Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka: kova dėl išlikimo

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
  © Dmitrijus Radlinskas

Sukaupta vertinga kolekcija

Šimto metų jubiliejų pernai paminėjusi Vrublevskių biblioteka drąsiai gali save vadinti išskirtine. Ją įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas ir bibliofilas Tadas Vrublevskis savo asmeninės bibliotekos pagrindu. Paveldėjęs iš tėvų knygų ir rankraščių, jis kone visas uždirbtas lėšas skyrė bibliotekai papildyti. Tuo metu, kai užregistruotas Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugijos statutas, T. Vrublevskio bibliotekoje buvo apie 65 000 knygų, 1 000 žemėlapių ir apie 5 000 rankraščių ir autografų.

Nuolat papildydama savo rinkinius, Vrublevskių biblioteka gali pasigirti, kad dabar jos fondą sudaro beveik keturi milijonai egzempliorių, iš jų – beveik trys šimtai tūkstančių rankraštinių dokumentų. Bibliotekoje saugomi itin vertingi raštijos paminklai. Pavyzdžiui, seniausias turimas dokumentas – XI amžiaus Turovo evangelija, parašyta senąja slavų bažnytine kalba. Arba dokumentai, prie kurių prikabinti unikalūs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės antspaudai. Čia saugomi ir knygų bei rankraščių, kuriuos XIII–XIV a. Vakarų Europoje įsigijo Lietuvos didikai, rinkiniai.

Be to, bibliotekoje sukaupta labai gausi mokslinės literatūros kolekcija. Tiesa, kai kurios knygos, kurių niekas neužsisako daugiau kaip dešimt metų, nurašomos. Tai – daugiausia sovietinio laikotarpio egzemplioriai. Tokie keliauja į Grigiškių popieriaus fabriką.

Bibliotekai grėsė redukcija, o, paprasčiau tariant, panaikinimas

Bibliotekos unikalumą ir teisę į išlikimą kolektyvui ir jai ištikimiems skaitytojams teko įrodinėti nuo 2009-ųjų, kai Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) kilo idėja optimizuoti bibliotekų sistemą. Šią sistemą sudaro du blokai. Vienas – valstybinių bibliotekų. Jį sudaro Lietuvos aklųjų, Nacionalinė Martyno Mažvydo, Lietuvos medicinos, Vilniaus universiteto bei Lietuvos technikos bibliotekos. Kitas – viešosios, tai yra apskričių, savivaldybių bibliotekos. ŠMM sumanyta optimizacija turėjo redukuoti, o gal ir visiškai panaikinti Mokslų akademijos biblioteką, ją prijungiant prie Vilniaus universiteto. Pasak S. Narbuto, vykdant tokį sumanymą senieji dokumentai turėjo keliauti į Vilniaus universiteto biblioteką, o mokslinė literatūra – į Grigiškes.

Bibliotekos darbuotojai apie jai gresiantį panaikinimą sužinojo 2009-ųjų gegužę.

Kolektyvas, padedamas visuomenininkų, kurių daugelis yra šios bibliotekos skaitytojai, suorganizavo parašų rinkimo akciją. Prie akcijos prisijungė ir kai kurie Seimo nariai bei kiti visuomenei žinomi žmonės, pavyzdžiui, Darius Kuolys. Buvo surinkta daugiau kaip keturi tūkstančiai parašų. Galiausiai akcijos organizatoriai kreipėsi ir į užsienio kultūros centrus, kurie netruko sureaguoti. „Galima sakyti, kad kilo tarptautinis skandalas. Tuomet Švietimo ir mokslo ministerija jau ėmė gintis, jog tokio sumanymo nė nebuvo. „Saulėlydžio komisija“ irgi teigė, kad rašto nesvarstė“, – sakė bibliotekos direktorius.

Tad sunaikinimas bibliotekai nebegrėsė. Buvo tik pakeista direkcija. Iš pareigų pasitraukė ilgus metus bibliotekai vadovavęs Juozas Marcinkevičius.

Saugyklos pastatas griūva

Biblioteka įsikūrusi dviejuose pastatuose. Apie Tiškevičių rūmus, pagrindines patalpas, šiek tiek vėliau. Dabar apie saugyklą. Fondai saugomi sename, dar sovietmečiu statytame pastate. Tiksliau sakant – griuvenoje. Pastatas pastatytas ant betoninio „pado“, tik vietomis jį remia įkalti ąžuoliniai poliai. Visas pastatas po truputį smenga į žemę, dėl to skilinėja, perkrypsta sienos ir grindys. Gruntiniai vandenys aukštai, ir rūsiai dažnai užliejami. Biblioteka turi du vandens siurblius. Kaip sako direktorius, jei ne tie siurbliai, seniai būtų viskas užlieta.

„Pastatas – avarinės būklės. Visur plyšiai, vėjas pro tuos plyšius neša lietų, o žiemą sniegą. Statom kibirus, net vazas, ką tik turime. Tokiomis sąlygomis turimų fondų saugoti tiesiog negalima“, – sakė S. Narbutas.

Specialistai, apžiūrėję pastatą, siūlė jį visiškai nugriauti, palikti tik karkasą ir tada rekonstruoti. Tačiau kur dėti ten saugomas vertybes?

Pasak direktoriaus, buvo pasikonsultuota su užsienio kolegomis. Paaiškėjo, kad tokiu atveju, kai kultūrinis centras įsikūręs istoriniame miesto centre (tokių pavyzdžių nesunkiai galima rasti Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje), galima rinktis kelis kelius. Vienas jų – rasti nenaudojamą pastatą ir jį pritaikyti laikinai saugyklai. Vrublevskių bibliotekai buvo pasiūlyta arba rasti tokį pastatą kur nors Vilniaus pakraštyje ir jį išsinuomoti, arba pasinaudoti neveikiančia bažnyčia, esančia netoli Rotušės aikštės. Dar vienas – statyti laikiną saugyklą.

Pasirinkta laikino statinio idėja patiko ne visiems

Paskaičiavus paaiškėjo, kad abu variantai kainuotų nemažus pinigus. Išsinuomojus sandėlį už Vilniaus, tektų nuolat važinėti reikalingų, skaitytojų užsakytų, knygų. Be to, netgi neskaičiuojant perkėlimo ir važinėjimo išlaidų, toks projektas atsieitų apie šešis milijonus litų. Bažnyčios pritaikymas bibliotekos reikmėms kainuotų mažiau, bet irgi solidžiai – apie penkis milijonus.

Todėl buvo pasirinktas kitas būdas, kuris ne kartą buvo panaudotas užsienyje. Erdviame bibliotekos kieme buvo nuspręsta suręsti laikiną statinį iš metalinių konstrukcijų. Jis tarnautų kaip laikina saugykla, o vėliau, baigus remonto darbus, būtų išardytas. Atlikę geologinius darbus specialistai patvirtino, kad laikino statinio statyba galima.

Statybai reikia gauti visą krūvą leidimų: savivaldybė, kultūros paveldo įstaigos, požeminių trasų specialistai ir t.t. Ir čia staiga paaiškėjo, kad laikino statinio idėja patinka ne visiems. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba pernai gruodį vykusiame posėdyje priėmė nutarimą siūlyti statyti nelaikiną pastatą. Esą galima numanyti, kad statinys stovės ilgai, be to, jis pramoninis, todėl geriau įrengti dar vieną nuolatinę saugyklą. Tačiau bibliotekos direktorius S. Narbutas įsitikinęs, kad bibliotekai naujos saugyklos visiškai nereikia. „Mūsų fondai jau keleri metai yra stabilūs. Naujų knygų beveik neperkame – viską gauname elektroninėje erdvėje. O jei ir nuperkame, tai juk kasmet kažkiek senų, nebereikalingų knygų nurašoma. Todėl statyti nuolatinį pastatą būtų neprotinga“, – teigė jis.

ŠMM irgi iš pradžių šiaušėsi prieš laikiną pastatą. Tačiau, pasak direktoriaus, pastaruoju metu jie su ministerija jau susitarė ir nesusipratimų neliko. Ministerija pagal valstybės investicijų programą netgi skyrė šiam projektui milijoną litų.

Kultūros paveldo departamento Vilniaus padalinio vadovas Vitas Karčiauskas įsitikinęs, kad jokios problemos nėra. „Jie ten daro problemą lygioje vietoje. Mūsų pritarimas yra, kiek žinau, savivaldybės irgi. Jei savivaldybė nebūtų pritarusi, mes būtume aiškinęsi, kas ir kaip. O nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nutarimas yra tik rekomendacinio pobūdžio, jie nieko negali leisti ar neleisti“, – pabrėžė jis. Pasak V. Karčiausko, išardant laikiną pastatą gali kilti problemų, nes jis stovės ant betoninio „pado“, bet Kultūros paveldo departamentas supranta, kad jo vis dėlto reikia.

Vis dėlto, kaip teigė bibliotekos direktorius, nors šiokie tokie projektavimo darbai vyksta, statybos kol kas tebėra pakibusios ore.

Gyventojai kultūrinės erdvės šalia nenori

Kita bibliotekos direkciją kamuojanti problema – aplinkinių gyventojų nepasitenkinimas. O gyventojai, įsikūrę pačiame miesto centre, ne bet kokie, o turintys nemažą svorį visuomenėje. „Atrodo, turėtų žmonės suprasti, kad nauja visuomeninė kultūrinė erdvė jiems tik į naudą. Jai dar sutvarkytume ir Tiškevičių rūmus, įrengtume sales, organizuotume renginius, jiems juk patiems būtų kur nueiti, ką pažiūrėti“, – sakė S. Narbutas. Pasak jo, galima būtų įrengti Lietuvos raštijos muziejų su edukacinėmis patalpomis. Eksponatų tikrai nepritrūktų. Galima atspindėti visą Lietuvos raštijos kelią nuo pat Mindaugo laikų iki šių dienų. Be to, susitarus su kitų šalių kultūros centrais būtų galima surengti ir jų turimų raštijos paminklų parodas. Juk ir iš Lietuvos daug unikalių dokumentų buvo išgabenta, pavyzdžiui, į Rusiją.

„Bet kalba čia eina ne tik apie lėšas, nors jų, be abejo, reikia. Kalbame apie visuomenės nesupratimą. Gal tiesiog per mažai kalbėjomės, mažai švietėme. Juk ir tos statybos, remontai truktų dvejus trejus metus, o paskui galima būtų džiaugtis sutvarkyta aplinka“, – sakė direktorius.

Kiek jam teko girdėti, tiek Mokslų akademijos prezidiumą, tiek savivaldybę, tiek kai kurias kitas institucijas užgriuvo aplinkinių gyventojų skambučių lavina. „Mums patiems neskambino, tai negalime pasakyti, kas skambina ar raštus siunčia. Bet žinome, kad mūsų projektu suremontuoti saugyklą gyventojai labai nepatenkinti“, – apgailestavo S. Narbutas.

Mokslų akademijos prezidiumo narys dr. Domas Kaunas Alfa.lt patvirtino, kad nepasitenkinimo apraiškų būta. „Suprantama, žmonės išpirko butus, tai jų nuosavybė, jie baiminasi, kad visi tie darbai sudrums jų ramybę. Negaliu pasakyti, kas konkrečiai skambino, bet žmonės ten gyvena turtingi, įtakingi ir randa būdų... žino, kam skambinti“, – Alfa.lt sakė D. Kaunas.

Vilniaus miesto savivaldybė irgi patvirtino, kad gyventojai skundžiasi. Ir ne tik galimai sudrumsta ramybe. „Gyventojai skambino. Jų motyvas buvo tas, kad dėl gruntinių vandenų laikinos statybos metu gali būti nepageidaujamų pokyčių jų namams. Bet šiuo atveju viskas priklausys nuo geologinių tyrimų. Pagal projektinius pasiūlymus geologiniai tyrimai buvo palankūs statytojams“, – rašoma savivaldybės atsiųstame rašte.

 

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka: kova dėl išlikimo

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
+23