Krizes išgyvenančių emigrantų skambučiai – psichologams Lietuvoje

Išvykimas
Išvykimas
  © SCANPIX

Prieš ketverius metus, Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, 16 proc. išvykusių tėvų vaikų buvo reikalinga skubi psichologinė pagalba. Dabartinės situacijos tyrimų trūksta, nors jau ryškėja, kad kalbėti vien apie ekonominius emigrantus netinka: lietuviai išvažiuoja ne tik ieškoti gyvenimo, kuriame svarbiausias rūpestis nėra šildymo sąskaitos apmokėjimas. Meilė, sveikatos problemos, artimųjų mirtys, karjeros misijos, noras įgyvendinti svajonę – skirtingų padėčių ir likimų išvykusieji emociškai sunkiu metu ieško kultūriškai artimų žmonių paramos. Emigrantus internetu konsultuojantys Krizių įveikimo centro, priklausančio viešajai įstaigai „Psichikos sveikatos perspektyvos“, savanoriai psichologai pastebi, kad jiems svarbu taip pajusti ryšį su Lietuva.

Nė vienas psichologas, kuriam paskambina keblioje emocinėje būsenoje atsidūręs išvykėlis, savo pašnekovo nemato. Technologijas įvaldžiusiems 20–30 metų žmonėms, kurie dažniausiai patiki lietuvių specialistams savo problemas, taip iš dalies patogiau – nereikia ieškoti pagalbos dar neprisijaukintoje šalyje, guostis Lietuvoje likusiems artimiesiems, atskleisti savo tapatybių.

Tyrimai rodo, kad emigravusių tėvų vaikams psichologinė pagalba labai reikalinga. O ar jos trūksta emigrantams? Kokie žmonės jums skambina, kokias savo bėdas jie jums patiki, kas labiausiai neramina, iš kokių traumuojančių psichologiškai situacijų jie ieško išeičių? – paklausiau jau metus į emigrantų skambučius internetu atsiliepiančių Krizių įveikimo centro savanorių, Vilniaus universiteto klinikinės psichologijos magistrantės Rūtos Barkauskaitės ir psichologo Giedriaus Dvilaičio.

Rūta: Kartais tenka padėti išvykusiems žmonėms susirasti pagalbą šalia, bet jie ieško ir tokios galimybės – būtent paskambinti kažkam Lietuvoje. Kai kurie iš jų patyrė kultūrinį – iš pradžių gal šoką, o paskui ir spaudimą, nes pasakoja, kaip jie gyvena svečioje šalyje, ypač lietuvės, ištekėjusios už musulmonų, tenka išgirsti apie sunkų prisitaikymo laikotarpį. Galbūt net pradžioje jis būna lengvesnis, o paskui ima išlįsti subtilūs niuansai, ir dėl to joms svarbu kalbėtis su savo mentaliteto žmogumi.

Dažniausiai kalbama apie santykius vyro šeimoje – musulmoniškuose kraštuose šeima yra ypatingai stipri vertybė, ir toms moterims tenka ištekėti už visos šeimos, ji labai aktyviai dalyvauja santykių kūrime ir palaikyme.

Yra žmonių, išvykusių dėl sveikatos problemų, kad gautų geresnį gydymą, pavyzdžiui, Anglijoje – ten tenka ir dirbti, bet socialinės sąlygos geresnės, yra geresni šansai gauti pagalbą nei Lietuvoje. Meilės, sveikatos emigrantai – man norisi minėti šiuos aspektus, nes paprastai labiausiai kalbama apie vadinamuosius ekonominius tremtinius. Tie, kurie skambina, patenkinti savo turimu darbu ir sąlygomis, jiems rūpi santykiai, jų problemos ne ekonominės, o socialinės.

Giedrius: Statistiškai skambinančiųjų iš užsienio vos keletas, be jie turi tų pačių ypatumų: žmogus keičia aplinką, ne kiekvienas toleruoja naujas aplinkas, prisiderinimus. Naujoje aplinkoje bent jau kurį laiką vis tiek būsi kitoks, ne visi tai gali toleruoti, išvykti ir kurį laiką tarsi kaboti ore. Kitas dalykas labai praktiškas: manau, retas kuris susimąsto apie sveikatos sistemą ir kad jis gali turėti sveikatos sunkumų. Į mus kreipiasi žmonės, kurie kartais net neįsivaizduoja, kur gauti jiems reikalingų medikamentų, jiems padeda praktiniai patarimai.

Kokios dar jų problemos? Lūkesčiai. Skirtingi žmonės skirtingai toleruoja lūkesčius. Žmonės išvažiuoja su lūkesčiais, susiduria su kitokia situacija – pasimato, ar tu moki pralaimėti, susitvarkyti su nesėkme, kaip toleruoji kitokį vaizdą, kitokį planą, kai nuvyksti ir tau antrą kartą viskas žlunga. Čia mes jau kalbame apie savybę toleruoti neatitikimus tarp lūkesčių ir realybės, mokėjimą pralaimėti, nes ne visą laiką pasiseka.

Vadinasi, viena iš dažnesnių psichologinių krizių – kai sudūžta su emigracija siejami lūkesčiai?

Giedrius: Kai kažkas nepasiseka čia, žmogus nusprendė, viskas, čia jau pabaiga, išvažiuoja, ir dar kartą nepasiseka – tampa visko per daug. Aš nesakau, kad čia taisyklė, kalbu apie keletą žmonių, kurie išvažiavo ir kuriems reikia paprasčiausiai atsiremti, nes jie „kabo“ kitoje aplinkoje – nenoriu sakyti, kad jie svetimi, nes Europoje mes visi esame daugmaž bendresni, bet vis tiek neturi tokio subtilaus nuoširdaus bendravimo, ir tos krizės susijusios su toleravimu, pagalbos, atramos, pritarimo paieška.

Galiu pacituoti – „pavargau nuo visko“ – žmogus išvažiavo, tikėjosi, lengva nebūna, tiesiog pavargo. „Grįžti negaliu, nes nieko neturiu, per anksti“, „Priėjau liepto galą“. Tokiu atveju išklausymas, nuoširdus pokalbis, ypač jei išsivysto geras kontaktas, geriau negu nieko. Mano požiūriu, gerai vien tai, kad žmogus ėmė ir paskambino, pripažino, kad pasiekė dugną, ir tiesiasi į pagalbą. Jei tik žmogus surado savyje jėgų skambinti, jis daro didžiulį žingsnį siekiant išvengti desperatiškų veiksmų užsidarius savyje.

Emigrantai jums patiki santykių problemas. Galbūt jie išsitaria ir apie adaptacijos kitoje kultūroje sunkumus, apie savo šalies ilgesį, vienišumą, jei išvykę Lietuvoje paliko artimuosius, vaikus?

Rūta: Teko kalbėtis su viena „ekonomine tremtine“ Anglijoje, ji išgyveno specifinę krizę, susijusią su artimu žmogumi, santykiais su juo. Tos krizės nesiečiau su emigracija, nors galbūt tai neišsakytas, nesuvoktas patiriamas nerimas, stresas, kuris ir veikia santykius. Tie lūžiai gyvenime gali vykti ir savoje šalyje, ir užsienyje.

Emigrantai pasakoja, kad išvažiavo ne tik papildyti sąskaitą banke, jiems tampa patraukli socialinė įvairovė ir stabilumas, aplinka, kurioje gerai jaučiasi, kur šaldytuvas pilnas, galima sau leisti kur nors nueiti, saugiau jaustis – tiesiog turėti visavertį gyvenimą, kai Lietuvoje turėtų daug ko atsisakyti vien dėl šildymo sąskaitos apmokėjimo. Tas momentas juntamas fone, apie tai nėra kalbama. Viena skambinusioji minėjo, kad labai pasiilgo Lietuvos, metus nebuvo, staugia ir lipa sienomis, nes nori pamatyti savo artimuosius. Juntamas vienišumas, žmogus tarsi pats save izoliuoja naujoje aplinkoje, visos mintys, viltys, jausmai gyvena Lietuvoje, o užsienyje tik egzistuojama.

Yra ir tokių, kurie ten rado gyvenimą – žmonės paliko sudėtingą situaciją Lietuvoje, užsienyje atrado, ko ieškojo – galimybes gydytis, meilę, kurti gyvenimą. Bet kartais jie ieško kultūrinės atsvaros, yra sakę – gerai, kad jūs esate, išlieka pojūtis, kad viena koja dar yra čia, ant šitos žemės, gerai, kad Lietuva atsiliepia kitame laido gale.

Giedrius: Kai kurių problemos nebuvo labai sudėtingos, susijusios su adaptacija, neturėjimu atramos, su kuo artimai bendrauti. Juos vienijo ta ypatybė, kad visi neturėjo draugų kitoje šalyje, kuriems galėtų atsiverti, kurie suteiktų emocinę paramą. Teko iš vieno keliaujančio tarnautojo girdėti pasakymą: „Viskas būtų kaip ir gerai, bet neturim draugų.“ Vaikams, kurie lengviau orientuojasi, yra jaunesni, greičiau įsilieja į bendruomenę, paprasčiau. Iš ne vieno per šalis judančio kolegos girdėjau, kad paūgėjusiems vaikams sudėtingiau, ypač kai prasideda ir išryškėja subtilus tarpasmeninių santykių paaugliškas periodas.

Iš konsultuotų emigrantų neturiu pavyzdžio, bet girdėjau iš grįžusių iš užsienio tėvų apie sunkumus su vaikais. Svarbūs keli aspektai: ar emigravo vienas tėvas, ar abu, vaikas mažas ar didesnis. Pagrindinis dalykas – išsiskyrimo prasmės klausimas, ar vaikui tas išsiskyrimas neatrodo kaip praradimas. Vaikui išsiskyrimai labai susiję su praradimo momentu, čia yra skirtumas tarp nebrandaus ir žalojančio poveikio ir suprantamo, kai vaikas žino, kad po kurio laiko tėvai sugrįš.

Emigrantų patiriamas kultūrinis šokas, kiek suprantu, nublanksta prieš neišsipildžiusius lūkesčius ir ypač – suvokimą, kad esi pats su savimi, kad ir į kurią šalį išvyktum.

Giedrius: Savo šalyje vienaip toleruoji sėkmes ir nesėkmes, išvažiuoji – ten lygiai toks pat pasaulis, reikia ir dirbti, ir uždirbti, skaičiuoti, tik kitomis sąlygomis. Svarbu tai, kaip esame subrendę kaip asmenybės, išmokę gyventi, nes mums išvažiavus asmenybė nepasikeičia, tik aplinka. Išvažiavimo nesiečiau su psichologinės būsenos pasikeitimu, bet vienu aspektu jį vertinu kaip žmogaus stiprybę, nes reikia drąsos ir stiprybės nuspręsti, kad išvykstu. Turi rasti savyje jėgų pripažinti savo nesėkmes, tegu ir negarsiai, judėti, ieškoti, prisiimti atsakomybę prieš save – čia matau daug stiprybės reikalaujantį veiksmą. Bet reikia stiprybės judėti toliau, jei nepasiseka, kai nesinori grįžti, nes visi žinome, ką reiškia grįžti atgal ir pripažinti, kad nepavyko.

Rūta: Kai emigrantams iškyla problema santykiuose, atsigręžiama į kitą kultūrą, joje ieškoma priežasčių, gal ji veikia santykius, bet paskui pamatoma, kad viskas atsiremia į bendražmogiškus dalykus. Teko girdėti, kaip į musulmoniškas šalis emigravusios moterys pasakoja apie kultūrinius skirtumus, o paskui papasakoja pozityvių pavyzdžių: štai, draugei taip nėra, jai viskas gerai susiklostė, o mums nesiklosto, galvoju, kad papuoliau ne į tą šalį ne su tuo žmogumi. Išeinama į psichologinę plotmę.

Turiu pavyzdį, kai iš vieno miestelio išvažiavo beveik visi kiemo kaimynai – su šeimomis, kai kuriems buvo sunku pradžioje, bet dabar jie jau jaučiasi išsikėlę iš savo šalies ir fizine, ir psichologine prasme.

Giedrius: Visuomenėje dalis žmonių turi psichologinių sunkumų, dalis jų emigruoja su savo sunkumais. Žmogus, turintis psichologinių problemų ar sutrikimų, reaktyviau reaguoja į situacijas, jam bet koks judėjimas, neapibrėžtumas kelia diskomfortą ir gilina problemas. Svarbu pasidomėti, kaip bus, kai pasidarys blogiau – ne visi galvoja, kur galės gauti pagalbą, kaip jiems seksis sveikatą palaikyti.

Krizių įveikimo centras, įsikūręs Vilniuje, Olandų g. 19–2, teikia skubią pirminę nemokamą psichologinę pagalbą krizinius jausmus išgyvenantiems, apie savižudybę galvojantiems, komplikuotas netektis išgyvenantiems žmonėms, internetu konsultuoja emigrantus.

Telefonas informacijai (pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais nuo 16 iki 20 val.) – 8 640 51555.

El. paštas info@krizesiveikimas.lt 

Krizes išgyvenančių emigrantų skambučiai – psichologams Lietuvoje

Išvykimas
+1