Olimpinis čempionas Šalna: nelaimėjęs sovietams aukso būtų išsiųstas į Afganistaną

Olimpinis čempionas Algimantas Šalna Turino žiemos olimpiadoje, 2006 m.
Olimpinis čempionas Algimantas Šalna Turino žiemos olimpiadoje, 2006 m.
  © Asmeninis albumas

Į sostinės restorano „Artis Centrum Hotel“ konferencijų salę pamatyti šio filmo premjeros ir susitikti su žmogumi-legenda, prieš 30-mt metų Sarajevo žeimos olimpiadoje laimėjusiu auksą, pakviesti žmonės iš dviejų kontinentų – buvę SSSR olimpinės komandos Sarajeve biatlono komandos nariai rusai D. Vasiljevas (Sankt Peterburgas), Sergejus Bulyginas (Minskas), J. Kaškarovas (Maskva) ir olimpinio ketvertuko treneris Viktoras Mamatovas bei dabartinis A. Šalnos bosas, JAV biatlono asociacijos prezidentas ir vykdomasis direktorius Marcas Cobbas, kiti žinomi žmonės.

Sujudimas sporto pasaulyje – ne kasdienis, o, ko gero, istorinis. Niekas po Sarajevo žaidynių nėra matęs šito ketverto, juo labiau – su treneriu, susirinkusių kartu. Likus savaitei iki žiemos olimpinių žaidynių Sočyje jie susitinka Vilniuje. Vasario 1-ąją pristatyti filmo „Norėjau būti geriausias“ A. Šalna vyks į gimtąją Ignaliną, nuo seno vadinama lietuvių slidinėtojų Meka, kurioje A. Šalna pradėjo svaiginamą sportininko karjerą.

Vieša paslaptis, kad sovietmečiu sportui vadovavo ne treneriai, o partiniai funkcionieriai, ir tai darė labai griežtai. Sportui prieš 30-metį vadovavo toks Gramovas ir ištarė minėtus grėsmingus žodžius – esą jei A. Šalna su kitais biatlonininkais neiškovos olimpinių medalių, visi atsidurs Afganistane... Ten jau keturis metus vyko karas, ten siunčiamų šaukiamojo amžiaus vaikinų tykojo mirtis. A. Šalnai tada buvo 24 metai. Galima liūdnai pajuokauti – stimulas gerai bėgti ir taikliai šaudyti Algimantui buvo išties svarus.

Įdomu, kad lemtingą A. Šalnos ir jo kolegų sportininkų pasirodymą Sarajeve stebėjo tuometinis Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Chuanas Antonijas Samarančas. Po varžybų Gramovui jis pasakė, kad pirmą kartą pamatė tikras varžybas, nes jau manė, kad šią sporto šaką dėl menko populiarumo iš olimpinių žaidynių reiksią pašalinti.

„Filmo ašis – A. Šalna ir legendinis jo draugų trejetukas. Kiek kur buvau ir ką kalbinau, niekur negirdėjau, kad sportininkai taip šiltai kalbėtų apie buvusį kolegą. Tarsi būtų susitarę: „Litovec, inteligent, akuratnyj, liubil chorocho odetsia, Pribaltyka vsegda nam byla primer... Trener skazal - pošol, ničego nesprašivaja“‘ („Lietuvis, inteligentas, stropus, mėgo gražiai rengtis, Pabaltijus mums visada buvo pavyzdys, Trerneris pasakė – vykdė nieko neklausinėdamas“).

„Aš dar mokykloje turėjau tikslą – buvau laiptelius nusipiešęs. Norėjau būti stipriausias klasėje, paskui stipriausias mokykloje, rajone, Lietuvoje, paskui Sovietų Sąjungoje... ir pasaulyje“, - šiuos A. Šalnos žodžius rasime parašytus ant filmo videoplokštelės viršelio.

Po svaiginančios šlovės Sarajevo olimpiadoje A. Šalna pusantrų metų dirbo SSSR biatlono moterų rinktinės treneriu ir šaudymo instruktoriumi. Paradoksas, bet paties A. Šalnos silpnoji rungtis buvo šaudymas. Ne sykį būtent šaudymas jam pakišo koją. „Kaip slidininkas biatlone A. Šalna neturėjo lygių pasaulyje, jo arkliukas buvo šliuožimas, bet visur jį pavesdavo šaudymas. Bet ką prarasdavo šaudydamas, atsigriebdavo šliuoždamas“, – paties A. Šalnos ir jo kolegų žodžius pakartojo S. Petkus.

Nepaisant nieko, ilgiau likti Sovietų Sąjungoje nenorėjo, nes, kaip pats prasitarė už kadro, negalėjo ... tiek daug gerti. Norint išlikti Rusijoje reikia daug gerti... 1991 metais A. Šalna sulaukė kvietimo į JAV. Sutiko išvažiuoti metams, dviem, ne daugiau, nes anglų kalbos nemokėjo, vaikai buvo maži. Likus dviem dienom iki tragiškų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje jau turėjo bilietą į Ameriką. Lėktuvai iš Vilniaus oro uosto į Maskvą buvo atšaukti, traukiniai nevažiavo, teko per Europą važiuoti mašina. Pasiekę Ameriką mėnesį su Lietuvoje likusiais artimaisiais Algimantas ir jo žmona Neringa neturėjo jokio ryšio.

Pasirašęs pusantrų metų darbo kontraktą pajuto pagrindą po kojomis. Susikalbėti su treniruojamais biatlonininkais Algimantui padėjo kolega vokietis. Šis anglų kalbą vertė į vokiečių, o Algis visus mokė biatlono. Pratęsus kontraktą sportininkas vis dažniau sulaukdavo pasiūlymų padirbėti treneriu kitur, sužinoję, kad jis yra olimpinis čempionas, pradėjo jį tiesiog garbinti. Žmona įsidarbino viešbutyje patarnautoja, vėliau gavo stomatologo padėjėjos darbą, kurį dirba iki šiol. Rūpinasi nuosavu viešbučiu ir kepykla. Dar viena lietuvių svetur sėkmės istorija? „Taip. Vienareikšmiai. Ir tai jis patvirtina abu Šalnos“, - neneigia S. Petkus.

15-ka metų A. Šalna dirbo vyriausiuoju JAV vyrų ir moterų rinktinės treneriu. Komandas lydėjo į Albervilio, Lilehamerio, Nagano, Solt Leik Sičio ir Turino olimpinėse žaidynės. Pastaruoju metu treniruoja JAV jaunių komandą, yra išugdęs du pasaulio čempionus. Sočyje JAV biatlono komandoje šiemet pasirodys dar vienas jo auklėtinis.

Ar sunku buvo A. Šalną įkalbėti filmuotis? Kūrybinė komanda – čia, A. Šalna – už Atlanto. „Parašiau A. Šalnai elektroninį laišką, pasakiau, kad jį puikiai žinau, pažįstu, ir jis mane pažįsta ir kad noriu kurti filmą, kurį noriu parodyti prieš Sočio olimpines žaidynes. Ir viskas. Daugiau nieko neparašiau. Atsakymo sulaukiau labai greitai – kad jis yra nustebęs, kad nežino, kaip reaguoti, džiaugtis ir nerimauti; malonu, kad prisimena, kad nori mane matyti...“, – čempiono žodžius prisiminė S. Petkus.

A. Šalnos žmona Neringa pritarė filmo idėjai, netgi pasiūlė pašnekovų sąrašą. Savo vyro aukojimą sportui matydama moteris prisipažino, kad artėjant jo pergalės Sarajevo olimpiadoje 30-mečiui vyrui norėjusi padovanoti kažką ypatingo. Kad jis būtų prisimintas ir pagerbtas. Smagu, kad ta dovana taps šis filmas.

S. Petkus išsiklausinėjo, kas iš buvusių jo kolegų dar sveiki gyvi, kur gyvena, susirašė telefonų numerius ir mintyse susidarė filmavimų planą Amerikoje, Rusijoje ir išsigando: iš kur reikės gauti pinigų filmavimus? Nuvykti pas A. Šalną į JAV Vermonto valstiją Burlingtono miestą, kur jis gyvena jau 23 metus, būtina. Kaip ir į Maskvą, kitur. Teko peržiūrėti kalnus archyvų – nuotraukas, filmuotą medžiagą... Prasidėjo rėmėjų paieškos.

Negalėdami delsti Į Ameriką išskrido žurnalistė ir šio filmo scenarijaus autorė Gintarė Grikštaitė ir S. Petkaus sūnus operatorius Žilvinas Petkus. Savaitę laiko praleidę Amerikoje nufilmavo A. Šalnos vadovaujamos JAV biatlono jaunimo komandos treniruotes, sportininko namus, kuriuose A. Šalna su žmona yra įkūrę nuosavą viešbutuką „Bed and brekfast“, vietinių vadinamą „olimpinio čempiono namais“ ir netgi bandelių kepyklėlę. Pasikalbėjo su A. Šalnos žmona Neringa, kalbino jo sūnų Tautvydą, prieš kelis metus atstovavusį Lietuvos ledo ritulio rinktinei, dukrą Ivetą su vyru. Gyvenimas Burlingtone svečiams nekainavo, po apylinkes buvo vežiojami už dyka.

S. Petkus tuo metu filmavo Maskvoje, kur susitiko su A. Šalnos draugais rusais, dar dviem olimpiniais čempionais biatlonininkais Dmitrijumi Vasiljevu ir Jurijumi Kaškarovu bei Maskvoje gyvenančiu Viktoru Mamatovu. „Apsisuko“ per vieną dieną- penktą ryto išskrido, vakare grįžo. Ketvirtas „muškietininkas“ Sergejus Bulyginas pernai rudenį susitikti su A. Šalna specialiai atvažiavo iš Minsko.

Tuo metu A. Šalna kaip tik viešėjo Vilniuje – buvo atvykęs sveikinti savo uošvės su jos 80-mečiu. Pasitaikius progai viename Vilniaus viešbutyje filmo autoriams davė nuoširdų interviu. Viešėdamas gimtojoje Ignalinoje neišvengė ir liūdno įvykio – turėjo sudalyvauti savo buvusio draugo laidotuvėse.

Pasak S. Petkaus, A. Šalna nėra nutolęs nuo Lietuvos. Čia atskrenda ne kartą metuose, remia jaunuosius biatlonininkus, šiuo metu besirengiančius Pasaulio jaunimo biatlono čempionatui JAV, rengia stovyklas. Padeda patarimais, veiksmais, idėjomis. 2006 m. Ignalinoje įsteigė savo vardo Taurę, skiria prizus, kuriuos apsilankęs įteikia jo vertiems sportininkams. Pats iki šiol slidinėja, dalyvauja varžybose. Ir toliau nori likti geriausias.

 

Olimpinis čempionas Šalna: nelaimėjęs sovietams aukso būtų išsiųstas į Afganistaną

Olimpinis čempionas Algimantas Šalna Turino žiemos olimpiadoje, 2006 m.
+16