. Dikijaus, esminis protestų judėjimo reikalavimas, kuris turės būti patenkintas - paties prezidento V. Janukovyčiaus pasitraukimas. „Be šito viskas pasmerkta žlugimui, - sako jis. - Kol jis nepasitrauks, visi kiti susitarimai bus nedelsiant laužomi, vos tik mes susilpninsime spaudimą.“

„Tai yra svarbiausia problema, kurios dažnai nesupranta Vakarų žmonės, - priduria jis. - Jie nesupranta, kodėl mes nenorime susitarti. Bet ar yra prasmė siekti sutarimo su žmogumi, kuris dar nė karto gyvenime nėra išpildęs nė vieno susitarimo? Nėra prasmės žaisti kortom su žinomu sukčiumi - iš anksto aišku, kad pralaimėsi.“

Bet ar V. Janukovyčiaus pasitraukimas nėra aukščiausias sukilėlių reikalavimas? Kur tada jų pačių nuolaidos? J. Dikijus pabrėžia, kad pasipriešinimo judėjimas yra pasirengęs sutikti, kad nei V. Janukovyčius, nei vadinamosios „Šeimos“ žmonės nebūtų teisiami už savo nusikaltimus, o jų neskaidriai sukaupti turtai - konfiskuoti. Esą tai bene vienintelė sritis, kurioje sukilėliai iš tiesų galėtų nusileisti.

J. Dikijaus žodžiai paaiškina, kodėl Aukščiausioje Radoje pastarosiomis dienomis, jau atšaukus skandalinguosius sausio 16 dienos įstatymus, vienu karščiausiai svarstomų klausimų lieka grįžimas prie 2004 metų konstitucijos, numatančios ribotas prezidento galias. „Mes galėtume sutikti, kad V. Janukovyčius dar du ar tris mėnesius, iki pasitraukdamas iš posto, liktų vos ne Britanijos monarchės vaidmenyje, - sako Maidano aktyvistas. - Tačiau tikrai negali būti taip, kad jis išlaikytų savo rankose teisę skirti visus jėgos struktūrų ministrus bei paleisti parlamentą. <...> Susidaro įspūdis, kad jis paranojiškai bijo netekti savo valdžios ir yra pasirengęs bet kokia kaina ją ginti. Tai yra labai blogai.“