Abortą pasidariusios moterys – paslėpto smurto aukos

Zita Tomilinienė
Zita Tomilinienė
© Karolis Kavolėlis

Medicinos sesuo pasidarė abortą, nes jautė šeimos spaudimą nesusigadinti karjeros. Mažame miestelyje gyvenančiai moteriai, anot jos pačios, aptemo protas, kai ėmė lauktis trečio vaiko ir nė vienas artimasis nepasisiūlė būti šalia. Mergina išsigando, kad yra nepilnametė, nepasiruošusi tapti mama, vaikinas davė pinigų ir liepė „susitvarkyti“. Tai tik kelios istorijos, kurias patyrusios abortą moterys pasakoja prieš keletą mėnesių įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Krizinio nėštumo centras“ darbuotojams. Kol parlamentarai pliekiasi „už“ ir „prieš“ abortus, jie atsako į aklavietėje atsidūrusių moterų laiškus, lydi jas pas ginekologus, renka naujagimių kraitelius, poliklinikose dalija lankstinukus ir aiškina, kad valstybė turėtų labiau prisidėti, jeigu jai iš tikrųjų rūpi krizinėse situacijose atsidūrusių moterų likimai. Moralizavimas čia netinka – daug veiksmingesnis būtų gydytojo išrašytas siuntimas psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijai ir tęstinės pagalbos pasiūlymas bei artimųjų, visuomenės palaikymas.

„Gyvenau mažame miestelyje. Buvau, atrodė, tvirtai nusistačiusi prieš abortus, bet pačiai aptemo protas, kai turėjo gimti trečias vaikas, ir negavau paramos, o tik priešiškumą. Kai paramos nebuvo, kilo net tokių minčių – kas bus su kitais mano vaikais, jei numirčiau gimdydama, kaip bus su darbu – nes aš šitiek įsipareigojusi. Ir kad būtų bent vienas žmogus pasakęs – atsipeikėk, ką tu darai, aš pagelbėsiu tau, jei reiks tuo metu pažiūrėti kitus du tavo vaikus.

Kaip tik šiuo metu mano negimusiam trečiam vaikui būtų 7 metai. O aš vis dar verkiu ir negaliu sau atleisti, kad pasidaviau aplinkos spaudimui ir neapsaugojau. O vyras nesijaučia dėl to kaltas“, – savo patirtį internete išliejo viena moteris, supratusi, kad vieną didžiausių gyvenimo klaidų padarė tik todėl, kad nesulaukė šeimos palaikymo, gydytojų paskatinimo apmąstyti savo sprendimą.

Neplanuotai pastojusių ir sutrikusių, palaikymo nesulaukiančių, merginų ir moterų laiškų elektroniniu paštu „Krizinio nėštumo centras“ sulaukia vis daugiau. Jie liudija, kaip trūksta praktinės pagalbos, supratimo, netgi paprasčiausios informacijos apie vaisiaus vystymąsi, ir koks veiksmingas aplinkinių spaudimas dėl karjeros, pinigų, santykių.

Apie tai, kad reikia padėti krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims, šeimoms, kurioms būsimas pagausėjimas netikėtas, atrodo sunkiai įmanomas finansiškai, kurioms pasakoma, kad turės neįgalų vaiką, moterims, kurios patenka į situacijas, kai išspręsti problemas atrodo tinkama nutraukiant nėštumą, kalbama ilgai. Sakoma, kad nėra sisteminės pagalbos, ir tik prieš keletą mėnesių įsikūrė jūsų organizacija, teikianti tokią pagalbą. Kokią situaciją matote jūs? Ar daugeliui šeimų, moterų prireikia pagalbos ir kokios dažniausiai? – paklausiau „Krizinio nėštumo centro“ įkūrėjos ir vadovės, socialinės darbuotojos, trijų vaikų mamos Zitos Tomilinienės.

Centrą įkūrėme, nes Lietuvoje tokios pagalbos visai nėra – krizinio nėštumo centrai veikia Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje ir kitur, o pas mus Kaune viena socialinė darbuotoja dirba panašų darbą. Vilniuje abortų skaičius būna apie porą tūkstančių per metus. Visos tos moterys, sužinojusios, kad laukiasi, to nesitiki, būna sutrikusios. Gal kartais pasidalija žinia su vyru, nuo kurio laukiasi, kartais ne, eina pas ginekologą, sako, turiu problemą – vienas gali pasikalbėti, kitas tiesiog duoti siuntimą net nepasiteiravęs, kokios priežastys, nepasiūlyti jokios realios pagalbos.

reklama

Abortas yra vienintelė pagalba, kurią pasiūlo valstybė. Tai yra žiauru, nes tai – kraštutinė priemonė, gyvo žmogaus, kad ir mažo, nužudymas. Pagal mūsų įstatymus tai legalu, niekas nekelia pagalbos klausimo.

Išeina paradoksas – valstybė, kuri deklaruoja, kad yra „prieš“ abortus, iš tikrųjų nepasiūlo jokios prevencijos ir pagalbos.

Taip. Tiesiog pasako – mes prieš, bet jūs pačios galvokite, kaip jums apsisaugoti, o jeigu laukiatės – kaip susitvarkyti. Artimieji moterį „palaiko“ sakydami, kad yra būdų „susitvarkyti“ problemą, net neįvardindami, kad tai yra naujo žmogaus, tavo vaiko, gyvybės ir mirties klausimas. Sumaterialėjusi visuomenė žiūri į naują žmogų, jei jis neplanuotas, kaip į trukdį. Bet kai moteris, atsidūrusi krizėje, nesulaukia pagalbos iš artimųjų, tuomet jai labai reikia pagalbos iš valstybės ir nevyriausybinių organizacijų. Labai daug tokių, nesulaukiančių paramos, pasirenka abortą kaip vienintelę išeitį, nes neturėjo konsultacijų prieš tai, nesitarė su kitais dėl kitokių išeičių. O tas sprendimas nesugrąžinamas.

Abortas nėra kosmetinė problema, tai situacija, apie kurią moterys bijo kalbėti, ir čia jau turėtų valstybė įsikišti, kad nepaliktų jos aplinkoje, kuri daro spaudimą. Žmogus krizėje situaciją suvokia siaurai, mato vieną sprendimą ir eina link jo, jei kas nors nepadeda ir nepasako – būsime šalia.

Vadinasi, būnate šalia visą laiką ir tiek, kiek reikia.

Mes bandome padėti moterims tiek apsisprendžiant, tiek nėštumo metu – laukiantis moters hormonų pusiausvyra taip pasikeičia, nuotaikos taip svyruoja, kad vieną dieną ji, atrodo, palūš, kitą dieną jau pasiryžusi auginti vaikelį, o trečią vėl viską mato juodomis spalvomis. Siūlome psichologinę, socialinę, materialinę pagalbą, nukreipiame į kursus pasiruošti gimdymui, pažinti vaikelį dar įsčiose. Net ir nepasiruošus motinystei, yra laiko tai padaryti – jeigu išnaudoji tą laiką, nes gali jį ir praverkti. Yra šeimų, kurios padeda suruošti kraitelį, sutinka remti moterį ar merginą, negalinčią išlaikyti savo vaiko, nes neturi darbo, yra studentė, tėvai nepadeda.

Ar į jus dažniau ir kreipiasi nepilnametės, jaunos, netikėtai pastojusios merginos? Minėjote, kad jos nesulaukia tėvų palaikymo.

Lietuvoje yra daug paauglių, kurios pasirenka gimdyti, nepaisant to, kad tėvai prieštarauja – joms turbūt taip trūksta meilės, saugumo, kad ieško to ryšyje su kūdikiu. Ir jį randa.

Paauglių nėštumų skaičius mūsų šalyje didelis, nemažas skaičius ir abortų. Pas mus labai trūksta tėvystės įgūdžių – ne tik socialinės rizikos šeimoms. Atrodo, jei šeima pasiturinti, tai santykiai geri, bet taip nėra: visas laikas skiriamas pinigų uždirbimui, o ne žaidimui su vaiku, jo išklausymui. Pasiturinčios šeimos dažniau daro abortus tiesiog dėl išskaičiavimo, tėvai nepalaiko dukrų ar sūnų. Būna, vaikinas jaučiasi atsakingas, nori, kad jo mergina gimdytų, bet tėvai daro spaudimą, kad per jaunas, susigadins karjerą – ir jis, nors lyg ir drąsus buvo, kai galvojo, kad norėtų turėti vaiką su mylimąja, įsikišus suaugusiems, neatlaiko.

Viena mergina mums parašė: ėjau darytis aborto, jau buvau klinikoje, iš ten paskambinau savo draugui ir pasakiau, kad viena nesugebėsiu, paprašiau ateiti. Jis atėjo, pamatė, kokia esu sutrikusi, kaip nenoriu to žingsnio žengti, ir pasakė – auginkime vaikelį. Nuo to momento mes supratome, kad tai yra mūsų vaikas, ne kažkas abstraktaus, ne problema. Dabar žiūrime į savo mergaitę ir galvojame – kas mums buvo atsitikę, kad norėjome jos atsikratyti, lyg tai būtų nereikalingas daiktas, o čia žmogus, ir dar toks nuostabus.

reklama

Viena devyniolikametė parašė, kad laukiasi, turi siuntimą abortui po šešių dienų, bet, sako, aš jo nenoriu. Tėvai ją išvarė iš namų, mergina glaudėsi pas draugę, kurios mama priėmė. Ji neturėjo pinigų atvažiuoti iš kito Lietuvos galo pas mus pasikonsultuoti, net neturėjo telefono paskambinti, bet intensyviai bendravome internetu. Supratusi, kad neliks viena, padės draugė, jos mama, mūsų centras, ji nusprendė gimdyti.

Moterys atsiunčia tokias istorijas norėdamos paliudyti, kad nebūtinai abortas yra išeitis. Aišku, kiekvienos istorija kitokia, bet visos liudija, kaip svarbu parodyti dėmesį žmogui, kai jis krizėje.

Gavome nemažai laiškų moterų, kurios gimdė, kurios pasidarė abortą, kitos patyrė brolių ir seserų netektį nėštumą nutraukus mamoms ir tai skaudžiai išgyvena.

Negali pasakyti, kad tokioje krizėje dažniau atsiduria paauglės ar socialinės rizikos šeimos – nė viena nėra apsaugota. Pas mus ateina konsultuotis šeimų – atrodo, graži, darni pora, abu turi darbą, namą, tris vaikus, o ketvirtas neplanuotas. Vyras jaučiasi priblokštas, žlugęs, sako, aš paskutinis „lūzeris“, visų keturių niekaip į aukštąjį mokslą neišleisiu, nors, žiūrint objektyviai, trims vaikams užtenka – užteks ir ketvirtam. Netikrumo ir baimės jis turi tiek, kad spaudžia moterį darytis abortą, jai labai sunku tam atsispirti.

Būna ir taip, kad išsilavinusios, turinčios darbą moterys, suplanavusios karjerą, gana tvirtai sako, kad neplanuoja gimdyti. Ir nelabai gali ką joms pasakyti, bet moteris turi teisę žinoti, kad galimi ir kiti sprendimai, ji gali patirti ilgalaikių psichologinių pasekmių. Arba besilaukiančioms pasakoma, kad vaikas bus neįgalus – jos patiria šoką, dažnai gauna per mažai informacijos ir nėra siunčiamos pas psichologą.

Paskaičius jūsų tinklalapyje nėštumą nutraukusių moterų istorijas, matyti, kad joms skauda ir po kelių, ir po keliasdešimties metų. Jos supranta, kad sunkioje situacijoje nesulaukė mylimųjų, artimųjų, draugų palaikymo, patyrė gydytojų abejingumą, vadovavosi stereotipais apie sugriūsiančią karjerą, dingsiančią meilę ir finansinį stabilumą.

Moteris labai skuba tą sprendimą priimti, nes yra tokia iliuzija, kad kuo greičiau pasidarysiu abortą, tuo greičiau grįšiu į pradinę situaciją, kai dar nesilaukiau. Tos iliuzijos veikiama skuba kuo greičiau „susitvarkyti“, bet kai pasidaro abortą, pamato, kad nebėra taip, kaip anksčiau. Užplūsta įvairūs jausmai: kaltės, nerimo, moters savivertė krenta, nes vyras, kuris nepalaikė ir skatino darytis abortą, po to palieka, nors prieš tai gąsdino ir vertė rinktis jį arba vaiką. Moteris jaučiasi priklausoma nuo to vyro, bijo iškristi iš darbo rinkos, o vėliau jaučia kaltę, kad nebeturi vaikelio ir vyro, dėl kurio pasiaukojo ir leido save žaloti. Ji irgi yra smurto auka, nes abortas yra ir fizinis smurtas, nors ir sakome, kad savanoriškas – oficialiai moters to daryti niekas neverčia, bet iš tikrųjų aplinka daro įtaką, kuri tampa psichologiniu spaudimu ir atveda į fizinio smurto patyrimą.

Moterys, patyrusios abortą, pasakoja – aš skubėjau, galvojau, kad tai elementari procedūra. Niekas nepaaiškino, kad po to taip skaudės širdį ir jausiuosi kaip didžiausia nusikaltėlė. Ir niekas nepasiūlė pagalbos.

Dažnai, patyrusi abortą kad ir prieš dvidešimt metų, moteris niekam apie jį nepasakoja, nešiojasi širdyje skausmą ir gėdą. Vienos psichologines pasekmes patiria iškart, kitos – po kurio laiko. Poros santykiams aborto patirtis irgi atsiliepia – vienos neatlaiko ir išsiskiria, kitos gyvena toliau, bet moterys dažnai sako, kad jose kažkas tarsi nutrūko. Jos nebejaučia vyrui to, ką jautė, nebenori mylėtis su vyru, kuris nenorėjo jos vaiko, bijo vėl pradėti lauktis. Būna, moterys daro pakartotinius abortus, bet ne dėl to, kad yra žiaurios, o dėl to, kad yra pirmojo aborto trauma: jos jaučiasi nebevertos būti motinomis, sau keršydamos vėl pasirenka abortą, nesuvokdamos, kad gimęs vaikelis galėtų jų gyvenimą įprasminti.

Būna ir taip, kad, pasidariusios abortą, po mėnesio jos ateina pas ginekologą ir sako, kad ketina pastoti, nes jaučiasi tuščios, nori tarsi susigrąžinti vaiką.

reklama

Psichoterapeutė Susan M. Stanford-Rue parašė autobiografinį romaną „Ar verksiu rytoj?“, jame pasakoja apie tai, kaip, būdama nusistačiusi prieš abortus, atsidūrusi krizėje, nematė kitos išeities ir jį pasidarė. Per keletą metų ji rado būdą, kaip išbristi, sukūrė pagalbos modelį kitoms moterims. Dirbdama su jomis, pamatė, kad neužtenka tik psichologinės pagalbos, nes tai gilesni, dvasiniai dalykai, susiję su gyvybe.

Dažniausiai moterys priima tokį sprendimą dėl nepalankių aplinkybių – jis nėra sąmoningas, laisvas, piktybinis. Ir niekas negali tokios moters teisti. Kai ji pamato, kad nors jaučiasi kalta, neteisia tie, kuriems prisipažino, net Dievas, ir jis atleidžia, iš karto pabunda gyvybės jėgos, moteris nebegyvena kančioje.

Konferencijoje apie krizinį nėštumą Seime dalyvavę gydytojai kaip vieną iš problemų, kurios iškyla specialistams, konsultuojantiems moteris dėl nėštumo nutraukimo, įvardijo tai, kad pagal dabartinę tvarką šeimos gydytojai ir ginekologai neturi pakankamai laiko įsigilinti į nėščios moters, prašančios siuntimo daryti abortą, argumentus. Kita vertus, gydytojai yra sakę, kad jie nukreipia tokias moteris pas psichologą, ir jiems pavyksta atkalbėti pacientes nuo šio žingsnio. Bet ar tokia sistema veiksminga?

Toje konferencijoje, kurią organizavome, ginekologai pasakojo, kad paprastai turi 15 minučių, per jas reikia patvirtinti nėštumą, išsiaiškinti aplinkybes, apžiūrėti moterį, išrašyti siuntimus tyrimams, o jei pacientė nori nėštumą nutraukti, jai reikia palaikymo, išklausymo, tam nelieka laiko. Kartais viskas, ką jie gali padaryti, tai tiesiog parašyti siuntimą nėštumo nutraukimui.

Pagal dabartinį Sveikatos apsaugos ministro įsakymą yra numatyta pageidautina psichologo konsultacija prieš abortą. Bet kai atlikome apklausą Vilniaus poliklinikose, kiek praėjusiais metais buvo psichologinių konsultacijų prieš nėštumo nutraukimą – nė viena poliklinika tokios nesuteikė. Sako, įsakyme tik „pageidautina“, o mes turime spėti padaryti tai, kas „privaloma“. Tai atrodo absurdiška, reikėtų nurodyti, kad konsultacijas teikti privaloma.

Kartais gydytojai tokiai konsultacijai siunčia, bet moterys neateina. Nes irgi neprivaloma. Jai eiti ir kalbėti apie tai labai sunku, jeigu rekomenduojama tik tarp kitko – nenueis. Bandome su gydytojais kalbėtis, lankome daug poliklinikų, ligoninių, ginekologinių skyrių. Vieni gydytojai siuntimą abortui lengva ranka išrašo, kiti suteikia palaikymą ir padrąsinimą, suteikia visą reikalingą informaciją. Toje konferencijoje buvo gydytojų, kurie sakė, kad moterys dėkojo už tai, jog jie įkalbėjo jas gimdyti. Vis dėlto negalima visko palikti gydytojų prerogatyvai, valstybė turi tai reguliuoti – ne rietis dėl abortų draudimo ar leidimo, bet sukurti pagalbos sistemą.

Lietuvoje nėštumo nutraukimo klausimai tapo gana politizuotu, moralizavimui tinkamu, reikalu. Ir moterys gali pasijusti apgautos: jos tikinamos, kad pačios kaltos dėl susiklosčiusios situacijos, įkalbamos nedaryti aborto, o vėliau paliekamos kapstytis pačios. Tuo metu suomiai visoms gimdyvėms suruošia specialias dėžutes su pagrindiniais kūdikiui ir mamai reikalingais daiktais ir džiaugiasi, kad tokia praktiška valstybės dovana apsisprendimų gimdyti pagausino.

Norint ieškoti kaltų – kalti visi, tiek žmonės, kurie neatsakingai pradėjo vaiką, tiek visuomenė, nesuteikusi palaikymo, smerkianti, su gailesčiu ir panieka žiūrinti į vienišas mamas. Mes išaugę kultūroje, kurioje nuolat girdėjome moralizavimą, bet tai mūsų negydė, tik piktino. Ne kaltų turime ieškoti, o padėti.

Nėštumo nutraukimas yra daugialypė problema. Viena vertus, bijomasi atsakomybės, nes žinoma, kad gims žmogus, kita vertus, manoma, kad dar „pats laikas“ tą žmogų sunaikinti, nes valstybė leidžia tai daryti iki 12 nėštumo savaitės. Jų partneriai dažnai sako: tu dar turi laiko, duosiu pinigų, tik tyliai „susitvarkyk“, man nereikia tavo vaikų. Jos jaučiasi apgautos.

Moterys prisipažįsta, kad jeigu joms būtų reikėję važiuoti atlikti aborto į kitą šalį, jos to nebūtų dariusios, bet reikėjo tik pereiti gatvę ir nueiti į polikliniką. Pas mus yra privačių ginekologijos klinikų, kurios gražiai reklamuojasi, aprašo abortą kaip švelnią procedūrą, nes jums ir arbatos, ir kavos, ir gėlytę, procedūrą net apibūdina žodžiu „mikriukas“. Tokiu žodeliu visiškai paslepia esmę, tai pinigų darymas ir moterų apgaudinėjimas nesuteikiant visos informacijos – bet kad ir kaip estetiškai suteikta paslauga, jos pobūdis nesikeičia.

reklama

Nėštumas nėra abstraktus dalykas, tai naujo žmogaus gyvenimo pradžia, ir jei paaugliai, suaugusieji žino, kaip jis vystosi, randa palaikymą, supranta pasekmes, gali į jį žiūrėti atsakingiau.

 

Pagalbos neplanuotai pastojus, svarstant apie abortą, patyrus jį, atsidūrus krizėje dėl būsimo šeimos pagausėjimo galite kreiptis arba tiesiog savo patirtimi pasidalyti su „Krizinio nėštumo centru“. Daugiau informacijos rasite puslapyje www.neplanuotasnestumas.lt

Konsultacijos vyksta Vilniuje, dėl konkrečios konsultacijų vietos ir laiko reikia susitarti telefonais:

(8 6) 0 35 77 26, (8 6) 0 35 79 12 (darbo dienomis 9 - 19 val.)

arba el. paštu: neplanuotasnestumas@gmail.com.

Galite ateiti į „Rachelės vynuogyno“ susitikimus, kur susirenka abortą patyrusios moterys. Registruotis telefonu 867575372 arba el. paštu Racheles.vynuogynas@gmail.com.

Kviečiame kiekvieną jūsų nelikti abejingam nėščiai moteriai, nepaisant to, planuotai ar neplanuotai ji laukiasi. Jai reikalingas supratimas, priėmimas, padrąsinimas ir palaikymas.

Jei neturite galimybių tiesiogiai jų palaikyti, tai galite padaryti paremdami VšĮ „Krizinio nėštumo centro“ veiklą pinigine auka (a/s LT 90 5016 2000 1400 0844 Pareigūnų kredito unijoje) arba savanorišku darbu organizacijoje.

 

reklama