Lietuvių atstumtas Korostenskio filmas Portugalijoje pelnė pagrindinį prizą

Lietuvoje gimusio ir gyvenančio, Kijeve režisūrą studijavusio režisieriaus, operatoriaus ir dailininko Ruslano Korostenskio vaidybinis filmas „Moters saulė“ Portugalijoje, Avankos tarptautiniame kino festivalyje, prieš kelias dienas laimėjo pagrindinį – Pasaulio premjeros – prizą. Tai nutiko pirmą kartą lietuviško kino ir Avankos kino festivalio istorijoje.

Romantiška istorija apie dvi seseris, gyvenančias užmiestyje, toliau nuo miesto šurmulio, stebina, užburia, žavi. Seserys ištekėjusios, gyvena su savo vyrais. Nors trokšta būti laimingos, tačiau tokios nesijaučia. Viena seserų ieško naujų pažinčių, kita jų dėl šventos ramybės atsisako.

Filmas filmuotas Lietuvoje, tačiau dėl jo kūrėjams itin skaudžios priežasties buvo įgarsintas rusiškai. Yra ir daugiau netikėtumų. Pavyzdžiui, toks – pagrindinį vaidmenį atlieka ne graibstomi, madingi kino ar serialų aktoriai, o žmonės iš gatvės: Akvilė Stankevičiūtė, Svetlana Kulickaja, Aleksanderis Valneris ir kiti.

Lietuvos žiūrovai šio filmo dar nematė ir gali nepamatyti. „Siūlėme jį „Kino pavasario“ rengėjams, bet jiems netiko. Tikimės, kad jis bus parodytas „Scanoramoje“. Lietuvoje vyksta festivaliai, bet mūsų nekviečia, todėl jį siūlėm užsieniui“, – apgailestavo filmo prodiuserė Marija Ramoškaitė, neprarandanti vilties ir ieškanti kelių filmą parodyti jei ne Lietuvoje, tai užsienyje.

Prasitarė, kad prieš mėnesį Rusijoje, Andrejaus Tarkovskio kino festivalyje, parodyta Ruslano juosta „Moters saulė“ jau sulaukė kvietimo į kino forumą Lenkijoje ir kino festivalį Prancūzijoje. Kūrėjai tikisi, kad filmas gyvuos ir gyvens, nors valstybės finansavimo ir nesulaukė, nes autorinio kino Lietuvoje niekam nereikia. Tai, kad jis išvydo kino ekranus, – tik režisieriaus R. Korostenskio nuopelnas.

Gerbiamas Ruslanai, jūsų filmą pastebėjo, įvertino užsienyje. Tuo tarpu Lietuvos žiūrovai jo net nematė, nes kino teatrai, festivaliai neįtraukia į savo programas. Filmas labai subtilus, romantiškas. Tokio kino Lietuvoje nereikia?

Kažkas neseniai manęs paprašė apibūdinti situaciją lietuviškame kine. Aš pasakiau taip: „Gili stagnacija.“ Nėra kino bendruomenės, kuri veiktų kaip vienetas, palaikantis vienas kitą. Filmai kuriami „papigiai“, ir aš suprantu, kodėl lietuviški kino festivaliai šio mano filmo nenori rodyti. Tai yra visiškas „nekontekstas“. Jis sudarytų „blogą foną“ nekokybiškiems darbams. Mano kitas filmas „Tavo veido šviesa“ pagal lietuvių autoriaus Antano Vaičiulaičio novelę irgi nebuvo parodytas Lietuvoje, užtat gerai įvertintas Berlyne, Azerbaidžane, kitur... Nuo ko tai priklauso, nežinau. Kaip sakoma, lietuviams malonu, kai dega kaimyno namas...

Jūs esate ukrainietis. Ar ukrainiečiams, rusams yra kitaip – jiems blogai, kai dega kaimyno namas? Noriu paklausti, kodėl filmą įgarsinote rusų kalba?

Šia prasme žmonės vienodi. Ir Ukrainoje, ir Rusijoje, bet matote, kaip yra... Mano filmas, filosofinė drama „Tavo veido šviesa“, buvo lietuviškas, bet lietuviams jis nebuvo reikalingas. Todėl norėdami lengviau komunikuoti su kitomis šalimis „Moters saulę“ įgarsinome rusiškai su angliškais subtitrais. Filme lietuvių aktoriai turėjo kalbėti rusiškai. Kai kurie išmokdavo ir pasakydavo rusišką tekstą, bet paskui klausdavo, ką pasakė. Buvo sudėtinga.

Savo filmą „Moters saulė“ prieš mėnesį pristatėte tarptautiniame kino festivalyje „Zerkalo“ Rusijoje. Jis buvo parodytas specialioje programoje „Tarkovskio kontekstas“. Jūs ten lankėtės. Papasakokite įspūdžius.

Šis festivalis – pats geriausias kontekstas mano filmui. Čia pristatomi režisierių filmai, turintys sąsajų su Andrejaus Tarkovskio principais. Jų kūrėjai masinės kultūros piko metu kuria asmeninį, autorinį kiną. Rusijoje, Ivanovo ir Ples miestuose vykstančiame festivalyje, pristatomas autorinis kinas iš viso pasaulio: JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Islandijos, Korėjos, Irano, Suomijos, Italijos, Gruzijos, Lenkijos ir kitų šalių.

Labai gražus miestas Ivanovas stovi ant Volgos kranto, nuo kurio atsiveria vaizdas į 10 km horizontą, ir negali tuo nesigrožėti. Ten pabujojęs supratau, kodėl A. Tarkovskis kūrė tokį ypatingą kiną. Mieste veikia įspūdingas A. Tarkovskio muziejus, kur daug jo asmeninių daiktų, filmų. Man labai rūpėjo susitikti su šio festivalio prezidentu režisieriumi Pavelu Lunginu, kitais kolegomis, ir man pavyko. Ten suvažiuoja žmonės, kurie daro tai, kas man patinka. Džiaugiuosi, kad priklausau jų aplinkai. Tiems, kurie kiną kuria mąstantiems žmonėms, o ne žmonėms su spragėsiais rankose.

Pristatykite savo filmą, kad žiūrovai jį teisingai suprastų. Jis šviesus, romantiškas – tarsi iš moterims skirtų filmų kolekcijos...

Daugeliui šiuolaikinių filmų trūksta veido, charakterio, ir aš norėjau, kad jis turėtų savo veidą, charakterį. Šitas filmas – kitoks. Tai – filosofinė alegorija. Aš manau, kad tai pratęsimas mano ankstesnio filmo „Tavo veido šviesa“. Apmaudu, bet žmonės nebegali pasakyti, nebemato skirtumų tarp serialo ir vaidybinio kino. Kai kas sako – skiriasi kokybe. Operatoriais sako, kad vaizdo kokybe, scenaristai – dialogų kokybe. Bet dažnai jie iš tiesų nelabai skiriasi nuo serialų ir man labai norėjosi sukurti kitokį kiną. „Tavo veido šviesa“ buvo gerai įvertintas festivaliuose Berlyne, Azerbaidžane. „Moters saulė“ pelnė laurus Portugalijoje, Avancos festivalyje pelnė pagrindinį prizą.

Taigi ten reikia tiesiai ir taikyti...

Tai mes ten ir taikome. Todėl ir sukūrėme filmą rusų kalba. Lietuvių aktorius rusiškai įgarsino rusų aktoriai. Ekrane tai atrodo sudėtingai...

Vienas jūsų filmas dar neparodytas, o jau sukūrėte naują. Apie ką jis?

Filmas vadinasi „Kavkaz“. Taip, jis jau nufilmuotas, guli montažinėje ant stalo. Pagrindiniam vaidmeniui pakviečiau aktorių Vytą Rumšą. Jis vaidina kaukazietį vienuolį. Vytas pastebimai kūrybiškai paaugęs, subrendęs po to, kai aš jį filmavau filme „Refresh“. Aš kalbėjau su daugeliu lietuvių aktorių. Jie nori filmuotis, ištrūkti iš uždaro rato, pasirodyti. Deja, dauguma jų skraido padebesiais, įsivaizduoja, kad jie – didelės žvaigždės. Kartais dėl jų man pasidaro gėda. Negalima savęs šitaip sutapatinti su vaidmeniu! Aš vaidinu tą ar aną... Kai pasikalbu, sako: „Galbūt rasiu laiko pasifilmuoti pas tave, jei nesifilmuosiu seriale.“ Kažkodėl visi nori filmuotis serialuose, ir tai jau tapo manija?

Gal dėl garantuoto užmokesčio? Kine labai dažnai aktoriai filmuojasi iš idėjos, be atlygio.

O žinote, kiek gauna už darbo seriale dieną? Maždaug nuo 150 Lt... Taigi žmonės turėtų strateguoti: serialas bus rodomas tik Lietuvoje, o kinas iškeliaus į pasaulį, atvers kitokios karjeros galimybę. Visiems rūpi paprastas, kasdieniškas reikalas – serialas, pinigai, o visa kita neįdomu.

Dar visai neseniai kūrėte vaizdo klipus grupei „Mango“, Atlantai, Gyčiui Paškevičiui, kitiems populiariems atlikėjams, bet atsidūrėte sudėtingame kine. Sąmoningai tai pasirinkote, ar privertė gyvenimas?

Buvo laikas, kai filmavau vaizdo klipus, ir tai buvo gražiausias laikas lietuviškų vaizdo klipų gyvenime. Sukūriau apie 20 vaizdo klipų. Sąrašas pakankamai ilgas ir labai gaila, kad tas laikas baigėsi, jo nebėra. Kurti buvo įdomu, vaizdo klipus rodydavo televizijos. Neseniai viso to nebeliko. Paskutinis mano nufilmuotas vaizdo klipas buvo grupės „Kupė“. Beje, ten vaidina legendinis aktorius Regimantas Adomaitis. Vienas iš paskutinių prodiuserių prašymų buvo nufilmuoti vaizdo klipą su buvusia grupe „Olialia pupytės“, bet Turkijoje filmuoti nesutikau. Į Turkiją galima važiuoti tik pailsėti, bet ne dirbti. Nufilmavo kiti. Mačiau tą klipą. Tai kažkoks „videofaustas“, nors tos moterys buvo iš tiesų gražios. Moteriškumo, seksualumo parodymas nėra vien dekoltė, krūtinės rodymas. Moterys, moteriškumas – atskira tema...

Jūsų tėtis – buvęs aukšto rango karininkas. Kodėl jūs ne kareivis, o filmų moterims režisierius?

Tam tikra prasme jaučiuosi kaip kareivis. Filmavimo aikštelėje stengiuosi palaikyti tvarką. Jeigu prasideda juokai, šmaikštavimai, gero nebus. Ateini į filmavimo aikštelę, o ten visi linksmi, juokiasi, kava, sumuštiniai, kalbos... Jaunus režisierius tokie dalykai labai klaidina. Jam aikštelėje sako: „Dublis „afigienas“, labai gerai nufilmavome, „faina“ ir visa kita.“ O kai su tuo filmu jis išvažiuoja į kitą šalį, jis pasirodo visai ne „afigienas“. Režisierius laužo galvą, kodėl filmavimo aikštelėje viskas buvo taip gerai, smagu, o kino salėje niekas nesijuokia. Režisierius turi atskirti pagyras nuo tikrų dalykų: ar jis tikrai gerai nufilmavo filmą, ar jam tik veidmainiaujama.

 

Lietuvių atstumtas Korostenskio filmas Portugalijoje pelnė pagrindinį prizą

R. Korostenskio filmas "Moters saulė" Portugalijoje sulaukė pasaulinio įvertinimo
+4