Romuvos krivis Trinkūnas bus laidojamas pagal senąsias baltų apeigas

Etnologas, religijotyrininkas, Romuvos krivis Jonas Trinkūnas
Etnologas, religijotyrininkas, Romuvos krivis Jonas Trinkūnas
  © Archyvas

„Galime pasidžiaugti, kad nuo šiol danguje turėsime dar vieną ryškią žvaigždę, į kurią galėsime kreiptis. Ten būdamas Jonas Trinkūnas mums galės padėti dar daugiau nei iki šiol galėjo būdamas namuose, bendruomenėje, suvaržytas sienų, o vėliau ir ligos. Dabar jis laisvas mums padėti, o mes laisvi į jį kreiptis. Nustebsime, kaip danguje būdama žvaigždė – Jonas Trinkūnas – nušvies XXI a. Lietuvos gyvenimą“, – paradoksalų pastebėjimą, kalbėdamas apie krivio J. Trinkūno išėjimą pas senuosius baltų Dievus, išsakė jo draugas ir gyvenimo pakeleivis vaidila Jonas Vaiškūnas.

Poryt įvyks vieno šviesiausių Lietuvos žmonių, etnologo, savo minties jėga lyginamo su Jonu Basanavičiumi ir Vydūnu, pažadinusiu mūsų tautą iš sovietmečio susikaustymo ir baimės, J. Trinkūno laidotuvės. J. Trinkūno kūnas bus sudegintas, tiesa, ne taip, kaip jo protėvių miške, ant rąstų rietuvės, o kremuotas. Jo pelenai bus atvežti į Vilnių ir sausio 22-ąją nuo 10 valandos ryto iki 20 valandos vakaro bus pašarvoti Vilniuje, Lietuvių liaudies kultūros centre (B. Radvilaitės g. 8). Velionio artimieji prašo ateisiančių atsisveikinti su Velioniu nenešti gėlių ir vainikų. Išreikšti pagarbą Velioniui galima žvakelės liepsna, baltiška apranga ir aukomis Romuvos šventnamio statybai.

23 d. nuo 10 iki 12 dienos, po atsisveikinimo, velionio palaikai bus iškilmingai palydėti į sostinės Rokantiškių kapines ir ten bus atliktos senosios laidotuvių apeigos. Pagal senuosius baltų papročius J. Trinkūno vėlė bus palydėta į dausas, o jo kūnas atiduotas deivės Žemynos globai. „Aš pasigendu, aš laukiu premjero, laukiu prezidentės, Seimo pirmininkės užuojautų. Jeigu jie tylės, jeigu jie nepastebės šio šviesaus žmogaus išėjimo, aš sakysiu, kad mes turime aklą valdžią. Jų neišgydys jokie regos specialistai“, – kalbėjo J. Vaiškūnas (Sausio 21 d. Seimo pirmininkė L. Graužinienė užuojautą pareiškė – Alfa.lt).

Gerbiamas Jonai, kada ir kokiomis aplinkybėmis Jūs susitikote su J. Trinkūnu? Kas jo filosofijoje nustebino?

Etninę baltų kultūrą daugelis esame atradę savaip: mokslininkai – iš mokslo pusės, folklorininkai – iš kultūrinės estetinės pusės, kaip meninės raiškos būdą. Tačiau kaip religinį baltų tautos kelią, savitą, lietuvišką, paveldėtą iš protėvių, neabejotinai mums atvėrė J. Trinkūnas ir pernešė jį iš XX į XXI a. Savo gyvenimu, savo pasiaukojimu. Jis įrodė, kad šios vertybės, kurias kartais perkeliame į sceną, paverčiame blizgučiais, savaitgalio pramogomis,yra tas gyvasis šaltinis, padedantis žmogui rasti atspirties taškus, priimant sprendimus, ieškant pasitikėjimo, įkvėpimo. Viską galima rasti savoje religijoje – ne indiškoje, ne krikščionybėje, maitinamoje svetimos tolimos žemės, o savo kultūroje. Ne toje, kurią dabar kuriame, o toje, kurią paveldėjome iš protėvių. Tai suprato visi, kam teko laimė pabendrauti su kriviu J. Trinkūnu.

Į baltų tikėjimą atėjote pats, pamažu, ar atsiradote čia spontaniškai, po sukrėtimo?

Man būtų sunku pasakyti, kada ten atsiradau, bet aš atsimenu, kai aš, kaip mokslininkas etnologas, paskelbiau medžiagą apie lietuvių liaudies kalendorių, kur susipynę krikščioniškos tradicijos, kur vyrauja krikščioniški šventųjų vardai, taip pat senieji papročiai, paveldėti iš protėvių. Atsimenu, kaip J. Trinkūnas jį pamatęs pasakė: „Tai ką čia pateiki? Nemoki atskirti, kur yra mūsų senosios tradicijos, o kur atneštinės?“ Jis mane paragino ne svetimas, o senąsias nustelbtas mūsų tautos tradicijas kelti į viešumą ir jas rodyti kaip vertybę. Ir man tai padarė įspūdį. Taip, mokslininkas gali samprotauti, kalbėti, bet jei nori, kad tos vertybės būtų gyvos, jas turi atskirti nuo svetimų ir pradėti jomis naudotis. Kai tau sunku, kai tu abejoji, kai esi netvirtas, tada ir sulauki pagalbos iš protėvių. Pavyzdžiui, sutartines galima dainuoti užlipus ant scenos šventėje, bet galima jomis ir pagelbėti. Mirė žmogus, vestuvės, šeimos įvykiai, žmogaus amžiaus virsmai, kai jaučiame nepasitikėjimą, netvirtumą. Sutartinės viską sutvarko: suteikia drąsos, pasitikėjimo, ryžto, nuramina. Galima jų klausytis, grožėtis, bet tuo pačiu pajusti, kad jos veikia. J. Trinkūnas parodė, kad visais šiais atvejais tinka mūsų senieji papročiai; jie nėra pažeisti taip, kad negalima būtų jais pasinaudoti. Jie tiesiog nenaudojami, pamiršti, bet vieną dieną jie gali tapti svarbūs. Ir tai įrodė Jonas Trinkūnas visu švento žmogaus – reiškia pasišventusio žmogaus – gyvenimu. Mes XXI a. tikime tuo, kuo tikėjo mūsų protėviai, ir mums tai padeda.

Kaip viskas atrodo praktikoje? Prisiminkite atsitikimą, kai protėvių jėgos jums padėjo. Buvo tokių dalykų?

Taip. Buvo. Nuo pačių dvasingiausių iki pačių buitiškiausių. Buvau begėdiškai apvogtas, bet pasitelkus senovėje naudotus protėvių būdus man pavyko susigrąžinti man labai brangius daiktus, kurie buvo mirtinai reikalingi. Užuot kreipęsis į policiją, kreipiausi į mūsų protėvių galias, ir policija atvežė vagį, ir grąžino jis man daiktus, ir už viską atsiskaitė. Jau buvau nusivylęs policija po ankstesnio atvejo, kai jie man nieko negalėjo padėti, nes ji pasirodė bejėgė, ją valdė nusikalstamos grupuotės. Kreipiausi į protėvių galias ir jos man pagelbėjo.

Esame įpratę, kad krikščionybė tikinčiojo žvilgsnį kreipia į Rytus ir sako, kad ten gyvena išrinktoji tauta. Ir kad žemė šventa ne mūsų, o tos tautos. Mes kartojam priešingai – mūsų žemė Lietuva yra šventa, mūsų kalba yra šventa ir mes savo istorijoje galime surasti tokių atkarpų, kurios pranoksta ir žydų, ir kitų tautų istorijas. Jos mus labiau įkvepia. J. Trinkūnas mus šito išmokė. Iki tol buvome tik etnologai, įsijautėliai, bandantys kažką gaivinti. Dabar mes tuo gyvename.

Senieji baltų Dievai Žemyna, Perkūnas, Gabija išgirsta žmonių kreipinius, prašymus, maldas? Kaip visa tai įsikūnija gyvenime?

Na, pasitelkime buitinius pavyzdžius. Jaunai moteriai gimdant miršta kūdikis. Jauna šeima nebenori gyventi, nemato gyvenimo prasmės. Gali ateiti, paglostyti galvą ir nueiti, bet jiems nebus lengviau. Bet kai kreipiesi į mūsų protėvių tam tikrais vardais pavadintas galias ir surandi tuos žodžius, kuriuos tarė mūsų protėviai, pamatai, kaip žmonės atsigauna, kaip žodžiai, vaizdiniai, Dievų vardai netektį gali paversti įgijimu. Mirė vaikas – didžiulė netektis. Bet kartu tai ir laimėjimas, kurį įgijai su šita netektimi. Tai buvo mūsų išbandymas, jeigu vadovausimės protėvių išmintimi, šitą kliūtį įveiksime.

Ko „Romuvos“ bendruomenė neteko su J. Trinkūno netektimi? Ir ką įgijo?

Netekome draugo, su kuriuo galima buvo visada pasitarti. Tokios galimybės nebus. Tai netektis. Bet pirmą kartą XXI a. Dausose turėsime tokio amžiaus žmogų, pasiuntinį, jo vėlę, kuris puikiai supranta Dievų kalbą ir nuo šiol, kai melsimės, mes melsimės ne tik savo Dievams Perkūnui, Žemynai ir Gabijai, mes melsimės ir J. Trinkūnui. Visu savo gyvenimu jis nusipelnęs būti tarpininku ir pasiuntiniu tarp senųjų Dievų ir mūsų, žmonių, neaprėpiamose dvasinėse erdvėse. Dievai gali mūsų neišgirsti, gal mes ne taip į juos kreipiamės, gal mūsų žodžiai ne tie, bet Jonas mus puikiai supranta. Mes seniai neturėjome tokio pasiuntinio Dausose. Iš gyvenimo išėjo aukščiausio rango asmenybė. Tokia, kaip Jonas Basanavičius, Vydūnas. Jis girdi mus, perduos mūsų žodžius mūsų Dievams. Manau, kad tai didžiulis mūsų įgijimas ir laimėjimas. Bičiulis, draugas išėjo, ašaros rieda, o danguje sužimba ryški žvaigždė, kuri išties kalbasi su mūsų Dievais ir perduoda mūsų žodžius.

Tegul dreba tie, kurie sėdi valdžios kėdėse bijodami pasirašyti dokumentus, kad baltų tikėjimas yra mūsų tikėjimas. Už jų blogus darbus bus atlyginta, nes mes turime žmogų ten, aukštai. Tegul gėda būna aukščiausių instancijų valdininkams, kad jie vienintelio senojo baltų tikėjimo nenori pripažinti tradiciniu. Kurioje dar planetos vietoje jį galima pavadinti tradiciniu – Indijoje, Amerikoje? Kodėl žmonės turi mirti savo žemėje, taip ir nesulaukę šito pripažinimo? Smerkiu ir niekinu tokius valdininkus, besimeldžiančius kitų tautų Dievams, garbinančius kitų tautų pinigus ir kitų tautų žemes. Mūsų pareiga užbaigti darbus, kuriuos dirbo Jonas Trinkūnas, ir pasiekti to, ko siekė jis. Kad mūsų žemėje mūsų kultūrai būtų skiriama ypatinga pagarba ir ji stovėtų aukščiau už tuos, kurie ateina kaip svečiai. Tesijaučia visi svečiais mūsų baltų žemėje. Mes savo žemės šeimininkai ir tikrai jos neparduosime nei užsieniečiams, nei marsiečiams.

Ar jūs esate pasirengęs tęsti J. Trinkūno darbus? Tęsti visus įpareigojimus, įsipareigojimus tautiečiams, prievoles ir priedermes ir stoti vietoj savo mokytojo?

Nesu tam nei įgaliotas, nei įpareigotas. Jis tokios valios neišreiškė. Jei man reikėtų apsispręst, ar imčiausi tokių pareigų, tai sakyčiau, kad ne. Galbūt perdaug esu išsiplėtęs savo interesų lauke, gal dar esu per jaunas. Ne amžiumi, bet savo ambicijomis, kad galėčiau atsidėti šitam vaidmeniui. Tai labai svarbi pareiga – tapti simboliu ir vedliu, šito reikalo ambasadoriumi. Bet kiekvienas, kas bendravo su J. Trinkūnu, jau yra baltų tikėjimo ambasadorius. Indijoje, Amerikoje, Afrikoje. Visi, kas nebijo žodžių krivis, vaidila, t. y. senojo baltų tikėjimo žinovai, skleidžia baltų tikėjimą. Kas pakeis J. Trinkūną, nuspręs patys Romuvos žmonės.

J. Trinkūnas buvo išrinktas Romuvos kriviu. Ką tai jam reiškė, kokių patyrė sunkumų, nepatogumų? Kas buvo stiprybė?

J. Trinkūno didžiulė stiprybė buvo jo drąsa. Jis nebijojo būti nepripažintas, būti pašaipų objektu, būti tarp žmonių. Labai paprasta kažkur ateiti, užimti svarbų postą, gauti karūną ir ją grožėtis. Bet kur kas svarbiau stoti nepripažintų, pažemintųjų pusėn. Tuos kuriuos valstybė nužemino, ištrėmė į vadinamuosius patvorius, paraštes, užribius. Nebijoti tapti jų, šiuo atveju senojo baltų tikėjimo, atstovu. Senasis mūsų tikėjimas paniekintas, nustumtas, atstumtas, nukryžiuotas. Būti lyderiu šitoj srity reikia drąsos. Jeigu jis išlieka tose pareigose, kaip tai padarė J. Trinkūnas, tai yra retas žmogus, šventas žmogus. J. Trinkūno mirtis yra įrodymas, kad baltų tikėjimas gyvas. Nes niekas dėl niekų ir netikrų dalykų negyvena ir nemiršta. J. Trinkūnas mirė dėl mūsų, baltų tikėjimo. Niekada nieko nedarė dėl kokių nors pareigų ar titulų. Kas netikėjo, patikėjo juo dar stipriau.

Koks jis buvo kasdieniame gyvenime, bendruomenėje, šeimoje?

Težinau, kad jis užaugino keturias dukras ir vienintelį sūnų, kuris žuvo. Ir jis bus palaidotas Rokantiškėse ant paties aukščiausio kalnelio, kape, kur guli jo sūnus. Kaip draugas žinau, kad J. Trinkūnas buvo neįtikėtinai tolerantiškas ir pakantus. Mokėjęs derinti priešingas nuomones ir retai kada kategoriškai ką nors pareiškiantis, kad bus taip, o ne kitaip. Ir tada visi suprasdavo, kad tik taip gali būti. Jis nieko neužfiksuodavo kaip dogmos, palikdavo vietos šalia tekėti bet kokiai minčiai, bet kokiai nuomonei, bet jeigu pamatydavo, kad viskas vyksta nebe taip, ryžtingai ir griežtai sutramdydavo. Kas supykdavo, vėliau pamatydavo, kad jis buvo teisus ir džiaugiasi, kad buvo šalia J. Trinkūno.

 

Romuvos krivis Trinkūnas bus laidojamas pagal senąsias baltų apeigas

Etnologas, religijotyrininkas, Romuvos krivis Jonas Trinkūnas
+15