Kuri valia aukštesnė – Tautos ar Dvasios?

K. Braziulis
K. Braziulis
  © Asmeninis albumas

Kai neskubėdamas skaitai Konstitucijos preambulėje užrašytus Lietuvos Tautos žodžius – „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“ arba „šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę“ ir galų gale „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“ – apima dvejopi jausmai. Džiaugsmo ir garbės bei pykčio ir nusivylimo. Nejučiomis prisimeni Lietuvių Tautos atstovo, žinomo rašytojo ir poeto V. A. Cinausko pasakytus žodžius: „Mano Tėvynė širdis prie širdies. Mano valstybė vagis ant vagies.“ Nevalia atskiri Tėvynę nuo valstybės, Tautą nuo valdžios ir pradedi jas nagrinėti atskirai.

Nuolat vyksta arši kova tarp Tautos ir valdžios. Tauta stengiasi ginti ir apginti iškovotas teises ir laisves, bando priversti valdžią tarnauti jai. Valdžia stengiasi įgauti kuo daugiau galių ir dirbti bei tenkinti savo interesus. Tai – amžina kova. Šiuo metu galime stebėti įdomią kovą dėl referendumo. Tauta nori dažniau tiesiogiai išreikšti savo valią, pasisakyti svarbiais valstybei klausimais, valdyti valstybę. Ji reikalauja sumažinti 300 tūkstančių parašų kliūtį iki 100 tūkstančių. Valdžia prieštarauja šiam siekiui. Aiškina žmonėms, kad jie yra per kvaili valdyti šalį, suprasti sudėtingus dalykus, kad jie yra nepribrendę spręsti svarbius valstybei klausimus.

Panagrinėkime išsamiau, kaip vyksta kova dėl mūsų Konstitucijos. Kokie čia yra valdžios žaidžiami žaidimai?

Konstitucija. Tai – visuotinis piliečių susitarimas. Tai – Tautos valia. Tai – aukščiausia valdžia valstybėje. Per amžių amžius žmonės kovojo dėl savo teisių ir laisvių. Kiekviena Konstitucijoje parašyta nuostata apie žmogaus teises ir laisves, apie valstybės nepriklausomybę yra iškovota krauju, yra paaukota šimtai aukų tam, kad ji būtų įrašyta, įtvirtinta ir įgyvendinama.

Piliečiai patys sprendžia, kaip jiems gyventi, kokias sukurti taisykles, kokios turi būti valdžios institucijos ir kiek jos gali turėti galių. Piliečiai sprendžia, kam būti, o kam – nebūti. Tai yra svarbiausias veiksnys ir tai yra didžiausias Tautos laimėjimas. Tauta priima Konstituciją ir tik Tauta gali ją keisti. Tai – Tautos kompetencija, jos suverenių galių realizavimas (tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus atstovus).

Konstitucinis Teismas. Tauta, kurdama ir priimdama Konstituciją, numatė Konstitucinį Teismą. Šiam teismui ji priskyrė vienintelę funkciją – spręsti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Įstatymas, kuris prieštarauja Konstitucijai, negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas.

Viskas aišku ir suprantama. Faktiškai, Konstitucinio Teismo teisėjai neprivalo spausdinti visų savo argumentų, aiškinti, kodėl jie priėmė tokį sprendimą. Užtenka, visiškai užtenka, kad jie paskelbtų tik nutarimo rezoliucinę dalį. Prieštarauja įstatymas Konstitucijai ar ne. Ir viskas. Taškas.

Konstitucinės doktrinos formavimas. Tauta aiškiai pasakė, kad Konstitucinis Teismas tik sprendžia, ar įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ar ne. Tauta nesuteikė Konstituciniam Teismui teisių formuoti konstitucinę doktriną. Apie tokią doktriną Tauta Konstitucijoje nekalba. Tačiau Konstitucinio Teismo teisėjai priskyrė sau papildomą funkciją aiškinti Konstitucijos nuostatas. Jie, devyni teisėjai, kartais mažiau, nes ne visi turi vienodą nuomonę, Tautai aiškina Tautos priimtos Konstitucijos nuostatas. Tas aiškinimas vis didėja ir pilnėja ir, galų gale, tampa, kažkieno tai pavadinta, konstitucine doktrina. Tikrovėje konstitucinė doktrina tampa tikrąja Konstitucija, nes, daugelio iškilių Lietuvos politikų, politologų ir mokslininkų teigimu, Tauta yra kvaila suprasti pačios sukurtos ir priimtos Konstitucijos nuostatas. Todėl reikia jas aiškinti. Kuo daugiau aiškinsime Konstituciją, tuo daugiau jos turėsime, štai tokie atsiranda minties perliukai.

Įstatymuose yra parašyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią. Tačiau viešumoje yra kalbama ir primygtinai teigiama, kad Konstitucinio Teismo nutarimai turi ypatingą konstitucinę galią. Būtent jie yra Konstitucija. Ar suprantate, apie ką aš kalbu? Tautos valia, kuri yra įtvirtina ir užrašyta juodu ant balto popieriaus, nėra aukščiausia valia. Už ją aukštesnė yra Konstitucinio Teismo teisėjų valia, kurią jie perteikia per Konstitucinio Teismo nutarimus ir saugoja konstitucinėje doktrinoje.

Ši Konstitucinio Teismo valia, įtvirtinta doktrinoje, yra kintama. Juk ją rašo žmonės, kurie yra priklausomi ir subjektyvūs. Juk politinė ir ekonominė situacija šalyje keičiasi ir mokslas juda į priekį. Tai, pagal teisės žinovus, galima keisti ir konstitucinę doktriną, t. y. Konstituciją. Šiandien viena, o rytoj kita. Kokie bus politiniai užsakymai, tokia bus Konstitucija.

Konstitucinė dvasia. Tai lietuviškas išradimas. Ją gali suprasti tik išrinktieji. Ne kiekvienam yra duotos galimybės suvokti dvasią, pabendrauti su ja, išklausyti jos. Ne kiekvienam ji pasirodo.

Konstitucinė dvasia turi ypatingus gebėjimus. Ji pati sukuria konstitucines nuostatas ir jas išaiškina. Neretai konstitucinėje doktrinoje yra suformuluojamos bei įtvirtinamos ir nuostatos, neįrašytos „pradiniame“ Konstitucijos tekste, bet logiškai išplaukiančios iš Konstitucijos kaip visumos.

Ar supratote, apie ką kalbama? Konstitucinio Teismo teisėjas (ne visi, tik išrinktasis) formuoja konstitucinę doktriną arba aiškina Konstitucijos nuostatas, kurių nėra ir, kurių Tauta neįtvirtino, pasitaręs su konstitucine dvasia.

Išvados, greičiau tendencijos nei išvados.

1. Ne pagal Tautos valią gyvename, o pagal Konstitucinio Teismo teisėjų, kurie formuoja konstitucinę doktriną valią. Doktrina tampa pagrindiniu mūsų šalies įstatymu. Doktrina tampa Konstitucija.

2. Konstitucinio Teismo teisėjai patys turi griežtai laikytis Konstitucijos. Jeigu Tauta pasakė ir įtvirtino nuostatą, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tai jis ir turi tik spręsti, o ne aiškinti ir kurti konstitucines doktrinas ir tuo labiau nesitarti su konstitucinėmis dvasiomis.

3. Formuojama konstitucinė doktrina yra pavojinga ir tuo, kad ja, gindami savo interesus, dažnai kovoje dėl valdžios naudojasi politikai ir valdininkai. Taip, taip valdininkai. Jie taip pat kovoja dėl valdžios. Niekada nepamirškite šios politinės jėgos. Jie jiems netinkamą arba pavojų keliantį įstatymą, įstatymo pataisą iš karto lygina su konstitucine doktrina, pradeda rėkti, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Kiti palaikančiai palinguoja galva ir pritaria. Gera iniciatyva ir pasilieka tik iniciatyva.

/Kastytis Braziulis/