Finansų ministras Šadžius ir jo senelis Dzidas: bendra nuotrauka

R. Šadžius su seneliu Dzidu Budriu (sadzius.lt)
R. Šadžius su seneliu Dzidu Budriu (sadzius.lt)
  © Archyvas

Nacionalizavo Lietuvos banką

Susidomėjimas D. Budriu, kuris išskirtas iš visos R. Šadžiaus giminės, kilo dar ir todėl, kad minėtoje svetainėje rašoma, kad ministrui „šeima visuomet buvo labai svarbi“. „Man tai atspirties taškas, užuovėja, žmogiškas džiaugsmas. Todėl ir visą savo laisvalaikį stengiuosi atiduoti savo šeimai.“ Ir nė vienos nuotraukytės – nei tėvų, nei žmonos. Tik senelio.

Apie D. Budrį įvairiuose informaciniuose leidiniuose informacijos nėra daug. Žinoma, kad 1924–1930 m. priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai, 1925 m. balandžio 17 d. XII LSDP suvažiavime išrinktas CK nariu. Redagavo laikraščius „Atžala“, „Žiežirba“, bendradarbiavo leidiniuose „Socialdemokratas“, „Aušrinė“, „Lietuvos žinios“, „Kultūra“ ir kt. Tai nesutrukdė 1931–1932 m., „siautėjant smetoniniam režimui“, gavus Rokfelerio stipendiją, studijuoti Londono universitete.

Prasidėjus sovietinei okupacijai 1940 m. liepos–rugsėjo mėn. vadovavo Lietuvos banko nacionalizavimui. Po karo 1944–1951 m. buvo Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos fakulteto Politinės ekonomijos katedros vedėjas, nuo 1944 m. profesorius. 1946–1953 m. LSSR Mokslų akademijos Visuomenės mokslų skyriaus akademikas-sekretorius ir Ekonomikos instituto direktorius.

Socialfašistas ar idėjinis komunistas?

„Laikas nuo laiko matomi tam tikri proveržiai, sukeliamas parodomasis triukšmas, o vėliau gyvenimas teka sena vaga“, – apie kurį čia rašoma – senelį Dzidą ar anūką Rimantą?

Ši citata apie senelį, tačiau lengvai galėtų būti pritaikyta ir anūkui. Lietuvos ypatingojo archyvo saugyklose esama bylų, kurios D. Budrį apibūdina kaip labai netipišką sovietinių laikų veikėją.

1951 m., t. y. pačiu Stalino režimo ir represijų siautėjimo metu, apie VU Politinės ekonomijos katedros vedėją D. Budrį pateikiama tokia charakteristika: „Katedros vedėjas universiteto visuomeniniame gyvenime beveik nedalyvauja. Vakarinio marksizmo-leninizmo universiteto nebaigė. Savo socialfašistinės pasaulėžiūros nepakeitė. Pranešimų nedaro. Vienintelį kartą į seminarų planus įtraukė paskaitą „Apie Amerikos imperializmo socialines šaknis“, bet ir nuo jos atsisakė.“

Po tokios fakulteto partinio sekretoriaus V. Simonavičiaus charakteristikos, atrodytų, kad vienintelis kelias „fašistui“ D. Budriui – į Sibiro platybes. Tačiau sekretorius su nuoskauda dribteli ir daugiau – D. Budrys turi užtarėjų, pavyzdžiui, buvusį dekaną Dagį. „Ranka ranką plauna, o abi purvinos“, – negailestingai malė į šipulius komunistėlis.

Šiaip ar taip Politinės ekonomijos katedros vedėjo pareigų D. Budrys neteko, tačiau sėdo į Mokslų akademijos Ekonomikos instituto direktoriaus kėdę. „Fašistas“, o iš esmės perkeltas į aukštesnes pareigas. Visiškai nelogiška stalinizmo laikams. Nors partinio prievaizdo charakteristikoje yra viena keistoka vieta: „Budrys vykdo asmeninių ryšių politiką“. Ir dekanas tikrai ne ta figūra, kuri stabdytų represijas prieš „fašistą“.

Situaciją bent iš dalies paaiškėja 1968 m., kai D. Budrys, sulaukęs 65-erių, priimamas į Komunistų partiją. Vilniaus komunistų sprendimą savo parašu palaimina visos Lietuvos komunistų vadeiva Antanas Sniečkus.

Ar D. Budrys aukščiausių okupuotos Lietuvos partinių veikėjų pasitikėjimą pelnė nacionalizuodamas Lietuvos banką, ar dėl kokių kitų priežasčių? Sunku pasakyti.

Savo anketoje D. Budrys mini, kad yra gavęs vyriausybinį apdovanojimą – medalį „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945“. Tačiau savo dešimties puslapių autobiografijoje D. Budrys apie „šaunų darbą“ rašo labai kukliai: „Visus okupacijos metus pragyvenau kaime, tik retkarčiais atvažiuodavau Vilniun ar Kaunan.“ Ir dar: „Tarybinės armijos sulaukiau gyvendamas kaime“. Gavo jis ir „Raudonosios Darbo Vėliavos“ ordiną. Ir vien tik už „gyvenimą kaime“. Neteko girdėti, kad už tokius nuopelnus dalydavo ordinus ir medalius. Būta kažko svarbesnio, tačiau kažkodėl tai nutylėta... Tikriausiai, kažkas nemalonaus, kad net savai Komunistų partijai nenorėta priminti.

Nors dalyvavimo ruošiant nepavykusį perversmą prieš tautininkų vyriausybę 1927 m. D. Budrys nepamiršo. Nors už tai net garbės rašto nėra gavęs.

Anūkėlis melagėlis?

„Į politiką įsitraukiau po visiems mums atmintinos 1991 metų sausio 13-osios. Pajutau, kad negaliu likti nuošalėje – norėjau asmeniškai prisidėti kuriant savąją nepriklausomą valstybę bei mūsų žmonių gerovę. Mačiau tuomet madingą jaunų žmonių „ūžtelėjimą į dešinę“, bet savo kairiųjų pažiūrų neišdaviau ir todėl tapau Lietuvos demokratinės darbo partijos nariu. Nuo 2001 metų susijungimo esu Lietuvos socialdemokratų partijos narys“, – savo autobiografijoje rašo R. Šadžius.

Ir šiek tiek sako netiesą ar tiesiog meluoja. Į politiką jis „ūžtelėjo“ dar 1989 m., kai 29-erių įstojo į Lietuvos komunistų partiją. Tai buvo „drąsus“ tiems laikams žingsnis, turint galvoje, kad prieš metus jau buvo įsteigtas Sąjūdis, o to meto spauda pakankamai buvo prirašiusi straipsnių apie nusikalstamą komunistų partijos veiklą. „Garbė“ R. Šadžiui, kad 1990 m. bent pasuko ne su Mykolo Burokevičiaus „platformininkais“, o su Lietuvos demokratine darbo partija.

2007 m. pirmą kartą tapęs finansų ministru R. Šadžius kartu su tuometiniu premjeru Gediminu Kirkilu, įžūliai, iškraipydami Finansų ministerijos analitikų pažymas, melavo, kad jokia finansų krizė Lietuvai negresia. Net atvirkščiai – žadėtas ūkio augimas. Kuo baigėsi šis voliuntaristinis nenoras ruoštis atsiritančiai krizės bangai, visi puikiai atsimena.

Įdomus yra ir finansų ministro požiūris į euro įvedimą (lito „laidotuves“), kuris keičiasi lyg vėtrungė. 2009 m. R. Šadžius aiškino, kad „dabartinė valdžia siūlo per jėgą, net nuskriaudžiant savo žmones laikytis 3 proc. deficito ribos, siekiant to geidžiamo „saldainio“, t. y. euro. Pritariu: euras – labai rimtas argumentas, nes suteiktų Lietuvai fundamentalių ekonominio stabilumo garantijų. Ir įmanomai mažesnis deficitas – taip pat labai svarbu.“

Pasak R. Šadžiaus, Lietuvoje diržų veržimas, siekiant dirbtinai atitikti Mastrichto kriterijus, tik dar ilgiau užtęstų ūkio sąstingį, provokuotų chronišką aukštą nedarbo lygį, tolesnį atlyginimų mažėjimą – o ne jų artėjimą prie europinių. Vėliau – galimos socialinės įtampos, nauja labiau išsilavinusių žmonių emigracijos banga, galiausiai – šalies ūkio struktūros suprimityvėjimas.

Vėl tapęs finansų ministru, R. Šadžius prabilo, kad girdėjęs premjero A. Butkevičiaus pasisakymą, kad socialdemokratai, kaip partija, yra pasiryžusi susideginti dėl euro. „Tikrai netikiu, kad reikės degintis, tačiau iš tikrųjų valstybės ir visuomenės gyvenime yra daug svarbesnių darbų ir gerokai svarbesnių dalykų negu vienos ar kitos partijos likimas, vieno ar kito partijos veikėjo arba valstybės tarnautojo autoritetas. Aš manau, kad euras naudinga mums visiems. Integracija į euro zonos ir ES ekonomiką yra tas klausimas, kuris svarbesnis už bet kokių dabar veikiančių partijų išlikimą“, – aistringai kalbėjo R. Šadžius.

Nežinia, ar D. Budrio ir R. Šadžiaus istorijose tinka posakis obuolys nuo obels netoli rieda, bet ta bendra jųdviejų nuotrauka nepalieka ramybėje...