Ramonaitė: valstybinis „teisingumas“ Lietuvoje neturi nieko bendro su morale ir su sveiku protu

A. Ramonaitė
A. Ramonaitė
  © Asmeninis albumas
Alfa.lt
2013-11-20 10:13

- Tai mažiausia, ką galėjau ir privalėjau padaryti. Yra situacijos, kai negalima tylėti ir nieko nedaryti, nes nieko nedarymas reiškia pritarimą tam, kas vyksta. Ši Patacko pažeminimo istorija mane sukrėtė taip, kaip dar turbūt niekas nebuvo sukrėtęs per 20 laisvos Lietuvos metų. Gal pasirodys perdėtas ir netinkamas palyginimas, bet jaučiuosi turbūt panašiai kaip pokario metais žmonės jautėsi matydami aikštėse sumestus išniekintus partizanų kūnus su išbadytomis akimis. Skausmas, bejėgiškumas ir gėda matant, kas vyksta ir nežinant, kaip tai sustabdyti.

- Kaip vertinate pačią Patacko „apsivogimo“ istoriją, būtent reakcijas į paskelbtus faktus apie nutikimą parduotuvėje ir vėliau sekusią žinią apie signataro ligą? Žmogaus tragedija dabar tapusi viešu reikalu, o visuomenė gana susiskaldžiusi savo vertinimais.

- Aukšti valstybės pareigūnai pripažįsta, kad ta istorija yra Rusijos saugumo darbas. Nežinau, kas ir kaip iš tiesų ten įvyko, bet net ir tie žmonės, kurie mano, kad visi politikai vagys, supranta, kad čia nebuvo vagystė. Turbūt niekada ir nesužinosim, ar tai buvo speciali provokacija, ar tai buvo nesusipratimas, bet kiekvienas sveiko proto žmogus supranta, kad tai nebuvo nusikaltimas. Tačiau tai, ką padarė valstybės institucijos, yra labai baisus dalykas – Patackas pastatytas į vieną gretą su Uspaskichu, o visuomenei akivaizdžiai parodyta, kad valstybinis „teisingumas“ Lietuvoje neturi nieko bendro su morale ir su sveiku protu. Akivaizdžiu veiksmu patvirtinta tai, kuo daug žmonių yra seniai įsitikinę – kad valstybės „teisingumo“ sistema yra tik įrankis, kurį galima panaudoti bet kur ir bet kam sudoroti. Taip galvojo tie, kurie nuo pat pradžių nepasitikėjo nepriklausoma Lietuvos valstybe ir iš jos šaipėsi. Su tuo nenorėjo sutikti tie žmonės, kurie ją kūrė. O dabar ta valstybė atsisuko prieš juos ir pervažiavo bukais vikšriniais ratais.

- Ar reakcijos ką pasako apie mūsų visuomenės ir politinio gyvenimo moralinę būklę?

- Pasako be galo liūdną dalyką. Mes neturim istorinės atminties ir pasidėjom blogus valstybės pamatus, sukurdami iškraipyto „teisingumo“ taikymo precedentus, vieną po kito leisdami sudoroti tuos žmones, kurie sudarė moralinį šios valstybės stuburą. Dėl to esam visiškai neatsparūs dideliems didelių valstybių žaidimams. Politikai mato ir supranta, kad Rusijos specialios tarnybos dėl šios istorijos trina rankas, tačiau nieko nesugeba ir net nebando padaryti. O visuomenėje nebėra žmonių, kurie turėtų autoritetą ir pasakytų: „Žmonės, atsitokėkit! Ką darot?!“

Kokia žiauri likimo ironija – Patacką, apeliuodama į moralę ir žmogiškumą, ėmėsi ginti Loreta Graužinienė. O didieji tautos ideologai sprunka į krūmus, kai tik prisireikia apginti poziciją, kuriai nepritars turintys galią.

- Pagal įspūdžius socialiniuose tinkluose, drįsčiau kelti hipotezę, kad jaunas ir sąlyginai išsilavinęs visuomenės segmentas šioje situacija yra nusistatęs ypač nepalankiai Patacko atžvilgiu ir rimtais veidais siūlo jam dėl ligos atsisakyti mandato, netgi kuria viešas patyčias. Galbūt tokią išvadą atmetate, bet jei ne - kuo tai aiškintumėte? Tiesiog agresyvia parama dešiniosioms partijoms, kurioms Patacko buvimas politikoje neparankus, ar nuoširdžia šių žmonių moraline laikysena?

- Iš pradžių maniau, kad šios reakcijos yra „komjaunuoliško“ mentaliteto – karjerizmo, puikybės, bevertybiškumo, ir visiško kultūrinio neišprusimo – pasekmė. Bet vėliau pamačiau, kad yra žmonių, kurie smerkia Patacką dėl nuoširdaus tikėjimo valstybės teisingumo sistema. Toks tikėjimas būtų gražus normaliom aplinkybėm, bet ne tada, kai jis prasilenkia su sveiku protu ir ne tada, kai jo vardu yra griaunami valstybės vertybiniai pamatai.