Penki žingsniai, kaip apsaugoti paslaptis

Konfidencialu
Konfidencialu
  © 123rf.com

Daugelis verslininkų susiduria su problemomis. Praranda kontraktus, klientus, tiekėjus, prisiima nepakeliamų įsipareigojimų, patiria didelių nuostolių, o kartais net bankrutuoja. Jie nebando aiškintis šių nesėkmių priežasties. Viską „nurašo“ į objektyvias sąlygas arba paprasčiausiai apkaltina darbuotojus, o kartais savo šeimos narius.

Tačiau būkim „biedni“, bet teisingi. Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių verslininkas patiria nuostolių, yra intelektinės nuosavybės praradimas. Apie verslininko žingsnius, ketinimus, kainų politiką, priimamus įsipareigojimus ir daromas nuolaidas, apie jo išradimus ir taikomus naujus darbo metodus iš karto sužino konkurentai. Jie nelaukia ir neabejoja. Jie įgyvendina verslininko idėjas ir įgauna pranašumą, pasisavina jo klientus, užima rinkos dalį.

Straipsnį skiriu verslo savininkams, bendrovių vadovams ir bendrovių saugos tarnybų darbuotojams. Straipsnyje trumpai kalbėsiu apie penkis žingsnius, kuriuos privalo padaryti kiekvienas išmintingas verslininkas, siekdamas apsaugoti bendrovės ir savo paslaptis.

Kiekvienas verslininkas, siekdamas apsaugoti intelektinę nuosavybę, privalo padaryti šiuos penkis žingsnius:

1) žinoti, suvokti ir mokėti atpažinti realias vidaus ir išorės grėsmes. Verslo savininkai privalo suvokti, kad reali grėsmė egzistuoja, ji nėra išgalvota, reikia imtis priemonių apsaugoti savo turtą. Pagrindiniai grėsmės kėlėjai bendrovei šiais laikais yra konkurentai, užsienio valstybių slaptosios tarnybos ir mūsų, savos valstybinės institucijos, ypač tos, kurios turi teisę naudoti operatyvines priemones informacijai rinkti. Gaila, tačiau dažniausiai konkurentai naudojasi būtent šių institucijų parsidavusių pareigūnų paslaugomis;

2) nustatyti ir įvertinti savo paslaptis. Kiekvienas puikiai supranta, kad turtą reikia saugoti. Kiekvienas žino, kad prekės, gaminiai, prabangus automobilis ar kompiuteris yra turtas ir juos reikia saugoti nuo vagių. Tačiau daugelis verslininkų nežino ir nesupranta, koks turtas yra intelektinis. Jie nededa jokių pastangų jam apsaugoti. Kas tai per daiktas? Kokia informacija, dokumentai, gaminiai, objektai yra jų intelektinis turtas, kuris kartais yra vertingesnis už materialų turtą.

Daugelis verslininkų nežino, kaip nustatyti ir teisiškai įforminti šį turtą. Jeigu nežinai, kokį turtą turi, tai nežinai, o tuo labiau nežino darbuotojai, ką reikia saugoti;

3) parengti ir įgyvendinti paslapčių apsaugos planą. Tai bendrovės saugos darbuotojo darbas. Jis turi parengti taisykles, kurių paskirtis reglamentuoti darbą su bendrovės paslaptimis. Kiekvienas darbuotojas turi žinoti, kaip reikia dirbti su paslaptimis, kaip jas saugoti, kokios yra jo teisės ir pareigos, kokia yra atsakomybė, bei kas ir kaip vykdo kontrolę.

Planas turi apimti šias pagrindines apsaugos sritis:

a) personalo patikimumo. Paslaptis galima atskleisti tik patikimam darbuotojui, todėl prieš priimant jį į darbą reikia patikrinti ir įsitikinti jo patikimumu;

b) administravimo sritis. Tai darbas su dokumentais, kuriuose yra laikoma slapta informacija. Jų įforminimas, perdavimas, siuntimas, saugojimas ir naikinimas;

c) kompiuterinių sistemų apsauga. Tai darbas su kompiuteriu ir kita elektronine technika. Tai informacijos rengimas, perdavimas, saugojimas ir naikinimas. Saugiausias būdas kompiuteriu dirbti su įslaptinta informacija yra tuomet, kai kompiuteris nėra prijungtas prie interneto ir kitų tinklų;

d) fizinė apsauga. Tai elektroninė, fizinė, mechaninė ir procedūrinė patalpų, kuriose yra saugoma ir dirbama su svarbia informacija, apsauga.

4) Griežtai laikytis principo „būtina žinoti“. Šis principas reiškia tai, kad apie bendrovės paslaptis turi žinoti kuo mažesnis darbuotojų skaičius, kad darbuotojas yra supažindinamas tik su tokia informacijos apimtimi, kuri jam reikalinga darbams atlikti. Teoriškai atrodo, kad šio principo laikytis yra labai lengva, tačiau tikrovėje šis principas yra dažniausiai pažeidinėjamas;

5) nuolat mokyti savo darbuotojus. Kelti jų sąmoningumą, supratimą ir suvokimą. Kiekvienas iš jų turi gerai žinoti, kas yra grėsmė, kaip ją atpažinti ir ką daryti atpažinus. Kiekvienam darbuotojui turi būti įkalta į galvą, kad plepėti negalima, gali pakliūti į jam iš anksto parengtus spąstus, turi žinoti, kokiais darbuotojais domisi konkurentai, kokius darbuotojus konkurentai pasirenka verbuoti, kaip tai daro. Kiekvienas darbuotojas privalo žinoti savo teises, pareigas ir atsakomybę, turi žinoti, kaip bendrovė saugo savo paslaptis. Jis turi įsikalti į galvą, kad jeigu pradės šnipinėti konkurentui, oponentui, priešui, tai vėliau ar anksčiau apie jį sužinos vadovai ir tuomet jis turės labai rimtų problemų.

Kituose straipsniuose detaliau panagrinėsime kiekvieną iš šių žingsnių, išsiaiškinsime, ką ir kaip turi daryti verslininkas siekdamas apsaugoti savo turtą.