Kas tas M. K. Čiurlionis? Pokalbis su muzikante ir aktore Irma Bogdanovičiūte

Muzikantė ir aktorė Irma Bogdanovičiūtė
Muzikantė ir aktorė Irma Bogdanovičiūtė
  © Organizatoriai

Mergina vaidina trupės „Degam“ spektakliuose, dainuoja muzikos grupėje „Innuendo“. Be to, dirba su M.K.Čiurlionio fondo projektais. Paklausta apie savuosius sąlyčio taškus su M.K.Čiurlioniu, mergina nusišypso: „Mus sieja tai, kad negalime apsiriboti viena meno sritimi“. Taigi mūsų interviu pateikiame naujienraščio skaitytojams.

Kada atsiradai teatre? Papasakok apie savo karjerą.

reklama

Teatre atsiradau po vaidybos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip pat vaidinu su trupe „Degam“. Įdomus dalykas yra tai, jog vaikystėje bei paauglystėje labai nemėgau teatro. Dažnai pagalvoju: kodėl vis dėlto pasirinkau būtent šią profesiją? Pirmiausia man atrodė, jog teatre dirba geri žmonės (dabar suprantu, kad taip nėra. Kaip ir bet kokiame kitame kolektyve, bet kokioje srityje ir profesijoje, yra visokių). Antra ir svarbiausia - teatre aktorius gauna erdvę. Jis yra scenoje. Jis gali sakyti dalykus, kurių negalėtų išsakyti gatvėje, nes ten juo tiesiog nepatikėtų. Teatre – viskas „pakylėta nuo žemės“, nuo buities, aktorius turi auditoriją, kuri yra pasiruošusi išklausyti.

Kiekvienas teatras savotiškai varžo aktorių. Be abejonės, tai labai priklauso ir nuo režisieriaus. Bet juk tu, kaip aktorė, net turėdama šitą išsakymo galimybę, auditoriją, negali pilnai parodyti savęs. Negali kalbėti vien už save. Kaip tai vertini?

Manau, kad teatras, kaip ir kiekvienas menas, tam tikra prasme yra tarnystė. Menininkas neateina parodyti savęs, jis turi misiją. Jis yra įrankis. Aktorius turi užduotį - atskleisti mintį, kurią užrašė dramaturgas arba kurią žiūrovams nori perteikti režisierius. Be aktoriaus, kaip be įrankio, man atrodo, ta mintis būtų neveiksni. Taip, aktorius negali iki galo kalbėti už save, bet, mano manymu, aktoriai yra susitaikę su šiuo profesijos aspektu. Būtent todėl aš ir nesu vien teatre. Manau, kad pati, kaip žmogus, turiu ką papasakoti auditorijai. Dėl to mane labiau traukia režisūra nei aktorystė. Iš noro šnekėti už save atsiranda ir tekstų, muzikos kūrimas, įvairi socialinė veikla.

M.K.Čiurlionio fondas man suteikė laisvę - leido sukurti renginį. Būti ne tik jo dalimi, bet jį ir surežisuoti pagal save. Gavau užduotį sukurti teatralizuotą koncertą, kuris papasakotų apie M.K.Čiurlionį. Aš turėjau kūrybinę erdvę. Galvojau, kaip sukurti teatrą, nepanašų į tą, kurio taip labai vaikystėje nemėgau (kai aktorius, stovėdamas prieš auditoriją, patosiška maniera išsako reikiamus dalykus). Kaip kalbėti, kad žiūrovas tikėtų? Supratau, jog reikia ne vaidinti, apsimetinėti, o žaisti teatru. Kuo žmogiškiau, kasdieniškiau, kuo jautriau kalbi, tuo labiau palieti žiūrovus, pasirodymas tampa suprantamas, įtraukia. O įsitraukusį žiūrovą pasiekia visa reikalinga informacija. Galima sakyti, informacija į jį įkrenta, nes suieškotas tinkamas priėjimo būdas. Jei nori susikalbėti su žiūrovu, turi kalbėti jam suprantama ir artima kalba.

Kaip patekai į M.K.Čiurlionio fondą?

Mano draugas Kipras Šumskas dirbo šiame fonde. Išeidamas rekomendavo mane - tai man, žinoma, buvo labai malonu. Atėjau į fondą kaip tik tada, kai buvo pradėtas organizuoti renginys, skirtas mokyklinio amžiaus vaikams, „Augame su M.K.Čiurlioniu“. Tai teatralizuotas koncertas, muzikos ir teatro junginys, kurį rodome Lietuvos mokyklose, internatuose.

Esi jauna aktorė. Atrodytų, tarp teatro, M.K.Čiurlionio fondo ir mokyklos nėra itin daug bendrų taškų. Kas tau pačiai yra artima šioje veikloje?

Pirmiausia, man artima tai, jog čia galiu pasinaudoti savo įgyta profesija. Antra, esu ir muzikantė, fortepijonu groju nuo septynerių metų. Dabar dainuoju ir groju grupėje „Innuendo“ - kuriu bei atlieku dainas, todėl muzikinė fondo veiklos dalis man labai įdomi. Be galo džiaugiuosi, jog čia turiu progą susipažinti su talentingais stygininkais, pianistais, dainininkais.

Bet visų svarbiausia fonde man yra netgi ne profesiniai dalykai ar pomėgiai, o kas kita. Niekada nelaikiau savęs vien menininke, vien aktore ar muzikante. Niekada neapsiribojau meno pasauliu. Visąlaik ieškojau alternatyvos, priešpriešos dažno menininko pasirinkimui atsiriboti, atitrūkti nuo visuomenės, izoliuotis nuo kitokių nei jis. Esu dirbusi Jaunimo linijoje, taip pat su paaugliais socialinio teatro principu. Dalyvauju įvairiose socialinėse veiklose ir tai mane traukia, tai man labai patinka. Tai prasminga. Jei jau turiu priemonę, įrankį (mano įrankis yra aktorystė, vaidyba) ir jei šiuo įrankiu galiu padaryti didesnius dalykus, tą ir darau. Tai ir yra artimiausias taškas su M.K.Čiurlionio fondu. Jie meno nenaudoja vien saviraiškai, jie menu įkvėpia žmogų. Taip pat vertinu tai, jog šis fondas „meną skleidžia“ tose vietose, kur jis pasiekiamas mažiausiai. Ne Vilniuje, ne didmiesčiuose, o dažnai užmirštuose mažesniuose Lietuvos kampeliuose.

Ar galima teigti, jog pirmenybę tu teiki meno sklaidai, edukacijai menu, o ne menui savaime?

Negalėčiau pasakyti, jog tai prioritetas - labiau žmogiškos šilumos sklaida per meną. Ne vien paties meno sklaida, meno reklama, bet tai, kokį poveikį menas gali padaryti žmogui. Įkvėpimo sklaida. Tai prioritetas.

Ilgai darbuojiesi M.K.Čiurlionio fonde?

Apie metus.

Kiek užtruko projekto „Augame su Čiurlioniu“ paruošiamieji darbai? Ką reikėjo nuveikti iki pačių renginių?

Negaliu pasakyti, kiek tiksliai užtruko darbai. Turėjau perskaityti M.K.Čiurlionio rašytus laiškus Sofijai (Sofijos laiškų neišlikę, ji juos sunaikino), išsirinkti sau įdomiausias, jautriausias, „siužetiškiausias“ vietas, iš kurių „supinčiau“ scenarijų, išmokti tekstus. Labai svarbu buvo surasti man įdomų pasakojimo būdą, kad galėčiau paveikiai kalbėti, mat nesugebu meluoti ir pasakoti to, kas manęs pačios nejaudina, nepaliečia.

Taip pat reikėjo peržvelgti, susipažinti su M.K.Čiurlionio paveikslais, muzika, susikalbėti su muzikantais, mat kuriant bendrą koncertą ar spektaklį reikalingas visų jo narių minčių kryptingumas, judėjimas vieno tikslo link. Visa tai užima laiko, bet neskaičiuoju jo, nes ši veikla man patinka.

Ar pažinojai M.K.Čiurlionio kūrybą iki šio edukacinio projekto? Ar vis dėlto atidžiau į šią asmenybę pažvelgei per šį projektą?

Atvirai kalbant, iki šio projekto su M.K. Čiurlioniu buvau susipažinusi ne daugiau, nei to muzikos mokykloje reikalauja muzikos istorijos išsilavinimas. Taip pat esu grojusi vieną jo preliudų. Atsimenu, kad dar besimokant mokykloje man labai patiko jo tapybos darbai, ypač vėlyvesni. Iš muzikinių M.K. Čiurlionio kūrinių labiausiai patikdavo simfoninė poema „Miške“.

Kaip ši veikla tave palietė asmeniškai? Ką tu galėtum įvardinti kaip pagrindinius šių metų patirties taškus?

Man pačiai buvo didelis atradimas tai, jog statant bei rodant šį muzikinį spektaklį labai gerai supratau ne kartą įvardintą tiesą: per juoką galima išreikšti kur kas daugiau tragizmo nei per verksmą. Pasakodama, vaidindama tragišką M.K. Čiurlionio istoriją naudojau daug humoro elementų. Juk jei žmogus juokdamasis pasakoja liūdną ar baisią istoriją, aplinkiniai ją labiau atsimena, o smagiai, linksmai papasakoti vaikams, kaip mirė talentingas kūrėjas, man buvo didžiulis iššūkis. Iki šio fondo organizuojamo renginio turėjau visai kitokią liūdesio perteikimo sampratą.

Supratau ir tai, jog didžiausia meno prasmė ir vertybė yra visiškas savęs atidavimas. Atidavimas to, ką turi. Kūryba yra skirta kitam, o ne tik tau pačiam. Turi dalintis. Jei to nesupranti, nėra prasmės kurti.

Kaip dažnai vyksta šie renginiai? Kur juos galima pamatyti?

Teatralizuotą koncertą rodome 2 -3 kartus per mėnesį. Rodome tiek mokyklose, tiek internatuose. Mūsų renginių grafikus galima rasti M.K.Čiurlionio fondo puslapyje. Renginiai paprastai vyksta už didžiųjų miestų ribų, mat orientuojamės į publiką, kuri tokių ar panašių renginių dažnai būna nepasiekta arba aplenkta.

Minėjai, jog renginiai vyksta ir internatuose. Ar galėtum šiuos pasirodymus kažkaip išskirti? Kuo skiriasi specialiųjų poreikių vaikų publika?

Jei šnekėtume apie muzikinę dalį, tai muzika turi savo kalbą. Ji suvokiama ne protu, o siela. Žodis šioje vietoje turi mažiau lankstumo. Specialiųjų poreikių vaikai labiau reaguoja būtent į tai, kas suprantama juslėmis ir savotiška dvasine sensorika. Jei vaidindama „atiduodu“ jiems emociją, jie reaguoja į ją. Jei juokiuosi – jie juokiasi kartu su manimi. Jie atliepia emociją. Kai pirmąkart rodėme šį renginį specialiose mokyklose, prisiminiau, kas yra sakoma apie gerą teatrą: gali nesuprasti kalbos, bet vis tiek suprasi, apie ką yra kalbama, kas spektaklyje jaučiama. Šiuo atveju – lygiai tas pats. Galbūt jie iki galo nesuvokia teksto vingrybių, neseka loginių taškų, bet pagauna emociją, aktorės transliuojamą dvasios būseną. Savo dvasia visi žmonės vienodi.

Kas tau asmeniškai įsimintiniausia M.K.Čiurlionio kūryboje, jo biografijoje?

Labiausiai man įsiminė tai, jog jis, būdamas talentingas menininkas, turėjo visas galimybes gyventi ir dirbti užsienyje, pasaulio meno sostinėse - Paryžiuje, Sankt Peterburge - ten, kur menininkai vertinami, gerbiami. Vis dėlto jis pasirinko kur kas sunkesnį kelią - tarnystę čia, Lietuvoje. Atsisakė komforto užsienyje, kūrė čia, kur to reikia. Tai man yra labai artima.

Gal galėtum papasakoti apie savo grupę. Kada pradėjote savo veiklą? Ar galėtum įvardinti jos stilių? Ar yra renginių, kur jus būtų galima pamatyti?

Grupė „Innuendo“ - tikra bendravimo mokykla. Čia susirinkusios penkios asmenybės su savo instrumentais ir groja ne tik jais, bet ir šokdina vieni kitus visomis prasmėmis! Kartu groti pradėjome prieš metus ir ketiname tęsti dar ir dar metus ir kitus :)

Grojame Muziką :) Mane visuomet išmuša iš vėžių prašymas apibūdinti grojamą muzikinį stilių. Juk muzikoje svarbu turinys, muzikinė mintis, medžiaga, o stilius - tik įrankis jai išskleisti, perduoti, pasidalinti ja. Kodėl neklausiama: „Kokia tavo muzikinė mintis? Kokia tavo kūrybos mintis?“ Plačiausia prasme kuriame roko muzikos rėmuose (grupės sudėtis - klasikinė roko muzikos instrumentuotė su smuiko prieskoniu), bet maišome visas įmanomas muzikines įtakas, kad nebūtų nuobodu :)

Jei paprašyčiau keliais žodžiais apibūdinti, kas tas M.K.Čiurlionis?

M.K.Čiurlionis - tai kūrybos versmė, savo laiku tegalėjusi čiurlenti, o dabar išsiliejusi į plačias jūras.