Besikuriančios politinės dinastijos

Rimantas Varnauskas
Rimantas Varnauskas
  © Asmeninis albumas

Sužibo nauja politinės padangės žvaigždė – Gabrielius Landsbergis? Ar tik didžiojo savo senelio Vytauto blyškus atšvaitas? Per tas kelias dienas, kai buvo paskelbta apie naują konservatorių partijos narį bei rinkimų į Europos Parlamentą (EP) sąrašo lyderį, ką nors labiau apčiuopiamo pasakyti dar per anksti.

Pirmojo atkurtos Lietuvos vadovo V. Landsbergio sūnus Vytautas politikon nesuko. Suko ir susuko ne vieną filmą, išleido ne vieną knygą. Nuo 1980 m. pasirašinėja su raide V tarp vardo ir pavardės, kad nebūtų painiojamas su tėvu. Anūko Gabrieliaus nepainios. Tik pavardės ir politinio senelio svorio našta ant jaunatviškų pradedančio politiko pečių guls.

reklama

Ši politinė dinastija nėra išskirtinis reiškinys naujausioje šalies istorijoje. Būta ir esama gerokai įdomesnių ir spalvingesnių atvejų.

Pavyzdžiui, Paleckiai. Nepriklausomybės Akto signataras Justas Paleckis įtakingas Socialdemokratų partijos veikėjas, ambasadorius, nuo 2004 m. – EP narys. Įtakingu galėjo tapti ir sūnus Algirdas. Tokiu vienu ir buvo – net vadovavo sostinės socialdemokratams. Tačiau atėjus „nušvitimui“ pradėjo skleisti pramanus apie Sausio 13-osios įvykius. Jo teorija, kad tą naktį „savi šaudė į savus“ – vienas niekšiškiausių politinės demagogijos pavyzdžių. Laimė šis veikėjas, neturi nei didelės paklausos, nei sekėjų.

Sostinėje savitas tradicijas formuoja ir Agnės ir Artūro Zuokų šeimyna. Buvęs liberalų (o ir centro) sąjungos pirmininkas, kūręs judėjimą „Taip“ (Tėvynės atgimimas ir perspektyva), Artūro Zuoko ir Vilniaus koaliciją, žmonos prie liberalizmo neprijaukino. Ji ryžosi tapti socialdemokrate. Įdomiai paaiškino tokio sprendimo motyvus – kai buvo Seimo nare, sėdėjo arčiausiai socialdemokratų frakcijos. Ir prikibo lyg virusas socialdemokratų idėjos.

Buvęs laikinosios sostinės meras, Kauno liberalų (o ir centristų) vadas Arvydas Garbaravičius, labiausiai garsėjęs nuolatiniais nusišnekėjimais (pavyzdžiui, žadėjęs Kaunui kuo daugiau monotonijos) irgi pajuto trauką socialdemokratams. Dar kai jo brolis Ramūnas buvo vienas įtakingiausių konservatorių partijos veikėjų, juokauta, kad broliai Garbaravičiai išmintingai politiškai apsidraudė. Jei rinkėjai nebalsuotų už vieną partiją, tai yra šioks toks šansas, kad balsuos už kitą. Jei brolių būtų buvę daugiau, neatmestina, kad būtų apėmę visą Lietuvos politinį spektrą.

Kaunas yra išugdęs ir Kupčinskų dinastiją. Dabartinis Kauno meras Andrius Kupčinskas savo politinę karjerą darė labai nuosekliai – buvo Jaunųjų konservatorių lygos nariu, vicepirmininku, pirmininku. Daugelį metų yra Tėvynės Sąjungos Kauno skyrių sueigos pirmininkas. Ilgametis Seimo narys Rytas Kupčinskas irgi bent kol kas ištikimas konservatorių partijos narys.

Į politiką su „Tvarka ir teisingumu“ paskui tėvą Valentiną Mazuronį atėjo ar buvo atvesdintas ir Andrius Mazuronis. O, tarkime, brolis ir sesuo Eugenijus Gentvilas ir Virginija Baltraitienė pasuko visiškai skirtingais keliais – pirmasis užkietėjęs liberalas, o vyresnėlė sesuo įsipainiojo į Viktoro Uspaskich sukurtą Darbo partiją. Prieš 2012 m. rinkimus E. Gentvilas yra minėjęs, kad, nelabai gerbdamas „darbiečius“, kartais gali ir nesusilaikyti aštresnio žodžio oponentei seseriai nemestelėjęs. Tačiau kol kas rimtesnių konfliktų tarp giminaičių, regis, nėra kilę.

Buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys Ryšardas Maceikianecas prieš keletą metų yra žiniasklaidai plačiai pasakojęs, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, vadovaujamos Valdemaro Tomaševskio, viršūnėse veik išvien įsitaisę partijos pirmininko artimesni ar tolimesni giminaičiai. Jei tai nėra prasimanymai, tai, galima sakyti, LLRA ne tiek ir ne tik politinė organizacija, bet labiau šeima. Savo įtakoje sugniaužusi ir baimėje laikanti didžiausią tautinę šalies mažumą.

Skirtingais keliais šie politikai ir į aukštus postus bandė įtaikyti. Vieni praėjo visą pradžiamokslį – nuo savivaldos, palaipsniui, kiti – lyg iš dangaus nukritę, bet pasitikėjimo valdyti valstybę nestokojantys.

Darbų, tradicijų tęstinumas dažnu atveju yra sveikintinas dalykas. Ar nesmagu, jei kokia antra, trečia, ketvirta karta medų kopinėja ar alutį šnekutį verda. Naujas politinio gyvenimo tradicijas dar kurianti ir puoselėjanti Lietuva gal su laiku turės ir vis brandesnes politikų dinastijas. Tik gerai būtų, kad tai nevirstų nepotizmu.