Pirmoji diena Maidane: revoliucija sukilėlių žodžiais
Specialiai Alfa.lt iš Kijevo

Pirmoji diena Maidane
Pirmoji diena Maidane
© Karolis Kavolėlis

Ant juodo ledo – pajuodę nuo dūmų ir kruopščiai slepiamo nuovargio žmonės. Nepatikliai žvelgia į kitapus barikadų išsirikiavusius priešininkus. Kiekvieną minutę, kaip patys sako, laukia puolimo. Tačiau bent kol kas ramu, ir sausio mėnesio neramumų paženklintoje gatvėje vis drąsiau jaučiasi paprasti žmonės. Kai kurie ateina su vaikais, kad parodytų, į ką panaši revoliucija. Moterys ir merginos neša į priekines pozicijas šiltos arbatos, beliašų ir politinių proklamacijų. Visi laukia pergalės, tačiau niekas nežino, kada ir kokiu pavidalu ji ateis. Visus vienija Kijevo Euromaidanas – ne konkreti vieta, ne viena aikštė didmiesčio centre, o idėja, kad Ukraina gali vieną dieną pasikeisti ir gyventi kitaip.

Gruševskio gatvės barikadose, visai šalia apdegusios kolonados, kviečiančios į Valerijaus Lobanovskio vardo Kijevo „Dynamo“ stadioną, susirinkę žmonės supranta, kad jie – tai dar ne visa Ukraina. Tačiau ir jų veiduose, ir jų žodžiuose, atsispindi didelės šalies didelė įvairovė.

Žinoma, į akis krinta tai, kad nemažai aktyvistų nėra vietiniai. Tarp jų gausu atvykėlių iš Vakarų Ukrainos. Nemažai tokių, kurie apskritai nemoka, arba nenori, kalbėti rusiškai – į visus klausimus atsako tik ukrainietiškai. Iš visų išsiskiria Ivano Frankovsko srities gyventojai – rodos, kiekvienas jų, prisistatydamas žurnalistui iš užsienio, būtinai pabrėš, jog tai – Ukrainos nacionalistų herojaus Stepano Banderos gimtinė („Banderščyna“). To paties Antrojo pasaulinio karo laikų S. Banderos, kurio atvaizdu puošiama dažna sukilėlių skelbimų lenta, ir kuriuo dabar esą yra gąsdinami rusakalbiai Rytų Ukrainos gyventojai, žadant galutinę „nacistų“ pergalę.

Kryptingai ieškau sukilėlių, kurie būtų kilę iš Rytų ar Pietų Ukrainos – regionų, kur vis dar laikosi prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdžia. Toli dairytis nereikia – čia pat, priekinėse pozicijose, stovi ir atvykėlis iš Černigovo Andrejus, ir iš Donecko srities kilęs, o vėliau šaknis pietiniame Krymo regione įleidęs Jevgenijus. Lvovietis Michailas džiaugiasi, galėdamas mus supažindinti. Jam patinka mintis, kad sukilimą palaiko ne vien Vakarų Ukraina.

„Revoliucijos prasideda sostinėse“

„Aš čia nuo lapkričio 24 dienos“, - išdidžiai sako Andrejus. „Pačios pradžios?“ - perklausiu. „Ne, pradžia buvo lapkričio 22 dieną“, - kvatojasi augalotas vyriškis, įsisupęs į kamufliažinę aprangą ir galvą, kaip daugelis, pridengęs seno pavyzdžio karišku šalmu.

Andrejus patikslina – keletą kartų buvo grįžęs į gimtinę aplankyti šeimos narių. Tačiau kaskart grįždavo, kad pratęstų sargybą Kijevo Euromaidane. Juk Černigove, Kairiakrantės Ukrainos mieste, dar visai neseniai buvo ramu – visi svarbiausi įvykiai vyko Kijeve, ir tik prieš kiek daugiau nei savaitę per visą Ukrainą pradėjo eiti neramumų banga.

„Ką sako istorija – visos revoliucijos prasideda sostinėse. Vėliau jos pradeda plisti į kitas vietoves“, - tvirtina Andrejus. Į klausimą, kodėl jis pats atėjo į Maidaną, jis atsako paprastai: „Kas, jeigu ne aš, ir kada, jei ne šiandien“. Tai esąs senas posakis dar iš 2004 metų Oranžinės revoliucijos laikų.

„Ir tada aš Maidane išbuvau du mėnesius. Iš kur jūs? Iš Lietuvos? Aš tada daviau interviu, bet tai buvo Estijos televizija“, - prisimena vyriškis. Jis pabrėžia, kad ir 2004-aisiais viskas galėjo baigtis kraujo praliejimu, tačiau tąkart riaušių milicijos vadai esą nesiryžę klausyti nueinančio prezidento Leonido Kučmos ir rinkimus skandalingai laimėjusio Viktoro Janukovyčiaus nurodymų.

„O dabar V. Janukovyčius, ko gero, pats nenueis“, - svarsto Andrejus. „Kaip sako žmonės Odesoje – ne jis nueis, o mes jį „nueisim“ - priduria Michailas.

Neišlaikau – klausiu, ar Andrejui, kilusiam iš Rytų Ukrainos miesto, nebaisu stovėti petys į petį su „banderininkais“. „Ne, - juokiasi milžinas. - Baisu tiems, kurie nežino savo istorijos, nežino, kas tas S. Bandera. Trumpai pasakysiu tiek – S. Banderą vokiečiai 1941 metų liepą pasodino į koncentracijos stovyklą, kur jis išbuvo iki 1944-ųjų. Kaip galima sakyti, kad jis buvo už vokiečius, jeigu jis sėdėjo nelaisvėje? Man baisiau būtų stovėti su tais iš Donecko, o ne su banderininkais.“

„Kai diena tampa naktimi“

Iš Donecko kilęs apskritaveidis Jevgenijus pabrėžia, kad yra paties prezidento V. Janukovyčiaus kraštietis. Baigęs šaltkalvio elektriko mokslus, atidirbęs nuo šaltkalvio elektriko iki šachtos viršininko. Išėjęs į pensiją, su žmona ir penkiais vaikais persikėlęs gyventi į Jaltą Krymo regione.

„Aš čia – nuo lapkričio 25 dienos“, - ir Jevgenijus, kurio veidą dengia pelenų sluoksnis, gerai pamena, kada atvažiavo protestuoti į Kijevą. Pasakoja iš pradžių visur vaikščiojęs su Jaltos ženklu, kad parodytų, jog ir Pietų Ukraina remia protestus. Buvo spėjęs sugrįžti namo, kai išgirdo apie pirmuosius susidorojimus su protestuojančiais studentais. Grįžo į Maidaną ir nuo to laiko nesitraukia.

„Kodėl pasilikote?“ - klausiu. „Matote, aš esu giliai tikintis žmogus. Kada blogis peržengia tam tikras ribas, kada diena tampa naktimi – aš negaliu su tuo taikytis“, - atsako Jevgenijus, kurio žodžius nuolat petraukia įsisenėjusio kosulio priepuoliai.

„Manau, kad vis dėlto teks kariauti. Kiekvieną minutę laukiame“, - tvirtina Euromaidano gynėjas. Pabrėžia, kad pašaliniams lankytis barikadose nėra labai saugu, tačiau, pastebėjus pirmuosius pavojaus ženklus, juos esą pridengtų sukilėliai. Riaušių milicijai, norint pradėti puolimą, prireiktų nemažai laiko pasiruošti. Kol kas pirmoje gretoje, vos už kelių dešimčių metrų nuo sukilėlių pozicijų, pasilypėję ant medinių lentų, kad mažiau šaltų kojos, stovi jauni vidaus kariuomenės šauktiniai. Riaušių milicijos pareigūnai – daugelio piktuoju minimi „Berkut“ dalinio vyrai – būriuojasi nuošaliau, kažką gyvai aptarinėja.

Tai, kad Vakaruose protestuotojai aktyvesni, Jevgenijus pirmiausiai aiškina sunkia ekonomine padėtimi Rytuose.

„Matote, gal jie ten Vakaruose geriau gyvena. O Rytuose, jei tik darbo neteksi, iškart atsidursi gatvėje. Gauna jie ten 1000 grivinų (300 litų – Alfa.lt), gal 1200 per mėnesį, ir laikosi įsikibę“, - sako Jevgenijus. Tuo metu prieina keletas merginų, primygtinai siūlo visiems pasivaišinti karštais beliašais. Atsisakyti nepavyksta.

„Su banditais derėtis negalima – apgaus“

Jevgenijaus receptas, kaip sutvarkyti šalį – labai paprastas. Reikėtų pakeisti visus vyresnius nei 35 metų pareigūnus jaunesniais, ir padėtis iškart pagerėtų.

„Gal pavyks ir politiškai viską išspręsti. Tačiau reikia nepamiršti, kad jie visi – ir V. Janukovyčius, ir vidaus reikalų ministras – nuo paauglystės brido per kraują, per lavonus ėjo. Gal bent dabar Dievas mums padės jais atsikratyti“, - atsidūsta Jevgenijus.

Michailas kiek anksčiau, ant priekinės barikados viršaus, jau net už sudegintų milicijos autobusų linijos, aiškino, kad reformų reikės didelių ir visa apimančių – esą reikės keisti ir teisėjus, ir prokurorus, ir visus kitus dabartinio režimo rėmėjus. Esą tik taip galima atsikratyti Ukrainą sukausčiusios „banditų valdžios“.

„Blogiau jau būti tiesiog nebegali“, - tvirtina jis, patikinęs, kad supranta, jog reformos atneša sumaišties ir laikinų nepatogumų.

Lvovo gyventojas įsitikinęs, kad prezidento V. Janukovyčiaus siūloma amnestija mainais į visų sukilėlių užimtų valdžios pastatų sugrąžinimą „tėra fikcija“. „Su nusikaltėliai negalima derėtis – vis tiek apgaus ir išduos“, - sako Michailas. Jam geriausias įrodymas, kad valdžia nenori imtis rimtų nuolaidų – tai, kad iki šiol nepradėtas tyrimas dėl „Berkut“ pareigūnų veiksmų prieš taikius protestuotojus. Juk dar prieš tai, kai prasidėjo rimti susirėmimai, milicininkai tiesiog ėję ir ankstų rytą mušę niekuo dėtus žmones.

„V. Janukovyčiui pagaliau pavyko suvienyti visą šalį – čia stovi ir Krymas, ir Odesa, ir jo paties Doneckas, ir Luganskas“, - vardina Michailas.

„Rusakalbė Ukrainos nacionalistė“

Kijevietę Jeleną sutikome, siūlančią šąlantiems Maidano aktyvistams karštos arbatos. Atskubėjo po darbo (užsiima individualiu verslu), ir labai apsidžiaugė, sutikusi žurnalistų iš „Pabaltijo“. Paaiškino su vyru prie protestų prisijungusi jau po pirmųjų pranešimų apie sumuštus protestuotojus – gruodžio 1 dieną. „Televizoriuje bėgančią eilutę pamačiau, kad „Berkut“ sumušė studentus, jaunuolius, vaikus, kurie čia, Maidane, buvo pasistatę palapines. Ir išėjau“, - sako ji, bet tuojau pabrėžia, kad tęsia įprastinį gyvenimą, o barikadose apsilanko tik tada, kada gali.

Moteris pabrėžia jau pirmąją dieną asmeniškai susidūrusi su provokatoriais, kurie į šimtatūkstantinę minią, išėjusią protestuoti dėl sumuštų aktyvistų, mėtė fakelus. „Bet žmonių buvo tūkstančiai – ištisa upė. Nieko panašaus nebuvau mačiusi“, - pasakoja Jelena, tuojau išvardijusi ir kitus atvejus, kai „Berkut“ esą nusikalstamai panaudojo jėgą.

„Visa tai pavirto garbės reikalu, garbės revoliucija“, - sako moteris, save vadinanti „rusiškai kalbančia Ukrainos nacionaliste“. - Paaiškėjo daugeliui, kad negalima žmonių tiesiog taip, nebaudžiamiems, mušti.“

Jelena aiškina, kad tokių, kaip ji – vis daugiau. Jos pačios giminėje maži vaikai esą jau laisvai kalba ukrainietiškai, tik jai dar nedrąsu, sunkiai renkanti žodžius. Kalba esą jau seniai nebėra svarbiausias Ukrainos visuomenę skaldantis veiksnys.

„Šiandien žmonės čia stovi jau ne vien už eurointegraciją. Jiems svarbiausia – apginti save ir savo gyvenimą - sako Jelena. Tiesa, ji prasitaria turinti giminių ir Rytų Ukrainoje, ir Rusijoje. Pastaruoju metu bendrauti, ir vieniems kitus suprasti, esą darosi vis sunkiau.

Mūsų pokalbiui einant į pabaigą, pro šalį einantis vyriškis stabteli ir nugirsta Jelenos viltingai ištartą Ukrainos palyginimą su Mozės izraeliečiais, kurie turėję 40 metų klaidžioti dykumoje, kol galiausiai išmirusi svetimiesiems tarnauti įpratusi karta. „O jūs žinote, kad žydai, klaidžiodami dykumoje, valgė savo vaikus?“- piktai sako jis. Dar kažką ukrainietiškai taręs apie „tautų nelaimę“, jis nueina šalin, pademonstravęs kitokį Euromaidano veidą.

 

 

Pirmoji diena Maidane: revoliucija sukilėlių žodžiais

Pirmoji diena Maidane
+48