Lentvario dvaras – paveldosaugos neįgalumo simbolis

Lentvario dvaras
Lentvario dvaras
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Dvarai griūva

Baltosios Vokės buvusio dvaro sodybos rūmų pastatas nenaudojamas apie 15-20 metų, neužsandarintos pastato langų angos, įkritę dalis stogo. Nemenčinės Raudondvario buvusio dvaro sodybos pastatai nenaudojami, apleisti, neseniai perleisti naujiems savininkams. Šumsko dvaro rūmai užsandarinti, būklė stabili, tačiau yra neprižiūrimų ūkinių pastatų. Tai tik kruopelytė duomenų, kuriuos pateikė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Povilas Mečkovskis, sutikęs kartu su Alfa.lt žurnalistais aplėkti pačius jautriausius objektus.

Dvarais turtingos Vilniaus apylinkės tuo turtu nesinaudoja. Dvarai, kažkada buvę kultūros židiniais, o ir dabar galėję tokiais būti, griūva. Dėl paprasčiausios jų savininkų nepriežiūros. Dažniausiai dėl to, kad investicijos net į jų konservavimą, o ką jau kalbėti apie atkūrimą, restauravimą, kainuotų milijonus. Jų neranda nei savininkai, nei valstybė, kuri retais atvejais bando nykstantį, griūvantį kultūros paveldą nacionalizuoti.

„Pinkevičiaus dvaras“ – Lentvario skausmas

Grafų Tiškevičių dvaras, šiuo metu vietinių vadinamas ir „Pinkevičiaus dvaru“ galėtų tapti vienu didesniu poilsiautojų ar turistų traukos centru. Šalia Trakų, supamas vandens.

XIX a. Lentvario apylinkės priklausė grafams Tiškevičiams, kurie čia pasistatė anglų neogotikos stiliaus rūmus, prie jų sodino didelį parką, įrengtą pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė projektą. Čia vyravo vietiniai ir užsienietiški medžiai (maumedžiai, pilkieji riešutmedžiai, sidabriniai ir Švedlerio klevai ir kt.). Nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose įsikūrusi Lentvario kilimų fabriko („AB Kilimai“) administracija.

Naujas dvaro etapas turėjo prasidėti 2007 m., kai jį įsigijo L. Pinkevičius. Įsigyjant dvarą buvo sukurta ir graži vizija: Lentvario dvaro ansamblis būtų plačiajai visuomenei prieinama poilsio, pramogų ir turizmo vieta. Ketinta atkurti vandens malūną, kalvę, kavinę, sutvarkyti parką, interjerams grąžinti grafų Tiškevičių laikų vaizdą. Pačiuose rūmuose ketinta ir gyventi.

2008 metų rugsėjį dvarui turėjo būti įpūsta nauja gyvastis. L. Pinkevičiaus ir A. Valentaitės vestuvės tapo vos ne svarbiausių to rudens įvykiu. „Saulėtą rudens šeštadienio popietę kuklioje Lentvario bažnytėlėje aukso žiedus sumainė žinoma verslininkė, manekenė Asta Valentaitė ir verslo magnatas Laimutis Pinkevičius. Jaunavedžiai nesislapstė po tamsiais skėčiais ar už plačių apsauginių pečių, jų vestuvių ceremoniją bažnyčioje galėjo stebėti visi norintieji. Po iškilmingos vestuvių ceremonijos bažnyčioje, jaunieji žengė tiesiai į baltų rožių žiedlapių lietų. Vėliau jaunavedžiai vyko į jiems priklausantį Lentvario dvarą, kur priėmė bičiulių ir artimųjų sveikinimus“, - 2008 m. rugsėjo 7-ąją rašė Alfa.lt.

Žiedlapiai seniai nuvyto, šiuo metu aplink rūmus veši vien piktžolės. Rūmus juosianti apsauginė tvora nuversta. Nors daugelis rūmų langų ir durų yra užsandarinti, tačiau patekti į juos nesunku. Vietos bendruomenė rūmus naudoja pagal savitą paskirtį – viduje „pabarstyta“ alaus bambalių, skardinių.

Seniūną pasiuntė kuo toliau

Lentvario seniūnas Vytas Rukšėnas neseniai nusiuntęs L. Pinkevičiui prašymą nusišienauti jam priklausantį plotą, varnalėšomis ir usnimis apėjusį, buvo pasiųstas velniop. Pasak V. Rukšėno, gautas piktas buvusio turčiaus atsakymas, kad seniūnija neturi teisės jam nurodinėti, ką jis turėtų veikti savo valdose. Tokiu kišimusi į privačius reikalus esą pažeidžiamos L. Pinkevičiaus teisės. Paaiškinta, kad priekaištus turi teisę reikšti nebent paveldosaugininkai. „Tai, reikia suprasti, kad pasiuntė Jus velniop?“ – klausėme V. Rukšėno. „Ne tas žodis“, - atsiduso seniūnas.

Paveldo sargai kantrūs

„Šienavimas tikrai ne paveldosaugos priemonė“, - tvirtina Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas, seniūnijos pastangas vertinantis kaip visiškai teisėtas.

Pasak V. Karčiausko, Lentvario dvaras yra vienas didžiausių departamento skaudulių. Nors toli gražu ne vienintelis. Inspektoriai šį, kaip ir kitus dvarus, apvažiuoja kas dvi tris savaites. Juos džiugina pozityvūs „pinkevičinio“ dvaro pokyčiai, kaip sako V. Karčiauskas, „sandarinimo aspektu“. Esą jau metai, kai visos angos – durys, langai – sandarūs, tad dvaras saugus. Ne visai tiesa, patekti į vidų nesunku, akivaizdu, kad vietinio jaunimo „pokyliai“ dvaro rūmų viduje vyksta.

„Jau ne pirmus metus yra svarstoma ir Lentvario dvaro nacionalizacijos galimybė, ką jau padarėme su buvusiais Uspaskicho dvarais, kurie priklausė jo valdomoms įmonėms“, - dėstė V. Karčiauskas, pridūręs, kad tai sudėtinga ir ilgai trunkanti juridinė procedūra, kurios vykdymą dar komplikuoja ir tai, kad dvaras yra įkeistas bankui. „Paprasčiau būtų valstybei šį turtą išpirkti, tačiau tai sunkiai įsivaizduojama dėl finansinių šalies problemų. Tačiau mes tikrai nuo Pinkevičiaus neatstosime – rengiamės kreiptis į teismą, kad šis unikalus dvaras būtų perimtas valstybės naudai, - teigė V. Karčiauskas. – Mūsų ginklas yra kantrybė, kuri duoda teigiamus rezultatus.“ Kantrybės ginklų diapazone – raštai, baudos dėl nepriežiūros, kurių kritinė masė leistų teisme įrodyti, kad kultūros paveldo objektas grąžintinas valstybės globai.

 

Lentvario dvaras – paveldosaugos neįgalumo simbolis

Lentvario dvaras
+43