Psichologė Čekuolienė – apie moterų baimes pasenti, prarasti vyrą, patirti dvasines krizes

Edita Čekuolienė su vyru Algimantu Čekuoliu
Edita Čekuolienė su vyru Algimantu Čekuoliu
  © Archyvas

Kaip elgtis pusamžei moteriai, tapusiai anyta, uošve, močiute? Kaip susitaikyti su „ištuštėjusio lizdo sindromu”, kai namus palieka vaikai, o seniems tėvams reikia vis daugiau globos? Dar daugiau. Dažnai seka skyrybos, užklumpa nedarbas, netektys – nelengvos gyvenimo akimirkos, bet ir tada, pasak E. Čekuolienės, galima nesugniužti, jei moki rasti išeitį ir padėti sau. Yra daugybė gyvenimo džiaugsmų ir malonumų, kuriuos galima atrasti tik dabar, tereikia geriau pažinti save ir nepražiopsoti gyvenimo siūlomų progų.

Gerbiama Edita, kas nutiko jūsų pačios gyvenime, kad ėmėtės knygos krizes patiriančioms moterims? Prasiveržė jūsų kūrybiškumas, atėjo branda? Sukaupėte karčios patirties?

Niekada negalvojau, kad moku rašyti knygas, tam mane paskatino mano vyras Algimantas. Pirmas mano bandymas buvo knyga paauglėms mergaitėms, kurią parašėme kartu su Julija Žilėniene, Vaiva Eringyte ir kitomis žinomomis moterimis. Paskui buvo mano straipsnių rinkinys „Žiupsnis saujos ant kasdienybės“, dar vėliau leidėja Lolita Varanavičienė paklausė, ar nenorėčiau parašyti knygos moterims... Bet ne toms, kurioms rūpi kaip čia vyrą susirasti, kaip vaikus auginti, o toms, kurios jau brandžios, virš 40-ties ir 40 plius.

Tai laikas, kai prievolė kaip moters atlikta, vaikai paaauginti, žinai, ko iš savo vyro laukti, ko tikėtis, ko nesitikėti. Dėl savo grožio perdaug nepergyveni, nes žinai, ką gali pakeisti, o ko jau niekada nebepakeisi; be reikalo galvos į sieną nedaužai ir be reikalo grožio vitaminų nebeperki. Taigi kaip išgyventi šį laikotarpį, kai moters gyvenime viskas taip smarkiai keičiasi? Atsiranda nauji vaidmenys: tu tampi uošviene, tampi anyta kažkam, tampi močiute, savo tėvams globėja, nes jie silpsta, pamažu išeina...

Ir aš pagalvojau: „Tikrai turėtų būti labai įdomi knyga, nes aš pati daug ką patyriau ir pati galiu tai prisiminti…“ Ir netektis, ir kasdienius džiaugsmus. Aš supratau, kad aš vienokia močiutė esu savo sūnaus vaikeliui, kitokia močiutė savo dukters vaikeliui. Ir dėl to savęs nekaltinu, nes žinau, kad taip turėjo būti biologiškai, todėl tiesiog stengiuosi pasinaudot psichologijos žiniomis ir save ir kitas moteris psichologiškai pateisinti.

Prieš rašydama knygą bendavote su kritinėse situacijose atsidūrusiomis moterimis, rėmėtės ir jų patirtimi?

Taip. Bendravau ir sužinojau daug dalykų apie moterų baimes, pavyzdžiui, baimę senti, baimę prarasti gražų kūną. Prieš rašant knygą labai įstrigo režisierės Janinos Laipinskaites interviu, kuriame ji prisipažino, kaip labai bijojo senstančio moters kūno. Ji vienu metu vaikščiojo į pirtį, matė kaip atrodo senos moterys, bet pamažu su jomis susidraugavo ir netgi sukūrė garsų filmą „Venera su katinu”. Tikrai tos moterys kine negražios, bet jos tokios organiškos, kad net operatoriai sakė nežiūrėję į jas kaip į moteris, sekso objektą, o kažkaip kitaip… Kaip susitaikyti su savo senstančiu kūnu, susitvarkyti su ekonominio nepritekliaus baime, artimųjų netektimis...

Tai – didžiausi moterų skauduliai, baimės? Kas moteris labiausiai gniuždo psichologiškai?

Moteris, kaip ir vyrus, labiausiai gniuždo nežinojimas. Pavyzdžiui, jeigu tu turi informacijos apie savo ligą, pavyzdžiui, vėžį, neišvengiamus senėjimo procesus, savo pojūčius, tau nėra taip skaudu susirgus, tu neklausi, kodėl taip nutiko man. Klausimas kitas – ko aš turiu iš to išmokti? Ko vertas mano gyvenimas? Tu visai kitaip žiūri į gyvenimą, nebesėdi savo kančių darželyje ir neaimanuoji.

Verčiau pamiršti mamų ir močiučių patarimus saugoti šeimą, kentėti ir, pasitaikius progai, iškeliauti pasižvalgyti po pasaulį?

Nei taip, nei taip. Mūsų močiutės nugyveno savo epochą ir savo gyvenimą. Žiūrėdama į savo vaikus, kaip jie mano anūkus auklėja, suprantu, kad niekada kažkurių dalykų jiems nebūčiau leidus... Bet ir vėl – tokios mokyklos, kaip mano anūkai, niekada nesugebėčiau baigti, bet aš gerai baigiau savo laikų mokyklą. Mes kiekviena turim savo gyvenimą pragyventi nesižvalgant kaip ten buvo mano močiutei, mano mamai, nes jos gyveno savo gyvenimus. Turiu atsakyti pati sau koks gi tas mano gyvenimas, ką aš darau, ko aš išmokau, kuo aš rūpinuosi, ką aš darau?

Gal į tuos klausimus padėtų atsakyti vyras? Juk ne veltui kažkada prieš Dievą prisiekė: „Ir varge, ir skausme...“ O gal ir jam - krizė?

Krizė yra geras dalykas, ji aplanko tada, kai mes atsiduriam kažkokiam gyvenimo posūky. Moteris atrodo žino, kad ir jos vyrui bus krizė, nes tai lemia biologiniai pokyčiai. Ir kartais ta krizė iš tiesų būna sprogdinanti, naikinanti. Yra 40-mečių vyrų krizė; dabar nauja mada - 30-mečių vyrų krizė - esą tau virš 30, o tu dar neturi nei gero darbo, nei buto nuosavo, nei automobilio labai gero ir t.t. Beje, moterys išgyvena ir savo vyrų krizes, ir dėl to jaučia dvigubą krizę.

Taigi vyrą ištiko krizė, šeima iširo. Kaip turi elgtis moteris – ašaromis laistyti kelią, ieškoti kito vyro ar laukti grįžtančio buvusiojo?

Manau, geriausias dalykas būtų kantriai išlaukt. Beje, žiūrint, ar to vyro tau dar reikia. Ar tu dar tiki tuo vyru, ar tau reikia jo kaip žmogaus. Aš žinau daug moterų, kurios kažkaip iškentėjo, išlaukė, ir vyrai sugrįžo. Juk žmonės šiaip nesusitinka, o jeigu susitiko, reiškia skirti vienas kitam. Ir jeigu išsiskyrė, reiškia kažkuris nuėjo klystkeliais ir nebus laimingas. Jis pasmerkia save klajonėms, ir tai buvo įrodyta prieš 5000 metų parašytose vedose. Taigi moteris turėtų vyru tikėti, laukti. Tik klausimas, ar jį vis dar tą vyrą myli? Ir ką reiškia ta meilė? Labai dažnai žmonės, labai ilgai gyvenantys šeimoj, nebesupranta, ką reiškia meilė.

Iš pradžių suprato, vėliau pradeda nebesuprasti?

Iš pradžių buvo laužas, akivaizdi liepsna, aistra, bet ne meilė. Meilė - visai kitas dalykas. Meilė – tai rūpinimasis kitu žmogumi. Meilė – tai išskalbtos kojinės, meilė – tai apkabinimai mažiausiai 12 kartų per dieną. Meilė – tai pusryčių paruošimas ir pateikimas su meile. Tai nebūtinai bučiniai. Kartais žmonės sako: „Taigi aš žinau, kad mane myli!“ O iš kur žinai? „Na, žinau, ir viskas.“ Jei pastebėjote – ilgai gyvenančios poros mažai kalbasi, nes kalba tampa visiškai bevertė. Svarbiausia tampa kūno kalba – savo žmogui paduoti bandelę tada, kai jis nori tos bandelės. Paduoti arbatos, išvirti valgyti. Tai irgi yra meilė.

Jūsų knygoje rasime ir daugiau panašių puikių pastebėjimų... Tai – dar vienas gyvenimo taisyklių rinkinys, leidžiantis gyvenimą sudėlioti į lentynas?

Ši knyga nėra taisyklių rinkinys, kaip teisingai gyventi po 40-ojo gimtadienio. Ji - lyg orų prognozė, numatanti viską, kas gali nutikti – juk gyvenime galime sulaukti ir darganų, ir ankstyvų šalnų, bet taip pat galime sulaukti ir šiltos “bobų vasaros.” Žinojimas suteikia laisvės, leidžia išvengti netikėtų situacijų ir tapti gyvenimo šeimininke.

Vienos pusamžės moterys iš tiesų pasijunta savo gyvenimo šeimininkėmis, tačiau kitos įkrenta į apmąstymus, depresijas, krizes... Nuo ko tai priklauso?

Dažniausiai tai būna susiję su fiziologija. Yra žmonių, kurie apskritai nežino, ko jie nori gyvenime. Nežino, ko jie pasiekė ir kur žygiuoja. Tokiems reikia priminti, kad yra trys dalykai, valdantys mūsų gyvenimus: tai emocijos, protas ir kūnas. Turbūt girdėjote apie emocinį intelektą. Žmogus gali būti labai protingas, bet jis negali pritapti prie kitų žmonių. Jo emocijos yra labai žemame lygyje. Jis aikštijasi kaip mažas vaikas, elgiasi kaip pauglys, nebrendyla, nors tam žmogui 50-60 metų, ir tai jau krizė. Krizė nuo biologinių metų nepriklauso.

 

Psichologė Čekuolienė – apie moterų baimes pasenti, prarasti vyrą, patirti dvasines krizes

Edita Čekuolienė su vyru Algimantu Čekuoliu
+1