Lietuva JT Saugumo Taryboje: svarbiausi konfliktai

JT taikdariai
JT taikdariai
  © SCANPIX

Sausio 1 dieną Lietuva nustojo pirmininkauti ES Tarybai, tačiau oficialiai tapo nenuolatine Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos nare. Tai reiškia, kad artimiausius dvejus metus pasaulinės saugumo problemos, bent teoriškai, bus ir mūsų rūpestis bei atsakomybė. Tuo įdomiau apžvelgti, ką Lietuvai ir pasauliui žada ką tik prasidėję 2014 metai.

Daugelis saugumo problemų yra neblogai pažįstamos – tačiau tai nereiškia, kad jas bus lengva spręsti. Bene ryškiausia dabartinės tarptautinės sistemos yda – prigimtinis valstybių, XX amžiaus viduryje paskubomis sulipdytų pagal nacionalinės valstybės modelį, silpnumas. Ten, kur menkai išvystyta arba visai nėra transporto ir ryšių infrastruktūros, kur valstybė neturi lėšų išlaikyti didelio biurokratinių įstaigų tinklo, ir kur gyventojai nėra tikri, kad valstybė užtikrins jų saugumą ir vykdys teisingumą, realią valdžią į savo rankas anksčiau ar vėliau perima nedidelės vietinės interesų grupės. Tokioje situacijoje tie, kurie įgyja daugiausiai ginklų, turi daugiausiai šansų išgyventi ir primesti savo valią kitiems. Žlugusios ar žlungančios valstybės, tokios, kaip Somalis, tampa rimta problema kaimyninėms šalims, kai į jas pradeda plūsti minios pabėgėlių ar nebaudžiamumą pajutę plėšikai ir teroristai.

reklama

Tačiau pirmoji šalis, kurioje šiais metais galima tikėtis naujų sukrėtimų, vargiai gali būti priskirta prie nestabilių ar galinčių artimiausiu metu sužlugti. Kaimyninėje Rusijoje vasario 7 dieną startuoja Sočio žiemos olimpinės žaidynės, kurios, panašu, jau dabar yra tapusios Šiaurės Kaukazo separatistų taikiniu. Pakartotiniai sprogimai Volgograde, svarbiame valdančiajam Rusijos režimui mieste pusiaukelėje tarp Šiaurės Kaukazo ir Maskvos, parodė, kad pavojus yra realus, o jam užkirsti kelią – ne taip lengva. Teroristams, siekiantiems sugadinti olimpines žaidynes, netgi nėra būtinybės rengti išpuolius pačiame Sočio kurorte – didžiausioje plotu pasaulio šalyje gausu kitų, lengvai pažeidžiamų, taikinių. Vien 2013 metais pietinėje Rusijos dalyje buvo surengta mažiausiai 30 teroristinių atakų, o atsakomieji valdžios veiksmai, nukreipti prieš kalnuose įsitvirtinusių kovotojų gimines ar rėmėjus, galėjo nebent sustiprinti pasipriešinimo judėjimą naujais savanoriais.

Kad ir kas nutiktų Rusijoje prieš olimpines žaidynes ar jų metu, naivu būtų tikėtis, kad Maskva priimtų kokią nors tarptautinę pagalbą. Svarbu pastebėti, jog ankstesni bandymai jėga sutriuškinti Šiaurės Kaukazo sukilėlius baigėsi nesėkme, ir nėra aišku, kodėl šie metai turėtų būti kitokie. Kaip plačiai bus naudojami teroristiniai metodai, matyt, pirmiausiai priklausys nuo pačių kovotojų, o ne nuo Rusijos pareigūnų, kurie iš pažiūros labiau suinteresuoti tramdyti suaktyvėjusią politinę opoziciją, veiksmų.

Kitas potencialių konfliktų židinys Rusijos (ir visos Europos) pašonėje – Centrinė Azija. Iki šių metų gruodžio didžioji dalis NATO pajėgų turėtų palikti Afganistaną, taip ir nepasiekusios lemiamos pergalės prieš Talibaną ir kitas sukilėlių grupuotes. Nemažai nerimo kelia tiek Kabulo pareigūnų, kurių jau balandžio mėnesį laukia išbandymas prezidento rinkimais, gebėjimas suvaldyti prie stiprios centrinės valdžios nepratusią šalį, tiek ir perspektyvos, kad Afganistano konfliktas gali persiristi į autoritarinių režimų dominuojamą posovietinį Centrinės Azijos regioną.

Kaip komentare leidiniui „Foreign Policy“ pabrėžia Louise Arbour, daugumą Centrinės Azijos šalių valdo senstantys lyderiai, nepasirūpinę, kas juos turėtų pakeisti ligos ar mirties atveju. Reformų stoka kelia vis didesnį jaunų gyventojų nepasitenkinimą, regione plinta ir radikalaus islamo srovės. Uzbekija, daugiausiai gyventojų turinti Centrinės Azijos valstybė, nesutaria su Kirgizija dėl valstybinių sienų, o su Tadžikija – dėl vandens išteklių kontrolės. Išteklių turtinga Kazachija norėtų tapti regiono lydere, tačiau patiria vis didesnį Rusijos spaudimą, o situaciją galėtų bet kurią akimirką destabilizuoti prezidento Nursultano Nazarbajevo pasitraukimas. Turkmėnija, kaip ir anksčiau, bando atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio, tačiau, turint galvoje neramią padėtį Afganistane, šis planas gali ir neišdegti. Visos regiono valstybės nestokoja ir Kinijos, plečiančios įtaką į rytus, dėmesio.

Pasižvalgius po kitus pasaulio kraštus, galima būtų pagalvoti, jog bene daugiausiai JT Saugumo Tarybos dėmesio nusipelno pilietinio karo krečiama Sirija. Daugiau nei 100 tūkst. aukų, milijonai pabėgėlių, potenciali konflikto sklaida Libane, kaimynystėje – ne ką stabilesnis Irakas. Viskas rodo, jog padėtis Sirijoje kelia rimtą pavojų tarptautiniam saugumui. Tačiau ligšiolinė JT Saugumo Tarybos veikla verčia tuo suabejoti. Nuo 2011 metų kovo, kai Sirijoje prasidėjo kariniai susirėmimai, svarbiausia tarptautinė institucija sugebėjo priimti vos keturias šiam konfliktui skirtas rezoliucijas, iš jų tris – stebėtojų misijos klausimu, ir tik vieną – dėl Sirijos cheminio nusiginklavimo gairių, reaguojant į 2013 metų rugpjūčio pabaigos cheminio ginklo panaudojimą Damasko priemiesčiuose.

Pagrindinė JT Saugumo Tarybos neveiklumo priežastis – didžiųjų valstybių, visų pirma Rusijos, interesai. Maskva siekia išlaikyti vienintelį likusį atramos punktą Viduržemio jūros pakrantėje, o tuo pačiu – ir vieną nedaugelio draugiškų režimų regione, kuriame dominuoja JAV sąjungininkai. Todėl Rusija, veto teisę turinti nuolatinė Tarybos narė, atkakliai blokuoja bet kokius bandymus pasmerkti prezidentą Basharą al Assadą dėl masinių žmogaus teisių pažeidimų. Baiminamasi, kad tokios rezoliucijos sudarytų pagrindą karinei intervencijai, o gal ir Sirijos režimo kaitai. Kol Maskva nepakeitė savo pozicijos, o nė viena pilietinio karo pusė nepriartėjo prie lemiamos pergalės, tikėtis karinio Vakarų įsikišimo, kaip anksčiau nutiko Libijoje, nereikėtų – NATO bet kokiu atveju norėtų gauti JT mandatą.

Padėtis jau minėtame Irake 2013 metais, L. Arbour nuomone, tik pablogėjo, musulmonų šiitų dominuojamai Nouri al Maliki vyriausybei pabandžius jėga nuslopinti taikų sunitų protestų judėjimą. Irako sunitai, laidodami viltis sutarti su centrine valdžia Bagdade, neslepia laukiantys tikėjimo bendrų pergalės Sirijoje, kas esą palengvintų ir jų dalią. Irako vyriausybė savo ruožtu rizikuoja, vis atviriau remdama B. Assadą, kas didina susipriešinimą jų šalies viduje. „Tik atvira ir įtraukianti valstybė gali išgelbėti Iraką nuo fragmentacijos“, – rašo L. Arbour, tuo pačiu perspėdama, kad artėjantys Irako parlamento rinkimai gali tik dar labiau paaštrinti dabartines problemas.

2011 metais per Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalis pradėjusi ristis Arabų pavasario banga įspūdingiausiai dūžta ten, kur, bent iš pradžių, pasiekė didžiausių laimėjimų. Egipte po trumpos pertraukos į valdžią sugrįžo karinė chunta, nuvertusi pirmąjį demokratiškai išrinktą šalies prezidentą Mohamedą Morsi ir oficialiai uždraudusi jo Musulmonų brolijos veiklą. Libijoje nuversto ir nužudyto Muammaro Kadhafi valdžią pakeitė trapi jėgų pusiausvyra tarp įvairių vakarykščių sukilėlių grupuočių, neleidžianti parengti naujos šalies konstitucijos ir sutarti dėl krypties, kuria šalis toliau turėtų eiti. Tunise padėtis sąlyginai geriausia, tačiau ir ten horizontą temdo sekuliarių opozicijos lyderių žmogžudystės. Bendrai imant, visose šiose šalyse šiemet galima tikėtis naujų smurto proveržių, kurių baigtį prognozuoti būtų sunku.

Pastarosiomis savaitėmis daugiau dėmesio sulaukė smurtas Pietų Sudane, kur per keletą savaičių iki Naujųjų metų žuvo daugiau nei 1 tūkst. žmonių. Kovojančioms pusėms sugebėjus sutarti dėl paliaubų, jauniausios pasaulio valstybės ateitis lieka miglota. Pietų Sudanas yra turtinga išteklių šalis, kurios gyventojai – labai vargingi, o infrastruktūra – visiškai neišvystyta. Turint galvoje tradicinius didžiųjų etninių grupių nesutarimus, tai skamba kaip katastrofiškos nesėkmės receptas. Tikėtina, jog jau šiais metais šiai šaliai, siekiant išvengti rimtos nelaimės, prireiks skubaus tarptautinės bendruomenės įsikišimo.

Netgi Sudane – šalyje, nuo kurios 2011 metais atsiskyrė Pietų Sudanas – išlieka daugybė problemų. Daugelyje regionų tęsiasi įvairių etninių ir religinių grupių susirėmimai, centrinei valdžiai toliau demonstruojant nesugebėjimą, o gal ir nenorą, ką nors pakeisti. Netgi vertinant daugelio kitų Afrikos valstybių standartais, Sudanas yra išskirtinai prastai valdomas, o tai kelia net didžiųjų miestų gyventojų pasipiktinimą ir kelia grėsmę ilgamečiam lyderiui Omarui al Bashirui, virš kurio galvos, be viso kito, kabo dar ir Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) kaltinimai.

Apskritai didelė Užsachario Afrikos dalis, tiksliau, tankiau gyvenama teritorija į pietus nuo Sacharos dykumos, išlieka apimta nuolatinės krizės, o tai nežada nieko gero Europos Sąjungai (ES), bandančiai kaip nors suvaldyti imigracijos srautus. „2014 metais tikėkitės dar daugiau separatistinių judėjimų, islamistinio terorizmo ir nesutarimų tarp šiaurės ir pietų, kuri vis iš naujo kurstys smurtą, neįveikiamą silpnoms ar įtampoje veikiančioms vyriausybėms“, – rašo L. Arbour.

Malyje 2013 metų pradžioje Prancūzijos surengta karinė intervencija išgelbėjo šalį nuo grėsmingo radikalių islamistų koalicijos puolimo. Surengti parlamento ir prezidento rinkimai praėjo be didesnių incidentų, tačiau padėtis bet kurią akimirką gali pasikeisti. Panaši padėtis ir kaimyniniame Nigeryje. Šiuo metu bene daugiausiai nerimo kelia susirėmimai Nigerijoje, kur siautėja radikali islamistinė „Boko Haram“ grupuotė, bei suirutė CAR, kur karinį perversmą sekė „visų karas prieš visus“, Vakarų šalims ir JT Saugumo Tarybai paskubomis ieškant būdų, kaip išvengti dar didesnio kraujo praliejimo.

Dar viena šalis, į kurią siūlo atkreipti dėmesį L. Arbour, – Centrinėje Amerikoje, pusiaukelėje tarp pagrindinių narkotikų gamybos centrų ir pagrindinės rinkos JAV, įsikūręs Hondūras. „Narkotikų karas“ Meksikoje sulaukia daugiau tarptautinės žiniasklaidos dėmesio, tačiau būtent Hondūre kriminogeninė padėtis pasiekė išties grėsmingą padėtį. 100 tūkst. šalies gyventojų čia 2013-aisiais teko 80 žmogžudysčių, o daugelis žudikų išsisuka nebaudžiami dėl įsišaknijusios teisėsaugos pareigūnų korupcijos ar baimės patekti į nusikaltėlių grupuočių nemalonę.

Neturtingą ir milžiniškos turtinės nelygybės slegiamą šalį dar labiau sukrėtė 2009 metų valstybės perversmas, niekaip nepadėjęs suvaldyti smurto epidemijos. Naujasis šalies prezidentas žada nusikalstamumo problemą spręsti jėga, tačiau žmogaus teisių gynėjai perspėja, jog vien smurtas, be pastangų įtvirtinti teisės viršenybę, negali duoti gerų rezultatų.

Kaip ir kiekvienais metais, 2014-ieji turėtų pažerti ir nemažai staigmenų. Šalys, iki tol atrodžiusios stabiliai, o gal net klestėjusios, gali atsidurti ant pilietinio konflikto slenksčio, o gal net atgręžti ginklus viena į kitą. Visko nuspėti neįmanoma – tuo įdomiau žengti pirmyn į ką tik prasidėjusius metus.

 

 

 

Lietuva JT Saugumo Taryboje: svarbiausi konfliktai

JT taikdariai
+28