Saugumas – svarbiausias veiksnys branduolinėje energetikoje

K. Braziulis
K. Braziulis
© Asmeninis albumas

Atominė elektrinė yra pavojingiausias objektas Lietuvoje, o kiberterorizmas yra didžiausia ir itin sunkiai susekama grėsmė. Turtingiausios ir labiausiai išsivysčiusios šalys nėra pajėgios užtikrinti ir garantuoti saugumo nuo kiberterorizmo grėsmės. Šių šalių teisėsauga kiberteroristą vėliau ar anksčiau suranda, areštuoja ir pasodina, tačiau tai padaro tik po įvykusio fakto, nustatytos didelės žalos.

Branduolinėje energetikoje svarbiausia yra saugumas. Kam man reikalinga pigesnė elektra, jeigu dėl radiacijos galiu numirti? Kam man reikalinga pigesnė elektra, jeigu dėl radiacijos turėsiu išsikelti, gyventi svetimoje, tačiau saugioje šalyje? Gyvybė yra svarbiau už papildomą centą.

reklama

Kiekvieno branduolinio objekto statymo pradžioje reikia pagalvoti apie saugumą ir ar mes esame pajėgūs jį užtikrinti, o tik po to svarstyti, ar statyti ar nestatyti atominės elektrinės, kuri avarijos atveju gali sunaikinti visą mūsų mažą šalį.

Mūsų politikai labai nori atominės elektrinės. Jie nenustoja apie tai kalbėję, diskutavę. Suprantu juos, juk dauguma vien tik iš idėjos ir projekto susikuria sau rojų. Suprantu, kad tai yra politikų verslas. Atominė jiems reikalinga kaip šuniui penkta koja. Juos domina valstybės užsakymai – čia ir dabar. Kiek Visagino atominė elektrinė išleido pinigų niekam nereikalingoms paslaugoms pirkti? Netoli šimto milijonų litų. Taip, brangieji, tai yra realūs, apčiuopiami pinigai. Tai yra realus rezultatas, realios pajamos. Dėl jų vyksta arši kova.

Tauta išreiškė savo valią branduolinio objekto klausimu. Ji griežtai pasakė „ne“. Tačiau kam rūpi jos valia.

Kol kas tik Ignalinos atominė elektrinė yra pavojingiausias objektas Lietuvoje. Ji vis dar neuždaryta – vis dar uždarinėjama. Kuo ilgiau ją uždarinėja, tuo pavojingesnė ji darosi. Tikiu, kad dar vienas branduolinis objektas (Visagino atominė elektrinė) mūsų teritorijoje neatsiras. Atominė elektrinė yra toks pavojingas objektas, kad avarijos, gedimo ar kitokio nesusipratimo metu ji gali sunaikinti Lietuvą akimirksniu. Nereikės nei rusų tankų ir raketų. Žaliuos miškai, tekės upeliai, bėgios žvėreliai, ežeruose plaukios begalė žuvų, tačiau niekas negalės jų gaudyti, niekas negalės vaikščioti ir grožėtis mūsų miškais ir mūsų žeme. Niekas negalės jos arti ir akėti. Todėl, kad ji bus ne mūsų, o radiacijos. Taip, kaip Didysis vandenynas po Fukušimos atominės elektrinės avarijos.

Specialistai, siekdami nustatyti objekto pavojingumo lygį, vertina jį pagal tam tikrus kriterijus, kurių pagrindiniai yra trys. Vis dėlto, jų gali būti daugiau. Tai priklauso nuo specialisto, kuris atlieka vertinimą. Taigi kiekvienam siūlau įvertinti mūsų Ignalinos atominės elektrinės pavojingumą pagal tris kriterijus. Čia nereikia didelių mokslų, skaičiavimų ir žinių. Visiškai užtenka bendro supratimo ir žinojimo.

Taigi, jeigu dėl kokios nors priežasties įvyko avarija ir mūsų svarbiausias objektas išėjo iš rikiuotės, tai gali atsitikti:

(a) iš karto mirti keli šimtai žmonių, vėliau prie jų prisidėti dar keli tūkstančiai. Dešimtys tūkstančių žmonių patirtų sveikatos problemų dėl tiesioginio radiacijos poveikio;

(b) ekonominiai nuostoliai. Reikėtų evakuoti kelis rajonus, jei ne visą Lietuvą. Sustotų normalus gyvenimo ritmas, verslas nutrauktų veiklą, nustotų veikti valdžios ir paslaugų tiekimo įmonės.Viskas išsiderintų, nieko neliktų. Žala skaičiuojama milijardais;

(c) ekologiniai nuostoliai. Dideliame Lietuvos plote negalėtume gyventi, nes jis būtų paveiktas radiacijos ir būtų be galo kenksmingas ir nuodingas. Turime savo žemę, kuri bus nereikalinga, nes nuodinga.

Parašiau ir pagalvojau, kad tegu tas atomines elektrines stato tos valstybės, kurios turi dideles teritorijas, o mažos tegu rūpinasi savo gamta ir mažyčiu, bet brangiu žemės lopinėliu.

Šiam itin pavojingam objektui gali iškilti trys grėsmės: technologinės, gamtos stichijos ir žmogaus sukeltos. Visos jos labai svarbios ir aktualios. Visos jos iš vienos pusės yra beveik kontroliuojamos ir valdomos. Rašau beveik, todėl, kad mes puikiai prisimename Černobylio ir Fukušimos problemas, kurios tapo ne tik viso pasaulio, bet ir amžiaus problemomis.

Šiame straipsnyje kalbėsiu tik apie vieną grėsmę – kiberterorizmą, kuris, mano giliu įsitikinimu, nėra kontroliuojamas, nėra valdomas, nėra susekamas ir yra nuolat kintantis ir tobulėjantis.

Teroristu gali būti bet kas. Teroristu gali būti tas, kas puikiai valdo kompiuterį. Tai gali būti didelės ir turtingos teroristų grupuotės narys, paprastas programišius, užsimanęs paišdykauti ir nesuprasdamas, kokį velnią tinkluose paleido pridaryti milžiniškų ir nepataisomų nuostolių, tai gali būti talentingas, tačiau ligotas, psichiškai nesveikas žmogus. Tai gali būti bet kas.

Daiktų internetas jau dabar yra labai paplitęs. Programišiai kelis kartus buvo perėmę kelių JAV didelių kompanijų ir valstybės įstaigų valdymo sistemas. Jie įsilaužė į kompanijų kompiuterinius tinklus, perėmė sistemos valdymą, pasismagino, prisikvailiojo ir išnyko. Kompanijos patyrė milžiniškų nuostolių. Tai buvo ne šiaip sau paprastos ir vidutinio dydžio kompanijos, tai buvo kompanijos, susijusios su energetika ir su visuomenei teikiamomis gyvybiškai svarbiomis paslaugomis.

Mes esame nepajėgūs apsiginti nuo kiberteroristinių atakų. Mes esame nepajėgūs apsaugoti savo pavojingiausių objektų nuo paprasčiausių programišių. Turtingiausios valstybės, tarptautinės kompanijos negali apsiginti nuo kiberatakų ir nuolat patiria didelius nuostolius. Tai apie kokią branduolinės elektrinės statybą galime kalbėti?

Iki dabar nėra aišku, kas pas mus kovoja su terorizmo grėsme, kas koordinuoja šią veiklą. Teisėsaugos įstaigos su terorizmu žaidžia futbolą. Viena kitai rašinėja raštus, išsako nuomonę, važinėja užsienį, dalyvauja konferencijose, tačiau jokio realaus darbo nedirba.

Iki šios dienos nėra aišku, kas ir kokiomis (ar efektyviomis) priemonėmis kovoja su kibernusikaltimais, kiberteroristais, kiberatakomis. Ar vėlgi viskas yra tik diskusijos ir kalbos. Mums neužtenka įkurti diskusijų centro ir ten nuo ryto iki vakaro diskutuoti, kaip yra baisu gyventi šiais laikais, kokios didelės grėsmės mums gresia, duokit mums daugiau pinigų. Mums reikia realių, aiškių ir visiems suprantamų apsaugos nuo kiberatakų priemonių.

Iki šios dienos nėra sukurta ir įgyvendinta kontržvalgybinė strateginių objektų aptarnavimo programa. Apie kokią programą aš kalbu?! Viešpatie tu mano. Lietuvoje nėra pačios kontržvalgybos, o ne programos. Nėra įstatymo, kuris aiškiai ir konkrečiai reglamentuotų kontržvalgybos darbą ir kontržvalgybinio režimo užtikrinimą itin pavojinguose objektuose.