Kino operatorius Lukoševičius: kine stengiuosi būti kuo geresniu melagiu

Kino operatorius Saulius Lukoševičius.
Kino operatorius Saulius Lukoševičius.
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Savitarpio pasitikėjimas – būtinas kūrybos ingredientas

Pirmieji Jūsų filmuoti kino kūriniai susirinko ar vis dar renka apdovanojimus. Kas tai – vadinamoji naujoko sėkmė?

Neįsivaizduoju. Tiesiog darau tai, ką darau, bet, matyt, su reikiamais žmonėmis, patenku į reikiamus projektus. Dėl to labai džiaugiuosi, kad šis darbas ir sėkmę atneša.

Komanda – svarbi?

Taip, ypač kine. Čia komanda yra tarsi didelė šeima. Per filmavimus turi vienas kitu pasitikėti (režisierius turi žinoti, ko nori kino operatorius, šis – ko siekia režisierius). Tik tada gali gimti kažkas gražaus. Tai duoda bendrą gerą rezultatą.

Ar tai, kad trumpametražę kino juostą „Zima“ kūrė tarptautinė komanda, padėjo jums Šveicarijoje neseniai vykusiame 66-ame tarptautiniame Lokarno kino festivalyje pelnyti du prizus?

Mums buvo staigmena, kad mūsų sukurto, mano filmuoto filmo premjera vyko Lokarno kino festivalyje. Tokio dydžio kino renginyje su savo filmu dar nebuvau dalyvavęs. Kas lėmė sėkmę?

Pats projektas „Cinetrain“, kurio metu gimė šis filmas, buvo neįtikėtinas, jį visą gyvenimą prisiminsiu, – sausio mėnesį S. Lukoševičius su 21 dalyviais iš 14 Europos šalių traukiniu keliavo 15 500 kilometrus į Sibirą ir atgal. Keliaudamos septynios komandos, suskirstytos po tris visiškai nepažįstamus kūrėjus, turėjo sukurti filmus stereotipinėmis temomis apie Rusiją. Lietuviui ir jo komandai teko sukti dvylikos minučių filmą apie rusišką žiemą. –

Komanda man gera papuolė. Dėl to gimė gražus filmukas, jis dabar pradeda keliauti po didžiuosius kino festivalius. Po premjeros filmas gali dar dvejus metus būti pristatytas skirtinguose kino festivaliuose. Tikimės, kad jis pateks į konkursines programas ir pelnys dar daugiau apdovanojimų. Netrukus „Zima“ dalyvaus tarptautiniame kino festivalyje Maskvoje. Mūsų filmo prodiuseriai yra rusai, todėl jiems yra svarbu ten dalyvauti.

Poezija kine ir melavimo menas

Kai ruošiausi pokalbiui ir skaitinėjau apie Lokarno kino festivalį, pasirodė žinia apie režisieriaus Arūnas Žebriūno mirtį. 1965 metais jis šiame festivalyje, nuo 1946-ųjų vykstantis prie Madžiorės ežero iš Šveicarijos pusės, laimėjo prizą už kino filmą „Paskutinė atostogų diena“. Šiųmetė žiuri, vertindami ZIMA, ją pavadino ne dokumentika, ne vaidybiniu filmu, o tikru meno kūriniu. Patiko toks įvertinimas?

O, net nežinojau, kad A. Žebriūnas yra gavęs ten apdovanojimą, – nustebo pirmąkart garsiame Šveicarijos kino renginyje su komandos nariais apsilankęs S. Lukoševičius. – Apsidžiaugiau, kad tokia rimta festivalio komisija taip įvertino mūsų filmą.

Pasižiūrėjus Jūsų ankstesnius filmuotus kūrinius, man jie pasirodė lyg „poezija v proze“ (poezija prozoje – iš rusų kalbos), tik kine. Su itale režisiere Cristina Picchi ir kitais komandos nariais visi kartu dirbote pirmą kartą. Panašu, kad Jūsų požiūris į žiemos filmavimą sutapo, taip pat atitiko Jūsų stilistiką?

Tiesą sakant, ši režisierė visada pati filmuodavo savo dokumentinius filmus. Ji pirmąkart dirbo su kitu operatoriumi. Su nepažįstamu žmogumi nėra lengva dirbti, bet ji manimi iš pat pradžių pasitikėjo. Po pirmų filmavimo dienų davė visišką laisvę dirbti. Nuo to „kaifavau“, tiesiog dariau, ką geriausiai moku. Gaudėme ne tik gražius kadrus, įvairius filmavome. Iš esmės turėjau laisvę daryti ką noriu. Režisierė kartais pakomentuodavo, bet pykčių nebuvo, kažkokių ribų man nenustatinėjo. Taip, šis darbas atitiko mano stilistiką.

Panašu, kad pačiam kol kas filmuoti veiksmo filmų negresia? Kol kas „judriausia“ jūsų filmuota kino juosta yra „Mes už... Lietuvą!“ (režisierius A. Lekavičius).

Šį dokumentinį filmą dar filmavo Jaroslavas Gavrinas, buvau vienas iš dviejų operatorių. Turėjau išvažiuoti į Rumuniją, palikau juos filmuoti, o grįžęs vėl prie jų prisidėjau.

Vaidybiniai filmai man labiau patinka. Todėl, kad tiksliai žinai, kaip bus. Čia kaip operatorius galiu geriau save parodyti, kontroliuoti šviesą, kameros judesį. Prieš tai daug ruošiuosi, išsibraižau kiekvieną kadriuką, diskutuoju su režisieriumi. Paskui tai, ką turiu ant popieriaus, paverčiu vaizdu. Į tai norėčiau ateityje labiau koncentruotis.

Dokumentika yra visiškai kas kita. Ten yra tikros emocijos, reikia pagauti momentą, ten viskas nesuvaidinta.

Vadinasi, čia yra daugiau sėkmės dalykas?

Taip, o vaidybiniame filme tik bandai visa paversti tikru. Iš tiesų tu meluoji. Turime būti patys geriausi melagiai, kad žmonės patikėtų vaidyba.

Ar esate geras melagis gyvenime?

Ne. Iš tiesų nemoku meluoti, bet kine stengiuosi būti kuo geresniu melagiu.

Iš ko mokotės meluoti?

Iš filmų. Iš kitų operatorių. Lietuvoje yra labai daug gerų operatorių – Ramūnas Greičius, Rolandas Leonavičius, Algimantas Mikutėnas. Man jie yra mokytojai, į juos norisi lygiuotis. Iš užsienio – italas Vittorio Storaro, lenkas Januszas Kaminski. Stengiuosi kuo daugiau įvairių filmų pasižiūrėti, negali tiesiog nusikopijuoti stilistikos. Filmuoji taip, kaip tau atrodo tuo momentu. Kitą filmą filmuodamas galbūt kitaip padarysi.

Šeima, kuri leidžia augti

Ar galima lengvai pakeisti filmavimo braižą? Žiūrint Jūsų darbus, atrodo, kad dar vis nepabėgate nuo pirmosios meilės – fotografijos.

Jis keičiasi, nes pats augu. Dabar dar norėčiau tobulėti, išmokti valdyti šviesą. Tai kažkiek keisis, bet nepulsiu staiga filmuoti kokių „trash“ filmų. Bet, jei to reikės režisieriui, stengsiuosi įsigilinti ir tai padaryti.

Iš esmės operatorius yra tarsi režisieriaus akys. Jis padarys tai, ko nori režisierius. Turiu mokėti įvairių filmavimo būdų, ne tik vieną stilistiką įvaldęs būti.

Fotografija susidomėjote nuo penktos klasės, o dešimtoje nusprendėte, kad judantis vaizdas Jums yra įdomesnis. Gal per ankstyvas amžius teisingai pasirinkti?

Nė kiek nesigailiu, kad tapau operatoriumi, nes turiu „krūvą“ komandos narių. Jie yra mano šeima. Tai mane labiausiai džiugina. Kai susirenki į filmavimą, kaip kažkas sakė, pasineri tarsi į kelionę. Kiekvienas filmas yra kaip kelionė, tarp „keleivių“ atsiranda tam tikri santykiai. O fotografijoje esi vienas.

Tėtis Juozas Lukoševičius yra fotografas, jis man padėjo suprasti, kodėl turėčiau rinktis ne fotografiją, o kino pasaulį. Jis, kartu su močiute, sudėjo visus pinigus ir už dešimt tūkstančių litų nupirko man pusiau profesionalią kamerą. Tada mokiausi dešimtoje klasėje, tai buvo didžiuliai pinigai.

Investavo šeima į Jus?

Taip. Tėtis fotografuodavo vestuvėse, jis mane įtraukė į savo verslą, taip pradėjau ir pats užsidirbti, tapau labiau savarankiškas, nepriklausiau nuo tėvų. Pajaučiau, kad „video“, judantys paveiksliukai, man yra įdomiau nei fotografija. Galima sumontuoti ir sukurti daug įdomių istorijų. Dar žinojau, kad turėsiu dirbti, bendradarbiauti, kalbėti su kitais žmonėmis, ir tai man labai patiko.

„Judantys paveikslėliai“– didesnė emocinė dovana žiūrovui

Ką reiškia būti jaunu kūrėju Lietuvoje? Ko labiausiai trūksta?

Jaunam kūrėjui nėra lengva. Ypač režisieriui, kuris galėtų susirasti apmokamą „darbą“. Operatorius dar gali labiau laviruoti.

Iš filmų dar neužsidirbau pinigų ir nežinau, ar kada užsidirbsiu. Lietuva šiaip yra maža šalis, čia mažai yra žiūrovų. Dabar tik pradedami kurti komerciniai filmai, iš kurių galbūt gali kažkiek užsidirbti. Daugiausia užsidirbu iš reklamos filmavimo. Man tai yra gera mokykla, galimybė bandyti didesnes lempas, naujausias kameras, išmėginti save. Iš to galiu gyventi.

Filmų Lietuvoje nėra daug sukuriama, nes finansavimas yra mažas. Čia sunkiai patiki jaunų žmonių idėjomis, priešingai nei užsienyje. Ten jie yra kaip tik skatinami ieškoti naujų kelių. Pas mus yra kažkaip sudėtingai.

Bet išeitį surandate, vis tiek kuriate filmus.

Bandome. Išeitis iš to ir gimsta, nes nori kurti. Susimokame už techniką, kranus, šviesą. O visi dirba iš idėjos. Jei ji gera, žmonės patiki ja ir dirba.

Panašu, kad langą į pasaulį jauni kūrėjai randa užsienyje. Šią vasarą jaunų lietuvių kūrėjų filmas „Lošėjas“ pateko į San Sebastiano kino festivalį, „Streikas“ atrinktas į ne vieno festivalio programą, jūsų komandos pergalė Lokarno festivalyje... Galbūt ten jumis patikės, jei čia netiki?

Ko gero. „Lošėjas“ turėjo milžinišką biudžetą, bet dauguma filmų kūrėjų suranda kažkiek rėmėjų, surenka pradinį kapitalą, bet visi turi nemokamai dirbti. Visi šie filmai tokiu būdu ir sukurti.

Tokių idėjininkų dar yra. Bet jie vis labiau tampa užsiėmę, ne visada gali jų prašyti dirbti nemokamai. Trumpam, savaitei, bet ne ilgesniam laikui. Štai kodėl ir kuriame trumpametražius, nes į „pilno metro“ filmą kokiam mėnesiui neprisikalbinsi nemokamai dirbti.

Šiemet jaunos, dvidešimtmetės, režisierės Gabrielės Urbonaitės trumpametražis filmas „Plaukikė“, kurį filmavau, sulaukė labai gerų įvertinimų ir Lietuvoje. Gavome „Kino pavasario“ ir „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. Gabrielė studijuoja režisūrą Bostone, su ja susipažinau Berlyne, kino talentų stovykloje.

Tokie įvairūs projektai, jei į juos patenki, yra puiki galimybė kurti ir būti pastebėtiems užsienyje?

Taip. Susipažįsti su žmonėmis, atrandi bendrą interesą. Tikėtina, kad ateityje galėtume kartu dirbti.

Ar išvažiuotumėte dirbti į užsienį? Jūsų „Skype“ vardas yra Patriotas... Ar dabar tai pasikeitė?

Ai, čia seniai tokį susikūriau, kai buvau penkiolikos. Kaip tik baigiame filmuoti „Trispalvis“ apie patriotus, apie partizanus, su Vytautu V. Landsbergiu. Filmo premjera bus rudenį „Scanoramoje“. Aš filmavau vaidybinę, inscenizuotą dokumentinio filmo dalį. Ši atsirado tam, kad filme nebūtų vien pasakojimas, kalbėjimas.

Man Lietuvoje patinka ir gyventi, ir kurti. Būsiu ten, kur mane pasikvies filmą filmuoti. Lietuvoje galimybės, ypač finansinės, yra ribotos. Toks paukštis esu: galėčiau bet kur skristi, bet ko gero grįžčiau į Vilnių. Čia – visi draugai, gera atmosfera yra.

Tai vis dėlto kodėl nugalėjo „judantys paveikslėliai“, kur slypi ta jų magija? Kodėl norisi kurti, o ne tik sočiai saugiai dirbti reklamoje?

Todėl, kad kuri vizualų kūrinį, jį rodai žiūrovams. Susilauki emocijų, atgarsių. Man patinka, kad duodi žiūrovui menišką produktą. Fotografiją gali parodyti parodoje, bet žiūrovui judančiais paveiksliukais gali suteikti kur kas didesnę emociją, – atsakė S. Lukoševičius.

 

Kino operatorius Lukoševičius: kine stengiuosi būti kuo geresniu melagiu

Kino operatorius Saulius Lukoševičius.
+3