Meno misionierius Vaidotas Žukas: dabar gyvenu Europoje ir Aukštaitijoje

Vaidotas Žukas Liuksemburge
Vaidotas Žukas Liuksemburge
© Asmeninis albumas

Apie tai prasitaria pats Vaidotas Žukas – dailininkas, žurnalistas, televizijos ir radijo laidų vedėjas, žmogus, kažkada kandidatavęs į Lietuvos prezidentus, paklaustas, kodėl pastaruoju metu viešumoje jo nematyti. Galėjome tik spėlioti: budi prie keramikos degimo krosnies, savo studijoje lieja dažus, o gal kaime prie Alantos geni savo sodintą sodą arba stato naujos trobos kaminą? Vaidotas to nepaneigia, tačiau paberia naujienų, vertų apmąstymų.

„Gyvenu ir Europoje – Flamandijoje, prie Grimbergeno, arba prie Liuksemburgo, Vokietijoje. Gavau kvietimą balandžio mėnesį parodą surengti Berlyne, Lietuvos ambasadoje. Sausio pabaigoje vėl išskrendu į Flamandiją ir ten mėnesį piešiu, tapysiu, lipdysiu. Po to gal vyksiu į Vokietiją... Sodyba Alantoje, namai Vilniuje, Žvėryne – tik viena iš mano stočių“, – prasitarė meno misionieriumi, meno piligrimu tapęs V. Žukas. Į lietuviško meno pasaulį grįžtantis su trenksmu – su savo naujausiais darbais ir socialiniu projektu „Dailė ant vėliavos stiebo“.

Ateinantį ketvirtadienį Vilniaus šviesos instaliacijų salone „Gaudrė“ atidaroma jo koliažų paroda „Pabėgusi nuotaka“. Šiemet sukurtoje 30-ties V. Žuko paveikslų kolekcijoje – vintažinė architektūra, moterų figūros ir įvairių formų bei stilių šviestuvai – asociatyviu būdu sukomponuoti ir mišria technika atlikti motyvai.

Naujausių koliažų fonuose - europietiškų dvarų, bokštų, parkų, rūmų, bažnyčių, kalėjimų planai. Į koliažą įspausti ir niekuo nepridengti brėžiniai kartais tiesiog veržiasi į žiūrovo žvilgsnio plotą, kartais šiuos architektūros planus dailininkas užtapo skaidriais dažais, kinišku tušu arba išmirko spalvotame vandenyje ir išdžiūvę jie lieka lyg sudūlėję ar suanglėję pergamentai. Viso to poetinio istorizmo fone – lūpos, akys, moterų klubai, rankos, kojos, ekspresyvūs delnai.

Gerbiamas Vaidotai, dar visai neseniai rengęs savo keramikos kūrinių pristatymus grįžtate su koliažais. O kaip gi jūsų keramika? Kuriam laikui ją atidėjote į šalį, pamiršote?

Ne, keramikos nepamiršau – degimo krosnis nuvežta į sodybą Alantoje, ten atsivežiau toną gero šamoto, galiu bet kada imtis molio, bet dabar reikia baigti anksčiau sumanytus darbus – pristatyti savo koliažus.

Šią parodą suplanavote degdamas molį ar gyvendamas gamtoje?

Aš nieko neplanuoju. Darau tai, kas man tuo metu rūpi, kur tuo metu mane neša… Koliažai – maždaug pusės metų darbas ir gana sėkmingas. Koliažus darau nuo 1976-ųjų. Prie jų dažnai sugrįžtu, ir tai nutinka periodais. Keli ciklai buvo ankstyvoje jaunystėje, paskui Atgimimo laikais, 2007-aisiais ir dabar. Vienu metu dariau ne tik koliažus, bet ir tapiau pagal juos.

Kodėl keramiką atidėjote į šalį? Išsėmėte jo galimybes?

Ne, aš tiesiog truputėlį persisotinau. Reikėjo pertraukos, reikėjo pasukti į kitą pusę, nes nuo to molio, jo riebumo, glazūrų gali apsisukti galva – jos labai stiprios, ryškios, drąsios ir netikėtos ugnyje išdegtos. Nuolatinė šventė, bet tai gali tapti haliucinogenu.

Jūsų keramikos darbai papuošė daugelio meną vertinančių žmonių namus. Ką sukūrėte sau, įrenginėdamas savo namus, savo kaimo sodybą Alantoje?

Niekada nieko nedarau savo namams ar sodybai. Viskas gimsta natūraliai, dirbtuvėje, spontaniškai. Ateina žmonės, išsineša... Kas lieka, tas lieka. Savo sodyboje pastačiau tris kaminus. Du kaminai – su keramika, o trečią tik nutinkavau. Truputėlį kreivą, bet jis gražus, „su snapu“. Man patinka.

Kai mūrydami vieną kaminą meistrai pasiekė septynis metrus, pasakiau ačiū ir du metrus išmūrijau pats. Tai, kas išlindę virš stogo. Turėjau senų raudonų vokietmečio plytų, tas plytas nuglazūravau, sudėjau į krosnį, išdegiau ir po savaitės turėjau įvairių spalvų glazūruotas plytas, jas ir sumūrijau. Šiek tiek liaudiškumo, šiek tiek moderno. Nežinia, kaip tą stilių pavadinti. Tiesiog – stilius be stiliaus.

Kaip atrodo jūsų glazūruotas kaminas – plieskia spalvomis, ar jis ramių tonų?

Sunku pasakyti... Kadangi kaminas stačiakampis, iš visų keturių pusių vis kitaip atrodo. Jis – margas, bet santūriai margas. Mėlynai raudonas, pilkai raudonas, baltai raudonas... Kitas kaminas – lauko virtuvės, kuri išėjo panaši į koplytėlę, kiek primena Lurdą. Joje kepu kepsnius, obuolius, verdu sriubas.

Žmonės, pravažiuodami pro sodybą, sustoja ir klausia, kas čia? Nesupranta, ar čia nauja, ar čia sena, ar gyvenama, ar pasaka. O gal sandėlis, moderni meno dirbtuvė? Dabar kaip tik prie kelio statau tokias „bobas“. Nemoku jų kitaip pavadinti. Tai – lyg priešistoriniai stabai, balbalai. Karkasą aplipdžiau akmenimis. Bus kaip stulpai karčių tvorai.

Buvote sėslus menininkas, prisirišęs prie Vilniaus, lietuviško kaimo, bet staiga iškeliavote per Europą. Migruoti patinka?

Nori nenori, darbai, vaikai pririša prie gyvenamosios vietos, bet jie užaugo, į žmones išleisti, vieni baigė mokslus ir dirba, kiti dar mokosi, groja, dainuoja, sportuoja, bet jais jau nereikia rūpintis. Jie patys viską pasidaro. Kartais su žmona nuvažiuojame jų aplankyti, bet man geriausia ten, kur galiu dirbti.

Visur randu žmonių, kuriems patinka darbai, kuriuos aš darau, jie juos finansuoja, pas juos ir važiuoju. Niekam nelendu į akis. Jeigu paprašo, pakviečia, atsiliepiu. Neseniai buvo labdaros aukcionas „Gelbėkit vaikus“, mano skulptūra „Gyvenimo medis arba Eglutė“ buvo parduota ir iškeliavo į Ispaniją, į Malagą.

Šiek tiek neramu – vieną kartą imsite ir į Lietuvą negrįšite...

Tai ne nuo manęs priklauso. Jeigu kas nors kur nors suteiks galimybę kažką daryti rimtai, iš tikrųjų galiu pradingti.

Sutinkate užsieniuose daug lietuvių? Bendraujate?

Menininko darbas – vieno žmogaus darbas, ir čia negali būti kažkokių bendruomeniškumų. Būna, kad Europoje mėnesį iškrentu iš aplinkos ir dirbu visiškai uždarai. Tik savaitgaliais kur nors nuvažiuoju. Duoda automobilį, aplankau Briugę, Gentą, Antverpeną. Nesu užsidaręs, bet, norint kurti meną, reikia tai daryti užsidarius, niekas neturi trukdyti.

Kažkada turėjote studiją lofte, buvusioje Vilniaus gamykloje. Ar ją tebeturite?

Taip, ten mano archyvas. Ten mano keramika, koliažai, tapyba, ten viskas, ką kaime ar Europoje padarau ir sukuriu. Jeigu kas nors pageidauja, nori pamatyti, įsigyti, parodau.

Neseniai aktyviai dalyvavote visuomeniniame gyvenime, bet iš jo dingote, o kaip dabar?

O dabar netikėtai laimėjau konkursą rengti kitų metų kvadrianalę Lietuvoje. Tai bus pilietinė-kultūrinė-socialinė akcija. Sugalvojau sukelti menininkus – kad ne vien užsidarę dirbtuvėse būtų, bet ir išeitų į viešumą. Tai bus didelis renginys ne tik Vilniuje, bet ir regionuose, kur vešime didžiulius dailės kūrinių tentus – iki 100 kv. m. dydžio. Ne tik tapybą, taip pat ir juvelyriką, stiklą, odą, skulptūrą, keramiką. Kvadrianalės pavadinimas – „Dailė ant vėliavos stiebo“. Idėjų ir planų yra, tik ne viskas patvirtinama, pasiseka įgyvendinti.

Europoje, rodos, lengviau.... Kas jus ten nustebino? Ko, nors ir būdami europiečiai, dar neturime?

Nustebino žmonių geranoriškumas. Kalbant apie Londoną, Paryžių, Briuselį, labai nustebino margumas. Ilgiuosi tokio margumo ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje. Stebina žmogiški santykiai, pavyzdžiui, kai tave pasisveikina automobiliu pravažiuojantis žmogus... Tapau dirbtuvėje prie Triero, Vokietijoje – dideli langai, važiuoja traktoriukas, jo vairuotojas pakelia ranką man saliutuodamas. Aš pakeliu ranką, jam atsakau sveikindamasis... Arba jauna mergina anksti rytą atsisėda ant palangės penkių metrų aukštyje, nuogas kojas nuleidžia žemyn ir pasisveikina: „Guten tag“. Atsakau „Guten tag“... Šitie dalykai tokie paprasti, bet tokie svarbūs. Tiesiog žudančiai svarbūs. Esu priblokštas Vokietijos. Ji gražesnė ir už Prancūziją, ir už Belgiją, ir už Olandiją. Žmonės pareigingi, laikosi žodžio, jei suklysta, atsiprašo.

Kaip ten vertinamas menas, kokioje vertybių „lentynėlėje“ yra menininkas?

Alkūnėmis skirdamasis kelią nevaikštau, bet jaučiu, kad žmones iš Rytų Europos jie vertina. Neseniai mane pakvietė tapyti freskas. Paklausiau – kodėl mane, juk yra daug vokiečių, bet atsakė, kad nori manęs: „Mums patinka, ką tu darai, atvažiuok.“ Menininkai ten savyje darkosi, taršosi, ir jeigu žmonės pamato kažkokį žmogišką santykį su menu, su piešiamu objektu, pajunta sielos artimumą, šiltų dalykų jiems reikia. Žmonės pasiilgę rankų darbo.

Ir spėju – teigiamų emocijų, pozityvumo...

To nepasakyčiau. Nebūtinai menas turi būti šviesus, nes gyvenimas yra visoks. Mes negalime rodyti tik šviesos. Mums nereikia muistytis ir ieškoti negyvenamų salų. Mes gyvename savo gyvenimą ir iš jo galime išplėšti atskirus momentus, ir parodyti kitiems tai, kas gali būti svarbu.

Galbūt jūsų naujausius darbus galima pamatyti internete, socialiniame tinkle?

Internete yra, bet sąmoningai vengiu socialinių tinklų, nes jie nuvertina asmenį, ir meną, ir kūrybą. Ten atsiradęs pavirsti į dykūną, į vieną iš milijonų, o man toks variantas nepriimtinas.

 

 

Meno misionierius Vaidotas Žukas: dabar gyvenu Europoje ir Aukštaitijoje

Vaidotas Žukas Liuksemburge
+22