„Skiepai“ prieš KGB neveikia daugiau kaip 20 metų

Archyvas (K. Vanago nuotr.)
Archyvas (K. Vanago nuotr.)
  © Fotobankas

Santarvės vardan - puikus ginklas priešui

Jau 1990 m. kovo 27 d., praėjus vos porai savaičių po nepriklausomybės paskelbimo, Aukščiausioji taryba (AT) ėmėsi svarstyti pareiškimą dėl Valstybės saugumo informatorių. Deputatas (taip anuo metu buvo vadinami Seimo nariai, - Alfa.lt past.) Zenonas Juknevičius pagarsino visą pareiškimo, skirto KGB agentams, tuo metu vadintiems „informatoriais“, tekstą:

„Įvairios aplinkybės kai kuriuos Lietuvos žmones vertė bendradarbiauti su TSRS valstybės saugumo komiteto organais. Tokie žmonės galbūt ne visada galėjo ar drįso laisvai apsispręsti ir išreikšti savo valią bei pažiūras.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba santarvės, rimties Lietuvoje vardan kreipiasi į tokius žmones ir pareiškia, kad ankstesnis bendradarbiavimas su TSRS valstybės saugumo komiteto organais jų nei juridiškai, nei morališkai nesaisto. Duoti minėtai tarnybai pasižadėjimai ar kokie kitokie įsipareigojimai skelbiami nuo šiol netekę galios. Todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kviečia kiekvieną asmenį – buvusį TSRS valstybės saugumo komiteto informuojantį bendradarbį iki š.m. kovo 31 dienos apsispręsti ir nebeteikti pagalbos TSRS valstybės saugumo komiteto organams.

Užtikriname, jog nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TSRS VSK (Valstybės saugumo komitetas arba KGB, - Alfa.lt past.), taip pat jų šeimos bei artimieji nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų. Slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu. Tačiau jei buvę slapti VSK informatoriai balotiruotųsi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus, pretenduotų į ministrus ar valstybinių tarnybų vadovus, tai turima informacija apie jų ryšius su TSRS valstybės saugumo komitetu gali būti paskelbta. Tolesnis Lietuvos gyventojų bendradarbiavimas su TSRS valstybės. saugumo komiteto įstaigomis ir jų darbuotojais po š. m. kovo 31 d. bus vertinamas kaip žalinga atstatytos Lietuvos Respublikos interesams veikla ir baudžiama įstatymo numatyta tvarka“.

Iš karto kilo diskusijos dėl asmenų, kurie jau buvo spėję prisipažinti, kad bendradarbiavo su KGB. Ką daryti jiems? „Juk yra tokia kategorija žmonių, sakykim, rašytojas R. Granauskas ar kiti (rašytojas Romualdas Granauskas viešai prisipažino bendradarbiavęs su KGB, - Alfa.lt past.). Jie atsiduria labai kvailoje padėtyje. Kiti, kaip sakoma, lindės šešėlyje, о tie žmonės, kurie išdrįsta viešai šitą daryti, atsiduria labai nepatogioje padėtyje“, - replikavo deputatas Saulius Šaltenis.

Jo manymu, nereikėtų pamiršti ir tų, kurie viešai prisipažino „bendradarbiavę su Valstybės saugumo komitetu ir pasiryžę dorai darbuotis Lietuvos labui“. Pasak S. Šaltenio, tokie infomatoriai „nusipelno mūsų paramos“.

Diskusijų sukėlė ir pareiškimo vieta, kurioje kalbama, kad informacija apie pretendentus į valstybinius postus „gali būti paskelbta“. „Čia vėl dviprasmybė. Kas nuspręs - paskelbti ar nepaskelbti“, - klausinėjo deputatai, o AT pirmininkas Vytautas Landsbergis kalbėjo taip, kad atrodo lyg būtų kalbėjęs 2013 metų aktualijomis: „Ar jums neatrodo, kad šitokia pastraipa, kaip beformuluotum, yra tiesiog pasiūlymas tiems, kas norėtų sutrukdyti bet kurį žmogų išrinkti į bet kokį postą - paskleisti sufalsifikuotą informaciją, neva jis buvo bendradarbis. Ir kol jis aiškinsis pusę metų, kad nėra kupranugaris, tai jo išrinkimas bus tikrai sutrukdytas.“ Ir pridūrė: „Čia yra puikus ginklas priešui.“

Pareiškimo vietos – „gali būti paskelbta“ – siūlyta atsisakyti. Tačiau su tuo nenorėjo sutikti deputatas Bronislovas Genzelis, kuris pareiškė, kad „tai reiškia, kad Saugumo komitetas ir toliau galės panaudoti infiltruotus agentus, jeigu jie viešai neprisipažins. Mes žinome, kas atsitiko su Lietuvos valstybe, kiek buvo tada ten infiltruota. Dabar jau iš anksto ir į Aukščiausiąją Tarybą, ir visur bus infiltruota. Turbūt tai niekam iš mūsų ne paslaptis. Jeigu mes norim kurti valstybę, nepriklausomą Lietuvą, kurkime ją be Saugumo agentų.“

Balsuojant buvo apsispręsta, kad pareiškimo vietos – „gali būti paskelbta“ – reikia atsisakyti. Už tai balsavo 69 deputatai, susilaikė – 12.

Chaoso laikai

1992 metais susiskaldžiusi ir neveiksni AT paskelbė priešlaikinius rinkimus, kuriuos triuškinamai laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), vadovaujama Algirdo Brazausko. Šiai partijai, kurios stuburą sudarė buvusi komunistų partijos nomenklatūra, kova su „praeities šmėklomis“ rūpėjo mažiausiai. Turint galvoje ir tai, kad ne KGB vadovavo komunistams, o atvirkščiai.

Be to, tie metai išsiskyrė ir tuo, kad buvo išviešinti bene garsiausi nepriklausomoje Lietuvoje bendradarbiavimo su KGB atvejai. 1992-ųjų gegužės mėn. dėl kaltinimų bendradarbiavus su KGB AT nario mandato atsisakė vienas artimiausių V. Landsbergio bendražygių Virgilijus Čepaitis (slapyvardis „Juozas“).

1992 metų rugsėjo 14 d. Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegija priėmė sprendimą, pripažinusį, kad Kazimira Prunskienė „sąmoningai bendradarbiavo su KGB“ (Paradoksalu, bet 2003 m. gegužės 15 d. Vilniaus apygardos teismas (žemesnė instancija !) uždarame posėdyje šį sprendimą panaikino). Abu politikai tvirtino, kad jiems metamas KGB šešėlis yra politinis susidorojimas.

1999 metais – siūlymas įtraukti viso pasaulio spectarnybas

1996-2000 m. Seime daugumą turėję Tėvynės sąjunga- Lietuvos konservatoriai ir Krikščionys demokratai, tuo metu dar nesusijungę į vieną partiją, grįžo prie KGB temos. 1999 m. lapkričio 23 d. Seime svarstytas Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo projektas.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Juozapas Algirdas Katkus pripažino, kad „šis įstatymas yra vienas iš daugelio variantų, jų buvo dešimt, galbūt vienuolika“, tačiau komitete jam pritarė visi dešimt narių, vienam susilaikius. Tačiau Seimo posėdžių salėje ne viskas klostėsi taip sklandžiai.

Pavyzdžiui, LDDP frakcijos narei Sigitai Burbienei kilo esminis klausimas: „Kai buvo pateiktas pirmasis šio įstatymo variantas, ten buvo kalbama ne tik apie KGB, bet ir apie daugelio kitų valstybių žvalgybų agentus. Tačiau kažkodėl svarstant komitete visos kitos valstybės išnyko, liko tik vienintelė. Aš suprantu, kad ji pakankamai svarbi, tačiau vis dėlto nematau skirtumo nuo žmogaus, kuris yra Mosado agentas, žmogaus, kuris yra CŽV agentas, Lenkijoje, dar kur nors kitur?“ Ji prašė klausimą „spręsti iš esmės“ - kad vienu kirčiu būtų padaryta tvarka su viso pasaulio specialiųjų tarnybų agentais.

Konservatoriui Antanui Napoleonui Stasiškiui teko aiškinti, kad Izrealio valstybė Lietuvos niekada nebuvo okupavusi, tad „Mosado minėjimas yra visiškai ne vietoje“. „Čia yra kalbama apie okupavusios valstybės slaptąsias tarnybas, kurios prievarta verbavo ir buvo užverbavusios kai kuriuos mūsų piliečius. Todėl manau, kad čia yra nediskutuotinas dalykas. Jeigu kas turi pretenzijų Lenkijai ar dar kam nors, gali siūlyti savo atskirą įstatymą, bus galima svarstyti ir priimti“, - istorijos pamokas dėstė A. N. Stasiškis.

Savo kolegai antrino ir dabartinis teisingumo ministras Juozas Bernatonis, kuris pareiškė, kad „esu įsitikinęs, kad agentai, nesvarbu, kokiai žvalgybai jie tarnavo, jeigu jie nevykdė mūsų valstybės pavedimo, tai ar jie tarnavo CŽV, ar KGB, ar MOSAAD, vis tiek jie kenkė Lietuvos interesams. Tai turėtų nebūti skirta tik tiems agentams, kurie vykdė konkrečius Lietuvos valstybės pavedimus.“

Savo kalboje J. Bernatonis pabrėžė vieną įdomią mintį, kurios, deja, neišplėtojo, lyg tai būtų visiems žinomas ir suprantamas dalykas: „Nuo okupacijos praėjo dešimt metų. Buvę KGB agentai užėmė gana svarbius postus valdymo institucijose. Aš norėčiau iškelti klausimą, kas šiandien atgaivina KGB šmėklą? Mano manymu, tai santarvei visiškai nepasitarnaus, tuo labiau, kad toks įstatymas jokios praktinės reikšmės jau neturi.“ Kas buvo tie „KGB agentai svarbiose valdymo institucijose“ taip ir liko neaišku? (Skandalingi atvejai, kai VSD ir Užsienio reikalų ministerijai vadovavo Arvydas Pocius ir Antanas Valionis, netinka, nes jie buvo KGB rezervo karininkai, o ne agentai, - Alfa.lt past.).

Tiesa, J. Bernatonis gerokai išmaniau plėtojo „okupantų“ temą ir siūlė į įstatymą įtraukti ne tik sovietų spectarnybas, bet ir Abwehrą, Gestapą, SD ar lenkų saugumo tarnybas. „Kodėl čia teikiamos tiktai dėl rusų tam tikros agentūros, ar mes jau pamiršome, kas dar Lietuvą buvo okupavę? - pusiau retoriškai klausinėjo J. Bernatonis, pridūręs, kad balsuos prieš tokį „nepilnavertį“ įstatymą, o visa LDDP frakcija kreipsis į prezidentą, bandydama jam išaiškinti, ko siekiama šiuo įstatymu.

Į šį klausimą atsakė Centro sąjungos frakcijos narė Rasa Melnikienė, pareiškusi, kad įstatymo pateikimas sutampa su labai sunkiais įvykiais Lietuvos valstybėje – finansų ir ekonomine krize. „Kaip rodo pasaulio istorija, tada ir metamas į politikos areną klausimas, o kas kaltas dėl to, kad šalyje yra blogai? Būtent tada atsiranda tokie įstatymai, kad kažkas turi būti valstybės priešas. Aš manau, kad tai yra neteisingas sprendimas. Aš manau, kad mes turime nustoti galvoti apie praeitį, o spręsti dabarties problemas bei kurti ateitį“, - tikino R. Melnikienė, pridūrusi, kad centristai (19 narių frakcija) balsavime nedalyvaus.

Tame Seimo posėdyje dalyvavus 93 Seimo nariams įstatymas vis tik buvo priimtas (už – 57, prieš – 6, susilaikė 14).

„Tai įstatymas, kuris skirtas prisipažinusiųjų apsaugai, žmonėms apsaugoti nuo šantažo. O tie, kurie balsavo prieš, turbūt labai norėtų, kad šito įstatymo nebūtų, kad būtų galima iki šiol šita KGB šmėkla žaisti. Mes už tai, kad KGB šmėklomis niekas niekada Lietuvoje nežaistų“, - pakiliai kalbėjo konservatorė Rasa Juknevičienė, bet jos „balsas į dangų nenuėjo“.

2007 metų prezidento V. Adamkaus veto

Nepaisant daugelio minėto įstatymo tobulinimų, jame išliko principinės nuostatos, kad asmens prisipažinimo bendradarbiavus su KGB faktas bei prisipažinusio asmens pateikti duomenys yra valstybės paslaptį sudaranti informacija, kuri įslaptinama, naudojama ir išslaptinama Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka, o informacija apie asmenis, įrašytus į įskaitą, išslaptinama ir viešai paskelbiama „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, kai asmuo kandidatuoja, skiriamas eiti arba eina Respublikos Prezidento, Seimo, Europos Parlamento ar savivaldybės tarybos nario, Vyriausybės nario, teisėjo arba prokuroro pareigas.

Tačiau 2007 m., Seime vyraujant socialdemokratams ir darbiečiams, antrosios Valdo Adamkaus kadencijos metu, prie minėto, eilinį kartą pataisyto įstatymo vėl grįžta. Dėl formalios procedūrinės priežasties. Prezidentas vetavo įstatymą, nes Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas įstatymą perdavė pasirašyti prezidentui, nors Etikos ir procedūrų komisija ir nepateikė savo išvadų, t.y. dar buvo nebaigta įstatymo priėmimo stadija pagal tuometinę tvarką.

Klausimai V. Adamkaus patarėjui Laurui Bieliniui, pristačiusiam svarstomą klausimą, nebuvo malonūs. Pavyzdžiui, tuometinis „tvarkietis“ Egidijus Klumbys teiravosi: „Ne pirmą kartą Prezidentas Valdas Adamkus rodo palankumą KGB. Tai liudija: pirma, jo ilgalaikis KGB rezervistų A. Pociaus ir A. Valionio gynimas ir laikymas labai atsakinguose valstybės postuose, antra, antrą kartą vetuojamas įstatymas, susijęs su KGB veikla. Sakykite, ar tai neliudija mūsų valstybės Prezidento sąsajų su KGB agentu „Fermeriu“, apie ką plačiai rašė spauda?“

Konservatorius Saulius Pečeliūnas teigė, kad jeigu Seimas laikys įstatymą nepriimtu, vadinasi, liustracijos procesas bus atidėtas dar pusmečiui, o prie jo bus galima iš naujo grįžti tik po pusės metų po šio balsavimo. „Galėsime padėkoti Prezidentui, kad metus jam padedant tas procesas buvo sustabdytas, ir bus sustabdytas jau pusantrų metų. Tokios politinės pasekmės“, - tvirtino S. Pečeliūnas.

Prezidentui, „šiukščiai viršijusiam savo įgaliojimus ir taip pažeidusiam Konstituciją“, Petras Gražulis net pasiūlė pradėti Prezidentui interpeliacijos, apkaltos procesą. Nepaisant visų aistrų ir kaltinimų, Seimas apsisprendė po prezidento dekreto grąžinti įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti.

Liustracija tapo parodija

Visa epopėja, susijusi su KGB agentų, žmonių dar vadinamais „stukačiais“, „bildukais“ ar „geneliais“, veikla iš esmės yra nepasibaigusi. Ir nepasibaigs labai ilgai. Atsikūrusi Lietuvos valstybė, įsipareigojusi paslaptyje laikyti buvusių agentų pavardes, padėjo lėto veikimo bombą. Yra žinoma, kad bendradarbiavusiais su KGB yra prisipažinę apie pusantro tūkstančio asmenų. Tik apie vienetinius išskirtinius atvejus sužino visuomenė (prof. Vytauto Daujočio viešas ir įstatymo numatytas prisipažinimas prieš 2012 m. rinkimus).

Lietuvos istorikų, KGB archyvų tyrinėtojų duomenimis, paskutiniais sovietų valdžios metais Lietuvoje galėjo veikti apie 5 tūkst. įvairių kategorijų KGB agentų, nors yra pateikiami ir kelis kartus didesni skaičiai. Buvusio VSD pulkininko Vytauto Damulio vadovaujama Liustracijos komisija išaiškino vos kelis KGB bendradarbius, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės Dalios Kuodytės per pusantrų metu paskelbė maždaug 130 buvusių KGB bendradarbių sąrašą. Paskutinis Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas yra ne kartą teigęs, kad „politiškai gražiausia pabaiga“ būtų vadinamojo Liustracijos įstatymo paskelbimas negaliojančiu.