Apie utopinius tikslus

K. Braziulis
K. Braziulis
  © Asmeninis albumas

Apie jaunos šeimos utopinį tikslą.

Jaunos šeimos galva nusprendžia šeimai, kurią sudaro keturi žmonės, pastatyti didelį, gražų, prabangų namą. Idėja yra graži. Jis lanko draugus, artimuosius, gimines ir visiems pristato savo viziją. Visi džiaugiasi ir linki jam sėkmės. Vieni abejoja, kiti, matydami jauno žmogaus užsispyrimą, tiki juo ir palaiko. Namo ir sklypo, kurį pasirinko šeimos galva, bendra kaina sudaro apie milijoną litų. Tai tikrai puikus ir nuostabus būsimas būstas.

Šeimos vadas imasi visų įmanomų priemonių savo idėjai įgyvendinti. Šeimos pajamos sudaro apie tris tūkstančius litų per mėnesį. Jis kreipiasi į banką. Bankas paskaičiuoja ir nusprendžia šeimai paskolinti pinigų, tačiau ne tiek, kiek jie prašė. Šeimos galva pradėjo statybas. Sklypo pirkimas užtruko, o dėl pasikeitimų nekilnojamo turto rinkoje jo kaina išaugo. Statybos prasidėjo vėliau, nei buvo numatyta. Tačiau, nežiūrint į sunkumus, darbai su namo statyba pajudėjo į priekį. Praėjus keliems mėnesiams, baigėsi pinigai. Šeimos galva aplankė visus savo pažįstamus, draugus, bendradarbius, gimines, žodžiu, visus, kuriuos žinojo, ir pasiskolino iš jų dar daugiau pinigų. Tėvai jau „numelžti“ ir nelabai ką gali padėti. Jis pardavė savo automobilį. Jis pardavė viską, ką galėjo parduoti. Visus skolintus pinigus vyras investavo į namo statybą.

Rezultatas – košmariškas. Pinigai baigėsi, o namas taip ir liko nepastatytas. Šeimos galva susipyko su visais, kuriais tik įmanoma susipykti. Jis pradėjo vengti draugų, pažįstamų ir giminių. Jis turėjo visą krūvą įsipareigojimų ir negalėjo jų vykdyti. Jis paskendo skolose. Šeima vargo ir skurdo. Vėliau žmona, neiškentusi vyro depresijos ir problemų, paliko jį ir persikėlė gyventi pas tėvus. Tačiau tai nepadėjo. Įsipareigojimai ir skolos niekur nedingo. Prasidėjo teismai. Nepastatytus namus atėmė, o skolų naštą užkrovė jaunai šeimai ant kupros visam gyvenimui. Rojus, kurį planavo šeimos galva, tapo pragaru. Gražus, puikus, tačiau utopinis tikslas tapo šeimos tragedija.

Apie bolševikų utopinį tikslą.

Vyresnio amžiaus žmonės pamena, kaip sovietai statė komunizmą. Tuometinė valdžia teigė, kad 1980 metais Sovietų Sąjungos žmonės gyvens komunizmo sąlygomis. Visi žmonės bus lygūs, laisvi ir turtingi. Visi jų poreikiai bus patenkinti. Visi turės darbus. Visi bus laimingi ir džiaugsis gyvenimu. Tikrai puiki idėja, gražus tikslas, tačiau visiškai utopinis.

Šiam tikslui pasiekti komunistų valdžia nugalabijo dešimtis milijonų žmonių, sulaužė šimtų milijonų žmonių likimus, privertė kentėti, badauti ir beprasmiškai aukotis visos šalies gyventojus. Trylikametis Pavelas Morozovas, išdavęs savo tėvus komunistams už tai, kad jie kritikavo valdžios sprendimus, tapo pasididžiavimo ir sektino pavyzdžio simboliu. Kas domėjosi sovietų istorija, prisimena tokį reiškinį – proletariato diktatūra. „Proletariatas“ (besmegeniai fanatikai) turėjo teisę šaudyti režimo priešus, režimo kritikus, kitaminčius, nesutinkančius su jais (bolševikais) žmones vietoje be teismo ir tai darė dėl „kilnaus“ tik jiems vieniems suprantamo tikslo.

Apie mūsų valstybės utopinį tikslą.

2007 m. Nacionalinės energetikos strategijos vizija (pagrindinis tikslas) – Lietuvos ateities energetika – modernios ekonomikos sudėtinė dalis, ekonomiškai pagrįstomis ir vartotojams prieinamomis (ne aukštesnėmis nei vidutinės ES šalyse) kainomis patikimai ir saugiai aprūpinti energija visus šalies vartotojus.

2012 m. Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategijos vizija (pagrindinis tikslas) – „Iki 2020 metų valstybės prioritetas – energetinė nepriklausomybė“.

Ar jaučiate skirtumą?

Pirmoje 2007 m. strategijoje rūpestis vartotoju yra iškeltas ne miglotai ateičiai, o čia ir dabar. Žmonės turi kiek įmanoma geriau gyventi DABAR. Orientyras – prieinama ir ne aukštesnė nei vidutinė ES šalyse energetikos išteklių kaina. Čia ir dabar rūpintis vartotoju. Tai yra esmė. Projektus įgyvendinti ne žmonių ir verslo sąskaita, o įmonių, skolintomis ir pritrauktų finansuotojų lėšomis.

Tokiems realiems tikslams įgyvendinti reikia proto, ryžto ir atsidavimo darbui. Tai ne kiekvienas gali padaryti. Tai gali padaryti tik energetikos sektorių puikiai išmanantys energetikos specialistai. Vieną kartą ir visiems laikams reikia suprasti, kad melžėjos negali valdyti valstybės. Bolševikų vado Vladimiro Iljičiaus Lenino laikai praėjo.

Kitoje 2012 m. strategijoje vartotojas dingsta, o jo vietoje atsiranda energetinė nepriklausomybė. (Matyt, viešųjų ryšių specialistai padirbėjo, nes jie žino, kad lietuviui žodis „nepriklausomybė“ yra labai svarbus ir aktualus. Jis, išgirdęs šį žodį, iš karto stojasi į kovinę padėtį ir yra pasirengęs aukotis). Reikia bet kokia kaina tapti energetiškai nepriklausomiems. Daug kas nežino, kas tai per daiktas ir kaip jį paaiškinti. Greičiausiai patys strategijos kūrėjai negalėtų suformuluoti energetinės nepriklausomybės sąvokos. Tai nesuprantamas ir utopinis tikslas.

Šiam tikslui pasiekti esame pasirengę statyti vieną iš brangiausių ir didžiausių atominių elektrinių, stipriai permokėti už ypatingo dizaino laivo-saugyklos nuomą, mokėti šimtus milijonų litų konsultantams ir nuolat be sustojimo reformuoti energetikos ūkį. Žodžiu, ant griuvėsių statyti aukso rūmus ir sakyti žmonėms, kad 2020 m. tapsime energetiškai nepriklausomai, o 2050 m. gyvensime rojuje.

Šiam utopiniam tikslui yra naudojami žmonių ir Lietuvos verslo pinigai. Žmonės už elektrą ir dujas moka vieną iš didžiausių kainų Europos Sąjungoje, o jei reikės, mokės dar daugiau. Žmonės moka papildomą „SGD terminalo“ mokestį. Mūsų skurstantys pensininkai finansiškai rems visko pertekusius Norvegijos pensininkus. Žmonės moka taip vadinamą VIAPą, išgalvotą ir gerai užmaskuotą mokestį. Žmonės jau dabar aukojasi, kenčia ir skursta. Tačiau didieji strategai utopiniam tikslui pasiekti, „aukso rūmams“ pastatyti žmones dar labiau gręžia ir gręš.

Greitai nebus ką gręžti. Išvažiuos visi, o kiti išmirs.

Negalvokite, kad didieji strategai yra idėjiniai kvailiai ir stengiasi viską daryti, kad žmonėms būtų gerai. Jie viską puikiai supranta ir utopinį tikslą su žodeliu NEPRIKLAUSOMYBĖ pasirinko ne šiaip sau. Šis tikslas ir žodelis reikalingas žmonėms mulkinti ir išgręžti iš jų paskutinius grašius.

Galutinai įsitikinau, kad mūsų mylimą šalį valdo 2K. Ne, tai ne Kubilius ir Kirkilas. Tai Kompetencijos nebuvimas ir Korupcijos perteklius.

/Kastytis Braziulis/