Muziejininkė: tuoj vaikams turėsime rodyti nufilmuotas karves

Karvė
Karvė
  © Audrius Bagdonas

Pienas iš miltelių?

Prieš kelias dienas politikas Remigijus Šimašius savo paskyroje „Facebook“ paskelbė, anot jo paties, jau egzotišku Lietuvoje tapusio vaizdo nuotrauką: Panevėžio rajone per kelią žmonės ginė bandą karvių. Daugelis prisipažino, kad panašių vaizdų mūsų šalies kaimuose tenka pamatyti vis rečiau, atsiranda moksleivių, manančių, kad pienas gaminamas iš miltelių, arba nežinančių, iš kur parduotuvių lentynose išsirikiuoja grietinės indeliai.

Penkerius metus programą „Sūrio kelias“ rengiantys Rokiškio muziejaus darbuotojai tokių vaikų sutinka kasdien.

„Jaunimas, miesto vaikai jau nelabai žino, iš kur pienas, galvoja, kad padaromas kaip limonadas, – šyptelėjo muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė. – Jiems būna atrakcija pamatyti, kaip atsiranda grietinė, sviestas, sūris. Ketiname nufilmuoti karvę lauke, ir rodyti vaikams, kaip ji melžiama“.

Rokiškis jau seniai garsėja savo sūriais, grafų Tyzenhauzų puoselėtame mieste su išlikusia dvaro sodyba užsieni ir vietiniai turistai nepraleidžia progos susipažinti su jų gamybos procesu. Vienus vilioja paliesti sviestamušę, kurioje telpa apie 300 kilogramų grietinės, kiti nori nusikalti monetą, savo rankomis nusilieti žvakę, paplėšyti plunksnų ar atlikti kokį kitą anksčiau kasdieninį, o dabar – egzotišką darbelį. Vaikai gulte apgula girnas ir mėgina malti grūdus – jiems tai atrakcija. Muziejaus darbuotojai pastebi, kad žmonės vis labiau nori patys dalyvauti, išmėginti senuosius darbus, amatus, jiems nebeužtenka apžiūrėti stacionarias ekspozicijas.

Pamėginti kalti žalvarį, žiesti suvenyrinius dubenėlius itin patinka užsieniečiams – neseniai suomių vaikai įraudusiais veidais kalė metalą, pamiršę, kad dar gali apžiūrėti ir ekspozicijas.

Kaimai – užkonservuoti muziejuose

Kartais muziejuje grįžtama į labai neseną, bet jau beveik išnykusią, kasdienybę – pavyzdžiui, į dienas, kai kiekviename kaime šeimininkės slėgė sūrius pagal savo receptus. Dabartinės „gaspadinės“, įsigudrinusios per penkiolika minučių padaryti sūrį, jau nebesilaiko tradicinių gamybos būdų. Pačių šeimininkių, slegiančių sūrius, irgi ne taip paprasta surasti.

„Aš iš kaimo kilusi, būdavo, vakarais ir rytais karvės mūkia, o dabar kaime dažnai tėra viena karvė, ir jos mūkimą išgirsti – tikra atrakcija. Net keista, Lietuva yra žemės ūkio kraštas, bet galvijai, avys nyksta, rajone jų turi vienas kitas ūkis. Kaimuose tuščia – nei žmonių, nei gyvulių, kaimai pasidarė atvažiavusiųjų poilsio ir pramogų zonomis, jie keičiasi, išsigimsta, tampa tik sodybomis atvykėliams, šventimo vietomis.

Gal tie „tikrieji“ kaimai liks užkonservuoti muziejuose? Gali būti, nes tokios, kokią rodome, Lietuvos jau daug kur nebėra, mokome to, kas ką tik buvo – kaip iš pieno gaminamas sviestas ir panašiai. Žiūrint iš šalies, tai jau istorija, nors ir labai nesena“, – savo patirtimi pasidalijo muziejininkė N. Šniokienė.

Savo neseną praeitį lietuviai kartais pernelyg lengvai pamiršta, talentingus kūrėjus, užsiimančius liaudies menais, niekina. Tokiam požiūriui kritikos pažėrusi Rokiškio muziejaus direktorė prisiminė, kaip į vieną Vilniaus galeriją nuvežus liaudies skulptoriaus, žinomo dievdirbio Liongino Šepkos drožinius, vilniečiai ir parodą pamatę užsieniečiai apstulbo. Jiems atrodė sunkiai įtikima, kaip savamokslis menininkas, neturėdamas specialių įrankių, peiliu išdrožė tokius meno šedevrus. „Pasakojo, kad Pilies gatvėje apžiūrėti jo parodą turistai srautais eina, o mes dažnai savų menininkų, to, ką turime, nevertiname.

Nemokame ir taip reklamuotis, kaip latviai – kaimynai kartais moka iš nieko padaryti kažką. Lietuvoje daug puikių renginių, parodų, muziejų, bet per mažai mokėjimo save parodyti, pasisakyti“, – pastebėjo N. Šniokienė.

Tiesa, lietuviai irgi nesnaudžia – turistams siūloma prisiliesti prie praeities dalyvaujant sūrio, lino, alaus, kibinų keliuose, šakočių kepimo šou, ir panašiose pramogose.

 

Muziejininkė: tuoj vaikams turėsime rodyti nufilmuotas karves

Karvė
+1