Iš mokyklų suolų – ant sofų namuose
Tėvų noras mokyti vaikus namuose Lietuvoje kol kas nelegalus

Mokymas
Mokymas
  © SCANPIX

Mokyklos suolą iškeisti į pamokas namuose – įprastas dalykas daugelyje Europos šalių, Amerikoje, net Rusijoje ir kol kas nelegalus Lietuvoje. Vis daugiau tėvų norėtų savo vaikus mokyti patys siekdami geresnių rezultatų, kurdami saugesnę aplinką be patyčių, kvaišalų ir seksualizuotos aplinkos, padėdami vaikui rasti jam labiausiai tinkantį mokymosi metodą. „Susidomėjimas namų mokymu auga tarp Nepriklausomybės laikotarpiu subrendusių šeimų, galinčių iššokti iš įprastų socialinių, ekonominių, psichologinių ir kitų dėžučių“, – pastebi namų mokymo šalininkė Erika.

Užsienyje namų mokymas – be etikečių

Tėvai „dirba“ slaugėmis, kulinarais, psichologais, vairuotojais ir be specialių diplomų, jų turimų įgūdžių užtektų ir padėti vaikui mokytis pačiam, konsultuojant korepetitoriams, tariantis su mokytojais. Tokių pokyčių Lietuvos švietimo sistemoje norintys tėvai susirūpinę ne tik geresniais atžalų pasiekimais, bet ir įvairesnėmis jų socialinėmis patirtimis, saugumu, susitelkimu į žinių kaupimą ir vertybių perėmimą, o ne į kovą už būvį ugdymo įstaigoje.

„Domėjausi ir norėjau dukras mokyti namuose, bet dabar tai nelegalu, – prisipažino du vaikus auginanti vilnietė Goda. – Kita vertus, vienam iš tėvų tektų atsisakyti karjeros ir būti tik su vaikais.“

Vienam iš tėvų „dirbti“ mokytoju savo vaikams arba visai šeimai susikurti savo gyvenimo modelį. Mokymu namuose besidominti, bet darbo su šia idėja suderinti kol kas negalinti Anglijoje gyvenanti Vaida tiki, kad namie mokyti vaikai užauga kūrybingesni, laisviau mąstantys, drąsesni. „Manau, atėjo laikas viską kvestionuoti ir patiems kurti savo gyvenimą. Nebūtinai gyvenimo modelis turi būti mokykla-universitetas-darbas-vedybos-vaikai. Yra daug galimų ir gal geresnių kelių.

Kartą kelionėje po Azorų salas sutikau airių šeimą, keliaujančią maža jachta po pasaulį jau trejus metus. Jachtoje – tėvai ir keturi vaikai nuo 6 iki 14 metų. Jie mokėsi keliaudami, ir niekada gyvenime nesu sutikusi tokių įdomių ir protingų vaikų“, – pasakojo lietuvė, pažįstanti ne vieną savo vaikus namuose mokančią šeimą.

Užsienyje iš mokyklos suolo persėsti ant sofos namuose įprasta, tokį būdą renkasi ne tik Vakarų, bet ir moksleivių rezultatais itin besirūpinančios Rytų šalys. „Namų mokymas pasaulinėje praktikoje yra pasirinkimas be ypatingų etikečių. Statistiškai, aišku, jis netinka daugumai, tai tiesiog teisėtas būdas įgyvendinti prigimtines tėvų teises pasirinkti mokymosi būdą vaikams. Iki 2012 metų birželio taip buvo ir Lietuvoje. Šiuo metu savarankiškas mokymas teliko galimybe išimtiniais atvejais esant specifinėms socialinėms ar sveikatos aplinkybėms.

Kiek teko susitikti su vaikus namuose pageidaujančiais ugdyti tėvais, priežastys įvairios – religiniai įsitikinimai, vaiko išskirtiniai gebėjimai, noras suteikti saugią augimui ir brendimui aplinką, patogus sprendimas daugiavaikėms šeimoms“, – sakė Erika, mananti, kad tokį pasirinkimą paprastai lemia ne tiek globalūs pokyčiai, kiek konkrečios šeimos aplinkybės.

Tėvų gebėjimais ir tikima, ir abejojama

Dažniausiai mokyklą į namų mokymą iškeisti norintys tėvai sako, kad taip renkasi savo vaikui pritaikytą mokymosi procesą ir programą, siekia geresnių atžalos akademinių rezultatų – JAV, Kanadoje atlikti tyrimai rodo, kad vidutiniškai namuose besimokiusių vaikų akademiniai ir socialiniai gebėjimai geresni nei lankiusių įprastas mokyklas. Tėvai nori stiprinti tarpusavio santykius ir mano, kad tai geriau pavyksta neskaidant vaiko gyvenimo į „mokyklinį“ ir „naminį“. Mokykloje kasdien nesilankantys vaikai turi progą įgyti įvairių socialinių patirčių su bendraamžiais ir suaugusiais, kai neprisirišama prie vienos konkrečios grupės, mokosi saugesnėje aplinkoje, kur nėra fizinės ir psichinės prievartos, kvaišalų, seksualizuotos terpės, sklandžiau perima šeimos vertybes. Tokias priežastis paprastai įvardijantys tėvai norėtų susigrąžinti Švietimo ir mokslo ministerijos leidimą savarankiškam mokymui – anksčiau toks egzistavo su griežtoka priežiūra ir mokykline programa, daugelis tėvų juo buvo patenkinti.

Tiesa, ne visi namų mokymo klausimą svarstantys tėvai pasitiki savo žiniomis ir yra linkę atskirti savo kaip tėvų vaidmenį nuo pedagoginių gebėjimų. „Nesunkiai įsivaizduoju pradinuko lavinimą, bet vėliau – nelabai, – svarstė filologės išsilavinimą turinti kaunietė Vaida, pastebėjusi, kad daugeliui Lietuvos šeimų atsidėti vaikų mokymui namuose neįmanoma dėl finansinių priežasčių. – Mėginu įsivaizduoti realią situaciją. Aš gera filologė, mano vyras – informatikas, nusimano ir matematikoje. O jeigu mūsų vaikas parodytų susidomėjimą cheminiais eksperimentais? Ekonomikos uždaviniais? Galų gale, menais? Ką mes jam duotume? Kiek žmonių yra tokie universalūs, kad pakeistų mokytojų kolektyvą?“

Mokytoju savo vaikams tampančių tėvų pasirengimo mokyti, žinių ir pedagoginio elgesio suvokimo niekas nevertina – tai, anot Vaidos, kelia abejonių, ar nepervertinami asmeniniai gebėjimai.

„Moksliniai tyrimai rodo, kad tėvų išsilavinimas ir socialinė padėtis beveik neturi įtakos vaikų akademiniams pasiekimams, daugelyje valstybių tereikia paraiškos apie sprendimą mokyti namie. Tačiau savo gyvenime atliekame daugybę funkcijų, turime gebėjimų, kurie nepatvirtinti pažymomis.

Būdama mama, esu slaugė, gydytoja, psichologė, kulinarė, konditerė, vairuotoja, namų valytoja, daržininkė, skalbėja ir panašiai. Kol kas nė vienai funkcijai atlikti valstybė neprašo diplomo. Kas atsitiko su galva, jei reikalaujama pažymų, rodos, įprastam gyvenimui – vaikų mokymui? Tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo pasaulėžiūrą minima tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose, tai turėtų būti šeimos pasirinkimo dalykas. Kita vertus, nežinau, ar realybėje yra mokykla, kuri „kokybiškai išmoko“ visų dalykų?

Beje, vaikai daugeliu atvejų mokosi patys, yra veikiančių mokymosi sistemų, kuriose mokytojo net nelieka – tik konsultantas šaltinių paieškai, klausimų uždavimui. Kodėl namuose besimokantys negalėtų praleisti kelių kokybiškų valandų su korepetitoriais – dabar tai jau įprasta įvairiose mokyklose?“ – daugelį skeptiškų argumentų linkusi atremti Erika, pridūrusi, kad net demokratijos pavyzdžiu nelaikytinoje Rusijoje skatinamas namų mokymas – kuriamos bendruomenės, kai kuriose federacijos dalyse sumokamas mokinio krepšelis.

Besimokantiems namuose sunkiau ar lengviau?

Namų mokymą Švietimo ir mokslo ministerija numato išimties tvarka, o įprastai vaikai nuo septynerių metų turi lankyti bendrojo lavinimo mokyklą ir įgyti bendravimo, bendradarbiavimo kompetencijų. Diskutuodami su namų mokymo šalininkais, ministerijos atstovai yra sakę, kad savarankiškas mokymasis labai brangus, jam gali nepakakti valstybės biudžeto lėšų, todėl jis skirtinas tik ypatingomis sąlygomis.

„Nelabai tikiu, kad pasaulyje yra bent vienas asmuo, kuris kokybiškai išmokytų savo vaiką visų dalykų, pradedant piešimu, baigiant trigonometrija ir algoritmais. Dabar švietimas tiek demokratiškas, kad galima rinktis mokytojus. Tačiau tam, kad vaikas pasiektų mokslo aukštumų, tėvai jo gyvenime turi vaidinti didesnį vaidmenį nei mokytojas. Mokytojas – tik specialistas, nurodantis, ką ir iš kur gauti, mokytis vaikas turi pats, o šeima – jam padėti, nes ji labiausiai žino, kas vaikui labiausiai tinka. Turi būti labai stiprus bendradarbiavimas tarp visų trijų šalių, to šiandien mokyklose dar pasigendama“, – įsitikinusi informacinių technologijų mokytoja dirbanti Lina.

Nedideliame miestelyje dirbanti mokytoja turi patirties su namų mokymu. Paprastai jį skiria direktorius, atsižvelgdamas į medikų rekomendacijas, dažniausiai jo reikia vaikams su emociniais sutrikimais, negalintiems dirbti kolektyve, taip pat patyrusiems sunkių traumų. Dalis jų eina ir į mokyklą, dalyvauja klasės ir mokyklos gyvenime, bet mokytojai su jais dirba individualiai.

Dirbdama mokytoja Lina pastebėjo, kad po pusmečio namų mokymo vaikai sunkiau įsilieja į mokyklos bendruomenę, todėl stengiamasi jiems duoti individualias pamokas, bet skatinti palaikyti ryšius su mokyklos bendruomene.

Pernelyg didelis individualizmas, mokymasis namuose ir dirbtinės saugios aplinkos sukūrimas gali sumenkinti vaiko socialinius įgūdžius.

Sumenkinti arba, atvirkščiai, padėti pasiekti savo tikslų. Su gabiais moksleiviais dirbantis Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto doktorantas, trijų tarptautinių olimpiadų vadovas Lietuvoje Paulius Lukas Tamošiūnas pastebėjo, kad yra peršokančių klases, kai kuriuos dalykus eksternu atsiskaitančių ir ne vien mokyklos aplinkoje dirbančių moksleivių. Nuo to jų gabumai nenukenčia.

„Ne visada „naminukas“ pasmerktas izoliacijai, viskas priklauso nuo to, kokioje socialinėje aplinkoje jis auginamas. Aš pats esu pusiau „naminukas“, savarankiško mokymosi produktas. Turėjau ir vis dar turiu tam tikrų baimių, bet visur būtinas balansas: neretai bandymas išgyventi socialinio karo būsenoje užmuša kūrybiškumą ir savęs atradimą paauglystėje“, – savo patirtimi pasidalijo P. L. Tamošiūnas.

Mokyti namuose skatina ir požiūris į dailyraštį

Žvilgtelėjus į „Facebook“ grupės „Namų mokymas (Homeschooling)“ narių diskusijas, matyti, kad ieškoti alternatyvos mokyklai skatina tėvų noras gyventi neprisirišus prie konkrečios gyvenamosios ir darbo vietos, pernelyg nutolusios nuo namų mokyklos – kasdien į jas vežiojant vaikus,sugaištama daug laiko.

Mokymu namie tėvai apsaugotų savo atžalas nuo patyčių, neprofesionalių mokytojų, seksualinio švietimo programų ugdymo įstaigose, diegtų savo moralinius ir religinius įsitikinimus, ne visuomet sutampančius su „mokykline ideologija“. Kai kurie tokį alternatyvų mokymo būdą mato kaip išeitį tuomet, kai vaikas sugeba daugiau, nei reikalaujama – viena Anglijoje gyvenanti moteris prisipažino jį ėmusi svarstyti supratusi, kad išmokė vaiką rašyti dailyraščiu jungiant raides, o mokykloje to nereikalaujama, raides galima rašyti atskirai, taigi viską daryti paprasčiau. Pasitaiko vaikų, kurie nespėja įsisavinti žinių per 45 pamokos minutes arba, atvirkščiai, nuobodžiauja, kol kiti pluša prie sąsiuvinių.

Sėkmės istorija: mokymas namie suteikė motyvacijos

Iki draudimo mokyti namuose Lietuvoje ne viena šeima sėkmingai ugdė vaikus savo jėgomis. Pastebėjusi, kad jos pradinukė dukra nenoriai lanko mokyklą, produktyviau mokosi namuose, savoje aplinkoje jaučiasi laimingesnė, pasiekia geresnių rezultatų, namų mokymu susidomėjusi mama Jurga Juodkazytė taip pat taikė šį metodą. Prie vadovėlių abi sėsdavo ne kasdien, rasdavo tinkamiausią mokymosi tempą, kai kurių dalykų mokydavosi per žaidimus. Vieną iš savaitės dienų dukra eidavo į mokyklą pabendrauti su klasės draugais, atsiskaityti mokytojams už savaitės veiklą.

Vesdama seminarą apie mokymąsi namuose, J. Juodkazytė pripažino, kad taip ugdant vaikus suaugusiems tenka dar daugiau viskuo domėtis, ieškoti būdų, kaip paaiškinti ne tik užduotis, bet ir išsilavinimo prasmę vaikui ūgtelėjus. „Tam, kad išgyventum, reikia mokėti kalbėti, virti valgyti, gal dar chemijos. Juk nepribėgsi prie žmogaus ir nesakysi, žinau, kada tas mūšis buvo“, – kartą pareiškė jai dukra, ir teko rasti tinkamų argumentų, pagrindžiančių mokymosi reikšmę.

Kurį laiką mokiusi dukrą namie, J. Juodkazytė pastebėjo, kad ji tapo labiau susikaupusi mokydamasi, drąsiau užduoda klausimus mokykloje, yra smalsesnė, turi daugiau motyvacijos. Vis dėlto mokyti pagal standartines programas kartais būdavo nelengva, trūko dalijimosi žiniomis su specialistais, namuose mokančiais tėvais, būtų pravertę ir gilesnės vaiko raidos, psichologijos žinios.

Tuo metu gilesnę namų mokymo patirtį turinčių šalių piliečiai „Facebook“ sukurtoje grupėje „Free your kids“ diskutuoja ne tik apie metodikas, pasiekimus ir asmenines patirtis. Norą mokyti savo vaikus patiems jie įvardija kaip tam tikrą mažiesiems piliečiams suteikiamą laisvę nebūti sistemos sraigteliais. „Žmonės nesijaučia galintys kontroliuoti savo gyvenimus. Kol jie yra vaikai, juos valdo tėvai. Jiems sakoma, ką, kada ir kaip daryti. Jie verčiami eiti į mokyklą, bažnyčią, jiems sakoma, kad privalu įstoti į universitetą arba taps nevykėliais. Jie gauna darbą ir yra priklausomi nuo darbdavio malonės.

Paskui jie susituokia, jų sutuoktiniai ima nurodinėti. Prisiima paskolų namams ir automobiliams ir staiga tampa prasiskolinę. O kur dar studijų paskolos. Ir, žinoma, visos institucijos kontroliuoja jų gyvenimus grasindamos nubausti.

Žmonės nekontroliuoja savo gyvenimų, todėl ima valdyti savo vaikus, ypač, kol jie dar maži. Tai kontrolės iliuzija“, – rašo grupės įkūrėjai, peršantys mintį, kad kūrybiški, pozityvūs pokyčiai visuomenėje prasideda, kai atsisakoma vaikų valdymo, jie mokomi būti pareigingi, atsakingi, bet tai daryti ne prievarta, o skatinant kūrybiškumą, motyvaciją ir smalsumą.

Mokosi nuotoliniu būdu

Vis daugiau emigrantų savo vaikams suteikia galimybę mokytis nuotoliniu būdu Lietuvos mokyklose, tai savotiškas tarpinis variantas tarp mokymo namuose ir mokykloje. Sostinės Ozo gimnazijoje maždaug pusantro šimto vaikų nuotoliniu būdu mokosi visų dalykų, pora šimtų – tik lietuvių kalbos ir šalies istorijos. Tie, kurie išvyksta ilgam, ketina įleisti šaknis kitoje šalyje, kaip Alfa.lt yra pasakojęs direktorius Albinas Daubaras, apsiriboja mažiau mokomųjų dalykų. Iškart pulti į kitokios švietimo sistemos glėbį lietuviai neskuba: vyresniems mokiniams nėra paprasta prisitaikyti, be to, jų tėvai dažnai yra numatę užsienyje padirbėti laikinai.

Mokykloje nuotoliniu būdu mokosi įvairių socialinių sluoksnių žmonių vaikai: ir diplomatų, ir karininkų, ir sportininkų, modelių, darbininkų. Visų tėvų rūpestis, kad atžalos gautų lietuvišką išsilavinimą, panašus. „Statistika išryškino didelį kontrastą – yra labai sąmoningų, motyvuotų mokinių, jie gerai išlaiko valstybinius egzaminus, bet yra ir tokių, kuriems iš pradžių viskas atrodo labai paprasta, nors mokslo nuotoliniu būdu krūvis ne mažesnis, todėl dalis mokinių iškrenta.

Dažnai tokį mokymosi būdą renkasi 9–10 klasių moksleiviai, bet daugiausia pas mus 11–12 klasių vaikų. Jų motyvacija ir sąmoningumas aukštas: „nuotolinukai“ valstybinius egzaminus išlaiko gerai, netgi geriau nei įprastai besimokantys moksleiviai“, – pastebėjo A. Daubaras, kurio nuomone, mokydamasis nuotoliniu būdu, vaikas priverstas būti labiau susikaupęs, nesiblaškyti.

Drausmingumą paskatina ir tai, kad kiekvienos pamokos pabaigoje mokytojas įvertina mokinį, vėliau šiuos vertinimus gali matyti tėvai.

Įpratusiems, kad moksleivis turi savo suolą klasėje, akis į akį bendrauja su pedagogais, per pertraukas dūksta su klasės draugais koridoriuose ar perka bandelę valgykloje, gali pasirodyti neįprasta, kai ryšys su mokyklos bendruomene palaikomas socialiniais tinklais ar pokalbių programomis. Vis dėlto nuotoliniu būdu besimokantys vaikai sėkmingai bendrauja naudodamiesi virtualiais tinklais, tik neturi fizinio kontakto su klasės draugais – o to, kaip pusiau juokais pastebėjo mokyklos direktorius, nė nereikia.