Ministre, kada prisiimsite atsakomybę ir pasitrauksite?

Dailis Barakauskas
Dailis Barakauskas
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Barakauskas politizuoja kraupią žmogžudystę

Šeštadienio ankstų rytą Panevėžio rajone pagrobta, išžaginta, nuvežta į mišką ir sudeginta septyniolikmetė. Vežama bagažinėje į kraupią mirtį mergina mobiliuoju telefonu bandė kviestis pagalbą numeriu 112. Tačiau jai padėti nebepavyko. Visuomenėje kilus pasipiktinimui, kodėl valstybė nesugebėjo merginos išgelbėti nuo šiurpios mirties, vidaus reikalų ministras D. A. Barakauskas sekmadienio popietę Vidaus reikalų ministerijoje surengė parodomąjį pasitarimą. Po jo vykusioje spaudos konferencijoje politikas pareiškė, kad „kaip vidaus reikalų ministras esu atlikęs viską“ ir apkaltino vidutinio lygmens pavaldinius.

„Šiuo metu yra duotas pavedimas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriui Remigijui Baniuliui skubiai atlikti tarnybinį patikrinimą, kad būtų įvertina, ar BPC direktorius A. Kedavičius ėmėsi visų būtinų priemonių dėl skambinančiųjų vietos nustatymo. Aš asmeniškai noriu pabrėžti, aš asmeniškai manau, kad BPC direktorius nepadarė visko, kad vietos nustatymo duomenys būtų gaunami iš operatorių ir už tai turėtų prisiimti atsakomybę“, – žaibais svaidėsi ministras. Pažeisdamas teisės aktus ir nelaukdamas tarnybinio tyrimo išvados, nuosprendį mėgaudamasis valdžia skelbė D. A. Barakauskas.

BPC pareiškė, kad iš ryšio operatoriaus negavo merginos apytikrės buvimo vietos. Kaip sekmadienį patvirtino vidaus reikalų viceministras Žimantas Pacevičius, priežastis, kodėl taip įvyko, dar sekmadienį nebuvo žinoma. O D. A. Barakauskas jau suskubo pareikalauti BPC viršininko A. Kedavičiaus atleidimo.

Vėl painiojasi

Apsijuokęs ir vos interpeliacijos dėl nesugebėjimo laiku ir tinkamai įvykdyti teismo sprendimą grąžinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus pavaduotoją Vytautą Giržadą į darbą, D. A. Barakauskas ir vėl painiojasi.

Pareikšdamas apie BPC vadovo atsakomybę, vidaus reikalų ministras taip ir nesugebėjo paaiškinti, ką galėjo padaryti A. Kedavičius ir ko nepadarė. VRM vadovui bent turėtų būti žinoma, kad vietos nustatymo duomenų teikimą BPC nustato Elektroninių ryšių įstatymas ir Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) direktoriaus patvirtintas tvarkos aprašas, tačiau šių dokumentų vykdymo kontrolės mechanizmo nėra. BPC vadovas savo ruožtu yra ne kartą informavęs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, kuriam BPC pavaldus, tiek VRM ir RRT, kad yra problema dėl skambučių be SIM vietos nustatymo, tačiau niekas nieko nepadarė ir jokie sprendimai nebuvo priimti. BPC įgaliojimų nurodyti ryšio operatoriams įdiegti reikalingą įrangą ir užtikrinti reikalavimų vykdymą neturi. Kompetentingam VRM vadovui turi būti žinoma ir tai, kad už operatorių veiklos kontrolę atsakinga RRT, o ne Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ar jam pavaldus BPC.

„Pasirodo, kad ar yra SIM kortelė, ar nėra SIM kortelės, 112 numeriu telefonas yra pasiekiamas, – vakar aiškino ministras D. A. Barakauskas. – Ir vietą galima nustatyti, ar yra, ar nėra SIM kortelės, nėra jokio skirtumo.“

Iš kur jam tai pasirodė, lieka neaišku. Skirtumas yra, ir didelis. Europos Komisijos Komunikacijų Komiteto kasmetinėje ataskaitoje (COCOM 12–01 Final) paskelbta informacija, kad Europoje daugėja šalių (2002 m. buvo 9), kuriose draudžiama naudoti įrenginius be SIM kortelių telefonų tinkluose – tarp jų Jungtinė Karalystė, Slovėnija, Rumunija, Belgija, nuo 2009 m. – Bulgarija ir Vokietija, nuo 2011 m. – Olandija. Vietą be SIM gali nustatyti tik TELE2 arba turint IMEI kriminalinės žvalgybos tarnybos pagal sekimo direktyvą.

Kaip rodo Alfa.lt turimi duomenys, 2011 m. BPC atsakė į 3 mln. 180 tūkst. 938 skambučius, iš jų apie 59 tūkst. 800 buvo iš įrenginių be SIM, atitinkamai BPC negavo skambinančių telefono numerio ir vietos nustatymo informacijos, apie tai BPC 2012 04 25 raštu informavo RRT.

Nustatyti skambinančiojo buvimo vietą privalo ryšio operatoriai, tai pat jie privalo kartu su pagalbos skambučiais pateikti BPC skambinančiojo numerį ir vietos nustatymo duomenis. 2008 metais ryšio operatoriai savo tinkluose ir savo lėšomis įdiegė vietos nustatymo reikalingus techninius sprendimus, Vyriausybės nustatyta tvarka jų išlaidos buvo kompensuotos per BPC. Dabar kasmet jiems kompensuojamos šios įrangos veikimo palaikymo išlaidos už praėjusius metus (apie 700 tūkst. litų 3 operatoriams per metus), iš viso iki 2013 m. mobiliojo ryšio operatorių kompensacijoms išleista daugiau nei 6 milijonai litų valstybės lėšų. TELE2 pasirinko „Ericsson“ sprendimą, kuris yra brangesnis, tačiau TELE2 teikia vietos nustatymo duomenis kartu su pagalbos skambučiais visais pagalbos numeriais (112, 011, 022, 033). „Bitė“ teikia visus vietos nustatymo duomenis su numeriais (jei yra SIM), „Omnitel“ teikia tik Vilniaus ir Klaipėdos BPC centrams (irgi tik jei yra SIM). Įranga buvo įdiegta 2008 metais, prieš pat krizę, tad „Omnitel“ ir „Bitės“ papildomai pageidaujamų 6–8 mln. Litų skambučių iš telefonų be SIM vietai nustatyti valstybė iš biudžeto neskyrė.

Bando „nutrinti“ VRM aferas

Tačiau puldamas Bendrojo pagalbos centro prie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM vadovą, D. A. Barakauskas apsukriai bando „nutrinti“ pačios VRM atsakomybę.

Už Bendrojo pagalbos centro veiklos planavimą, reglamentavimą, susijusių įstatymų įgyvendinimą atsakinga būtent Vidaus reikalų ministerija.

Kuriant Bendrojo pagalbos centro koncepciją Lietuvoje buvo numatyta ir pačios VRM patvirtinta, kad BPC veiks pagal centralizuotą modelį, kai BPC priima skambučius (Bendrasis pagalbos centras priima skambučius numeriu 112 nuo 2003 metų), registruoja informaciją apie įvykį bei tiesiogiai esant skubiam įvykiui valdo visų pagalbos tarnybų (priešgaisrinės apsaugos, policijos bei greitosios medicinos pagalbos) pajėgas.

Būtent toks veiklos būdas turėjo ir turi užtikrinti efektyviausią ir greičiausią visų pagalbos tarnybų ekipažų informavimą ir sąveiką bei leidžia koordinuoti pagalbos tarnybų veiksmus sudėtingų įvykių (pvz. stichinių nelaimių, didelių miškų gaisrų ir pan.) atvejais. Ekipažų, o ne budinčių pareigūnų, sėdinčių operatyvinio valdymo dalyse.

Būtent tokiam veiklos būdui įgyvendinti BPC ir sukūrė milžinišką infrastruktūrą (telefoninė, kompiuterinė, programinė įranga) su neribotu naudotojų skaičiumi, kuri skirta užtikrinti šiai VRM patvirtintai centralizuotai koncepcijai. Šios sistemos sukūrimui iš Europos Sąjungos lėšų išleista beveik 20 mln. Lt., tačiau valstybės institucijos dėl, tikėtina, neskaidrių interesų nesinaudoja šios infrastruktūros galimybėmis

Bendrasis pagalbos centras turi du – Klaipėdos ir Vilniaus centrus, kurie yra pajėgūs aptarnauti visą Lietuvą, tiek priimant visus pagalbos skambučius, tiek valdant visus pagalbos tarnybų ekipažus. Visos tarnybos ir jų budėtojai ir ekipažai gali laisvai ir nemokamai jungtis ir naudotis visa BPC infrastruktūra reaguodami ir valdydami skubios pagalbos teikimą. Tačiau čia praėjo prieštaringai vertinama informacinių technologijų (IT) konsultantė ir teisėsaugai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų VRM sistemoje žinoma Egidija Veršinskienė.

Lančinsko ir Veršinskienės „projektėliai“

Pirmiausia policija (kuri yra pavaldi tai pačiai VRM), o po to ir Greitoji medicinos pagalba (GMP) nutarė, kad centralizuotas valdymas nėra jiems parankus, ir nusprendė kurti alternatyvias BPC infrastruktūras. Ir tai padaryta nepaisant netgi įstatymu įtvirtinto centralizuoto valdymo modelio. Teigiama, kad alternatyvios sistemos kūrimas siejamas su tuomečiam generalinio policijos komisaro pavaduotojui, o vėliau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui Kęstučiui Lančinskui beveik oficialiai patarinėjusia prieštaringos reputacijos veikėja E. Veršinskiene. Pradėjus BPC pilotinį projektą 2003 m. Vilniaus VPK dalyvavo ir bendradarbiavo kuriant BPC infrastruktūrą. Tuo metu Vilniaus VPK veikė BPC sistemos nuotolinės darbo vietos, kuriose policijos pareigūnai realaus laiko režimu matė visus jiems priskirtus BPC operatorių įvykius su visa papildoma informacija, galėjo sistemoje matyti laisvus ekipažus, juos iš karto išsiųsti į įvykio vietą.

Kovos su korupcija ekspertai sako, kad alternatyvios sistemos kūrimas pradėtas dėl to, kad BPC valdoma centralizuota sistema užtikrina visišką veiklos skaidrumą – įrašomi visi pokalbiai, registruojami visi veiksmai sistemoje, registruojami visi ekipažų judėjimai, reagavimo į iškvietimą (pagalbos prašymą) laikai ir pan., kas nėra paranku tokioms struktūroms kaip policija ir GMP, nes jų veiksmus tokiu atveju mato ir programiniu būdu įrašo trečioji šalis – BPC. Tai tenkina ne visus. Be to, atsiskyrus nuo BPC, galima ir netgi būtina (nes veiklą vienaip ar kitaip reikia valdyti) reikalauti papildomų valstybės biudžeto milijonų, kad būtų kuriamos alternatyvios BPC sistemos, nebūtinai tobulesnės, tačiau, svarbiausia – savo valdomos ir leidžiančios įsisavinti valstybės biudžeto pinigus. Ir čia pasipylė milijonai. Ypač tai suklestėjo, kai vidaus reikalų ministru buvo susikompromitavęs Raimondas Palaitis. O jo visuomenine patarėja – ta pati E. Veršinskienė. Dar 2006 m. Vilniaus VPK nutraukė savo dalyvavimą kuriant BPC infrastruktūrą, atsisakė BPC nuotolinių darbo vietų ir ėmėsi kurti alternatyvią sistemą, čia jau pasireiškė p. E. Veršinskienė, tuometė UAB „Hewlett Packard” darbuotoja, aktyviai propagavusi „nepriklausomos” policijos sistemos kūrimą.

Tais atvejais, kai reikalinga policijos pagalba, procesas jau nebetapo toks sklandus. BPC operatoriai turi surinkti visą informaciją apie pagalbos poreikį ir tik tada iš BPC sistemos informacija perduodama į policijos registruojamų įvykių registrą – sistemą, kurią eilę metų kuria K. Lančinsko vadovaujami arba paveikiami Policijos departamento tarnautojai. Ši sistema daugeliu atvejų dubliuoja BPC infrastruktūrą, tačiau nėra tokia ištobulinta, nepaisant to, kad jos kūrimui per keletą metų jau išleista daugiau nei 10 milijonų litų. IT „bizniai“ Policijos departamente jau rėžė akis. Ir tik policijos generaliniu komisaru tapus Sauliui Skverneliui surinkta informacija apie praktiškai vieno verslininko – Egidijaus Andriuškevičiaus (buvusio E. Veršinskienės kolegos „Hewlett Packard”; abu buvo priversti palikti šią firmą, tačiau liko itin aktyvūs rinkoje) ir jo partnerių monopolį. Kompanijos UAB „Insoft”, kurios valdybos narys yra p. E. Andriuškevičius, interneto puslapyje nurodoma, jog šios kompanijos darbuotojai dalyvavo kuriant Šengeno II kartos informacinę sistemą bei Policijos registruojamų įvykių registrą, kad toliau dalyvauja projektuose plečiant šias sistemas.

Pažymėtina, kad pats sistemos pavadinimas – Policijos registruojamų įvykių registras – rodo, kad ši sistema nėra skirta operatyviam valdymui, tačiau tai nesutrukdė jos išplėsti operatyvaus valdymo moduliais. Deja, sistema nebuvo pritaikyta operatyviam darbui ir iki šiol ji kartais yra stabdoma ar sutrinka jos veikimas ir tuomet informacija iš BPC policijos pareigūnų nepasiekia.

Prarandamas laikas

Dar didesnė problema kyla tada, kai skambinama prašant ypač skubios pagalbos. Tokiu atveju BPC operatoriai, surinkę pirminę informaciją bei identifikavę, kad įvykiui būtina ypač skubi reakcija, sujungia skambinantįjį su policijos pareigūnu. Tokiu atveju policijos pareigūnas neturi jokios informacijos apie įvykį ir tenka ją rinkti iš naujo (iš naujo skambinančiajam užduoti tuos pačius klausimus). Taip prarandamas operatyvumas ir dalis informacijos, ypač tai atvejais, kai pagalbos poreikis labai skubus.

Ne pirmas nužudymas

Tai parodė ir prieš keletą metų nuskambėjęs atvejis, kai į BPC paskambino savo namuose užsibarikadavęs vyriškis, tačiau kol jis buvo sujungtas su policijos budėtoju, užpuolikas įsibrovė į vidų ir nužudė skambinusįjį.

Ir šiais metais nuskambėjęs atvejis, kai BPC policijai perdavė informaciją apie smurtaujantį moters sutuoktinį, tačiau kol pareigūnai pas ją nuvyko, moteris buvo nužudyta. Gal jei šiuo atveju BPC būtų centralizuotai valdžiusi policijos pajėgas, būtų buvę nusiųstos pajėgos iš gretimo rajono ir būtų užkirstas kelias žmogžudystei.

Tą patį parodė ir pastarieji įvykiai Panevėžio rajone, kai BPC operatoriai negalėjo tiesiogiai valdyti policijos pajėgų, koordinuoti jų veiksmų bei skubiai perduoti svarbiausią informaciją ekipažams, kurią jie nuolatos gavo telefonu.

VRM užmerkė akis

Tai, kad centralizuota valdymo koncepcija yra neįgyvendinta, ir nesugebama priversti policijos ir GMP vykdyti įstatymo nuostatas ir naudotis BPC sukurta infrastruktūra, atsakomybę visų pirma neša „viską atlikusio“ D. A. Barakausko vadovaujama Vidaus reikalų ministerija. Dabar esamas ir VRM toleruojamas išskaidytas veiklos būdas neleidžia užtikrinti skubios pagalbos teikimo greičio, greičiau priešingai.

Dėl skirtinguose Lietuvos ryšio operatorių tinkluose esančių skirtingų pagalbos numerių bei Europos Sąjungoje vis plačiau remiant bendrą pagalbos numerį 112, žmonės vis plačiau šį numerį žino ir vis dažniau juo ir skambina, nepriklausomai nuo reikiamos pagalbos pobūdžio.

Priešgaisrinės apsaugos ekipažų valdytojai, naudodamiesi ta pačia bendra BPC sistema, informaciją apie įvykį gauna nedelsiant, tik surinkus pagrindinę informaciją apie įvykį, ir jau gali pasiųsti pajėgas, dar nepabaigus pokalbio su skambinančiuoju. Toliau tikslinama įvykio informacija ir ji papildoma bei matoma visiems – tiek operatoriams, kurie priima papildomus skambučius apie tą patį įvykį, tiek ir pajėgų valdytojams (dispečeriams) koordinuojantiems ugniagesių gelbėtojų darbą.

Nepaisys ir greitoji pagalba

Dar keistesnė padėtis yra su greitosios medicinos pagalbos (GMP) teikimu. GMP nutarė nepaisyti Bendrojo pagalbos centro įstatymo nuostatų, sveikatos apsaugos ministro įsakymo bei Vyriausybės programos (kurioje taip pat numatyta GMP integracija su BPC) ir pradėjo kurti savo dispečerinių tinklą (10 naujų dispečerinių), nepriklausomą nuo BPC, bei pažeisdami ES direktyvas nori įvesti naują pagalbos numerį 113 (prie 10-ies jau esamų). Šio tinklo kūrimui jau išleista daugiau kaip 18 mln. Lt biudžeto lėšų ir tai dar toli gražu ne pabaiga, nes įranga ne įsigyjama, o nuomojama, ir ši suma skirta tik nuomai 3-ejų metų laikotarpiu padengti. GMPS yra itin neparanku jungtis prie BPC, nes be kitų paslaugų GMPS vykdo ir komercinius ligonių pervežimus, o įsijungus į BPC sistemą būtų programiškai fiksuojami ir apskaitomi tokie komerciniai išvažiavimai, taip pat būtų matoma, ar GMPS vykdo nuvykimo pas ligonius laiko normatyvus, nuo kurių vykdymo tiesiogiai priklauso GMPS finansavimas.

Procesas GMP pagalbos poreikio atveju tampa dar sudėtingesnis nei policijos atveju, nes GMP negauna jokios informacijos iš BPC sistemos, todėl visą informaciją tenka perdavinėti žodžiu, o BPC skambina į GMP stotis numeriu 03 ir laukia eilėje kaip ir kiti, tiesiogiai į GMP skambinantys žmonės. Dalis GMPS tiesiogiai agituoja skambinančiuosius neskambinti į BPC numeriu 112, o naudoti numerius 03, 103, 033 (priklausomai nuo tinklo) net ir tais atvejais, kai reikalinga kompleksinė pagalba (pvz. automobilių avarijų atveju). Nesenas pavyzdys – dėl GMP infrastruktūros netobulumo rugsėjo 18 dieną nuo 17.50 iki 18.30 Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Alytaus miestuose neveikė numeris 03, taigi jei būtų buvęs itin skubus atvejis – niekas, nei BPC, nei gyventojai nebūtų prisiskambinę į GMP ir nebūtų sulaukę pagalbos.

Beje, dėl netinkamo BPC ir GMP bendradarbiavimo išvadas yra pateikusi ir Valstybės kontrolė, po to,kai atliko BPC veiklos auditą. Šiuo metu tik Panevėžio ir Marijampolės GMPS veikia integruotai su BPC ir naudojasi BPC teikiama infrastruktūra.

Kadangi tiek VRM, tiek SAM (kuriam pavaldi Greitosios medicinos pagalbos stotis) toleruoja įstatymų nevykdymą, BPC, sukūręs visą reikiamą infrastruktūrą nuo skambučio priėmimo iki įvykio uždarymo, tampa organizacinių rietenų įkaitu ir nereikalingu tarpininku, nes policija ir GMPS kuria sau alternatyvias infrastruktūras. Ir organizuoja didelės vertės viešuosius konkursus su abejotinais konsultantais.

VRM neskiria lėšų

Klaipėdoje veikiantis 60 darbo vietų BPC centras nėra užpildytas darbuotojų ir negali aptarnauti pusės Lietuvos Respublikos teritorijos pagalbos skambučių dėl žmonių trūkumo. VRM neskyrė reikiamo kiekio lėšų ir etatų užpildyti šiam centrui ir pradėti aptarnauti numatytą teritoriją. Dėl šios priežasties skambučiai kai kuriuose rajonuose patenka į senąsias dispečerines, kurios jau seniai turėjo būti uždarytos, turinčias ribotas galimybes (tas nutiko ir Panevėžio įvykių atveju) bei ribotas galimybes užtikrinti visos reikalingos informacijos gavimą (t. y. senosios dispečerinės turi telefoną, geriausiu atveju dar radijo ryšį. Programinė įranga, teikianti vietos nustatymo duomenis, ten neveikia).

Vidaus reikalų ministras D. A. Barakauskas, prieš darydamas pareiškimus apie savo gerą darbą, prieš tai turėtų atsakyti, kodėl VRM neužtikrina Bendrojo pagalbos centro įstatymo nuostatų įgyvendinimo ir leidžia policijai ir GMPS kurti BPC dubliuojančias infrastruktūras, kai BPC jau sukurta? Kodėl švaistomos valstybės lėšos kurti dubliuojančias pagalbos tarnybų sistemas? Juk policijos biudžetą tvirtina ir kontroliuoja pati VRM. Kodėl 2012–2013 m. VRM neskyrė lėšų ir etatų BPC Klaipėdos centro darbuotojams samdyti, tačiau skyrė lėšas Policijos registruojamų įvykių registro pajėgų valdymo moduliams kurti? Kodėl nepaisant bereikalingų investicijų, pagalbos tarnybų sąveikos procesai neužtikrina efektyvaus pagalbos teikimo? Ką VRM vadovybė yra numačiusi padaryti, kad išspręstų susidariusią situaciją? Ar jau yra parengtas konkretus veiksmų planas įgyvendinti vyriausybės programą ir užtikrinti vieningą ir centralizuotą pajėgų valdymą? Kada bus skirtos reikiamos lėšos bei etatai efektyviam į BPC padarytų investicijų panaudojimui?

Taip, už didelę dalį netvarkos atsakingi prieš tai buvę VRM vadovai, tačiau būtent dėl to, kai darbą pradėjo Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, premjeras paragino visus Vyriausybės narius atlikti auditus savo vadovaujančiose ministerijose. To nepadarius, dabar tai jau paties D. A. Barakausko reikalas ir problema.

 

 

Ministre, kada prisiimsite atsakomybę ir pasitrauksite?

Dailis Barakauskas