Pasaulio bokso čempionė Dailydaitė: boksininkės irgi verkia

Goda Dailydaitė
Goda Dailydaitė
  © Asmeninis albumas

„Gyvenu gerai, ruošiuosi artėjančiai kovai. Labai daug treniruojuosi, net du kartus per dieną. Daug laisvo laiko tikrai neturiu. Gyvenu Dortmunde, dirbu šio miesto savivaldybėje, tačiau dabar dėl pasiruošimo kovai į darbą neinu – man suteikė laisvės“, – taip prisistato Vokietijoje gyvenanti 27-erių lietuvaitė Goda Dailydaitė, pasaulio superlengvo svorio bokso čempionė.

Mėgėjų ringe Goda yra kovojusi daugiau negu 60 kovų, ne vieną kartą mergina tapo Vokietijos aukštųjų mokyklų čempione ir šalies čempione. Prieš trejus ji metus tapo profesionale ir laimėjo aštuonias kovas iš aštuonių.

Laikotarpį, kai nereikia eiti į darbą, žmonės vadina atostogomis – pokalbį pradėjau su G. Dailydaite.

Bet pas mane dabar tikrai ne atostogos (juokiasi). Žinokite, dirbti yra lengviau, negu treniruotis dabartiniu mano tempu.

Gerai, privalai pasiaiškinti: mergina ir boksas?

Ir ką? Kažkodėl visi mano, kad ši istorija yra kažkuo ypatinga. Bet tai yra normalu. Tačiau pastebėjau, kad lietuviai nėra prie to pratę. Žurnalistai nuolat klausia, kas nutiko mano gyvenime, kad pradėjau boksuotis. Man tai yra pats normaliausias dalykas, todėl nežinau net ką atsakyti. Boksas man – tai sporto šaka. Ir viskas.

Daugelis pasakytų, kad tai sporto šaka, kurioje reikia mušti varžovą.

Taip, kitiems gali atrodyti, kad čia reikia mušti žmones, tačiau aš jų nemušu, aš sportuoju. Mes treniruojamės, turime techniką, kurią privalome parodyti ringe.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Mano patėvis boksavosi. Kai rinkausi sporto šaką, sulaukiau pasiūlymo pabandyti boksą. Patėviui neteko manęs ilgai įkalbinėti. Nuėjau į treniruotes ir likau. Žinoma, iš pradžių tikrai nenorėjau boksuotis. Bijojau ringo, tačiau treneriai įkalbėjo. Treniruotes lankiau dėl sveikatos ir bendros fizinės būklės, tačiau po pirmos kovos „užsikabinau“. Supratau, kad man patinka matyti sunkių ir alinančių treniruočių rezultatą.

Kas yra sunkiausia bokse?

Pasiruošimas kovai. Reikia laikytis griežtos disciplinos, kuri reikalauja nemažai ištvermės. Nepamirškite, kad ringe boksininkas visada yra vienas – viską turi daryti pats. Nėra kitų dešimties žmonių, kurie tau gali padėti. Esi pats už viską atsakingas.

Kas žavi?

Jausmas, kai nugali varžovą. Tiesą pasakius, to pergalės jausmo neįmanoma nupasakoti. Tai turi pajusti: laimi, tavo ranka, iškelta į viršų. Tai neapsakomas jausmas. Dėl to dirbi sporto salėje... Man tiesiog trūksta žodžių. Dėl tos pakeltos rankos į viršų viską ir darau.

Ir galėtum dėl šio momento viską paaukoti?

Visko ne, tačiau beveik (juokiasi). Visas mano gyvenimas, praktiškai, boksas. Pastaruosius metus gyvenu tik sportu.

Ką prisimeni iš savo boksininkės karjeros, ko daugiau niekada nenorėtum patirti?

Prisimenu metus, kai buvau mėgėja. Apmaudu buvo, kai labai daug treniravausi, ruošiausi kovai, mečiau svorį, o kovą atšaukė. Man tai buvo pats sunkiausias dalykas karjeroje.

Rugpjūčio 24 dieną tavęs laukia kova su Ina Menzer. Pasiruošimas jau vyksta visu tempu?

Prieš kovą yra įprasta treniruotis pilnu tempu dešimt savaičių. Liko septynios savaitės. Laiko užteks tikrai.

Esame matę filmus „Rokis“. Ar tavo treniruotės bent kiek panašios?

Yra panašumų, tačiau filmuose viskas yra perdėta. Kiekvieną rytą turiu bėgioti, kilnoju hantelius, treniruojuos salėje, sparinguojuosi. Darau viską, ką reikia.

Lietuvoje merginoms dažniausiai tenka sparinguotis su vaikinais. Vokietijoje gal yra pakankamai merginų?

Aišku, yra merginų daugiau negu Lietuvoje, tačiau kartais tenka boksuotis ir su vaikinais. Visai gerai sekasi. Vaikinai visada galvoja, kad neturės ką veikti su mergina, tačiau kai pajaučia mano smūgį, tuoj pat persigalvoja.

Ar tenka bendrauti su Lietuvos bokso federacija?

Bendravau, kol buvau mėgėja. Už Lietuvą dalyvavau tarptautinėse varžybose, tačiau dabar jau nebetenka bendrauti.

Moterų boksas tapo olimpine sporto šaka.

Taip, tačiau moterų bokso niekas neremia Lietuvoje. Bent jau man, kai buvau gimtinėje, pasirodė, kad lietuvaitės nesulaukia jokio palaikymo. Gaila. Jeigu niekas nerems, bus sunku siekti rezultatų.

Profesionalus boksas turėtų nešti tam tikrą pelną. Kiek mergina boksininkė gali uždirbti?

Sunku. Galiu pasakyti, jeigu nedirbčiau, iš bokso tikrai neišgyvenčiau, nes ir Vokietijoje moterų boksas nėra toks populiarus, kad galima būtų uždirbti krūvas pinigų. Gal galėtume daugiau uždirbti, jei mūsų turnyrus transliuotų televizijos. O kol kas uždirbti sunku, rasti rėmėjų nėra lengva.

Koks dabar yra tavo užsibrėžtas tikslas bokso ringe?

Esu pasaulio čempione trijose skirtingose organizacijose. Noriu laimėti kitoje svorio kategorijoje, noriu išlikti pasaulio čempione. Laukia kova su I. Menzer, kuri jau turėjo 32 kovas. Iš jų ji laimėjo 31... Turėjau norą boksuotis su ja. Tai bus jos paskutinė kova karjeroje. Ši kova mano karjeroje bus pati svarbiausia. Žinoma, galvoju tik apie pasaulio čempionės titulą.

Gyvenimas sukasi aplink boksą?

Kol kas taip.

Kas veda į priekį? Turint tiek titulų galima būtų jau sakyti „na, ir užteks“.

Noriu tapti pačia geriausia. Šis noras mane veda į priekį. Paaukojau nemažai boksui, esu daug pasiekusi, tačiau dar noriu čempione tapti kitose svorio kategorijose. Tai mane ir veda į priekį.

Goda Dailydaitė nori tapti legenda. Neklystu?

Ne, nesuklysi. Taip, tai mano svajonė.

Kada planuoji atostogas Lietuvoje?

Visada noriu į Lietuvą, tačiau sunku atrasti laisvo laiko. Tiksliai net negaliu pasakyti, kada dabar būsiu Lietuvoje.

Kas nutiko, kad gyveni Vokietijoje?

Tiesiog mano mama kažkada ištekėjo už vokiečio (šypsosi). Teko išvažiuoti į Vokietiją. Visa mano giminė ir tėtis gyvena Lietuvoje. Boksuotis pradėjau Vokietijoje...

Tai lietuviškų bokso salių nesi mačiusi?

Mačiau. Teko. Treniravausi ir Kaune, ir Vilniuje. Pats boksas, nuomonė apie jį labai skiriasi Lietuvoje ir Vokietijoje. Kai atvažiavau į Lietuvą, nustebau pamačiusi, kad nėra persirengimo kabinų merginoms. Gal dabar jau yra... Tačiau šis faktas tuo metu labai daug pasakė apie moterų boksą šalyje. Manau, kad į moterų boksą iki šiol yra per daug konservatyviai žiūrima. Manau, kad boksas nėra pavojingesnis už futbolą. Juk ten traumų būna kur kas daugiau. Tai yra mano nuomonė.

Sporto valdininkai nuolat kartoja, kad sporto šakai bus skiriama lėšų, kai atsiras garsių pergalių. Nesijauti, kad su savo titulais esi užmiršta?

Jaučiuosi. Todėl ir išėjau į profesionalų lygą. Lietuvoje manęs niekas neremia, Vokietijoje – taip pat, nes turiu lietuvišką pasą. Tau niekas nenori padėti, bet kaip laimėsi, jei nėra kur treniruotis? Nejaugi visi galvoja, kad vieną dieną tiesiog atsiras moterys, kurios boksuojasi? Iš kur jos atsiras, juk jos turi pradėti viską apačioje, o vėliau kilti. Be paramos tai yra neįmanoma.

Lietuviškas pasas. Nebuvo minčių jį iškeisti?

Žinoma, buvo. Ir yra. Tačiau dabar kol kas nematau naudos.

Gal atsirastų rėmėjų iš Vokietijos?

Bokse visada viskas labai sudėtinga. Daug korupcijos. Žinai, jei nenori remti, tai ir nerems. Vokiečiai jau greičiau pasirinks remti tikrą vokietę... Nėra viskas taip paprasta. Kažkada nusprendžiau pasilikti lietuvišką pasą. Atsirado galimybė boksuotis profesionaliai ir dabar galiu pasakyti, kad viskas yra gerai. Dėl savo sprendimo nesigailiu.

Dabar klasikinis klausimas kovotojui: ar teko kada nors gatvėje panaudoti tai, ką išmokai salėje?

Ačiū Dievui, neteko. Boksuotis pradėjau šešiolikos, tačiau dar neteko.

O prieš kovą ar turi tam tikrų ritualų?

Pasiruošimas visada būna vienodas. Su treneriu turime ritualų, kuriuos visada darome prieš kovą. Žinoma, pirmiausia užsidedu būtent kairę pirštinę. Nežinau, kodėl, bet taip turi būti (juokiasi). Valanda prieš kovą yra pati sunkiausia. Noriu kuo greičiau keliauti į ringą.

Prisipažink, ar būna mergaitiškų situacijų, kai sėdi ir pradedi šaukti: „Nieko nenoriu, niekur neisiu, nekovosiu“?

(Juokiasi) na... Kaip čia pasakyti. Juk treniruojuosi mėnesius, todėl tikrai nebus, kad sėdėsiu kabinoje ir pradėsiu verkti.

Ar boksininkės verkia?

Žinoma, boksininkės irgi verkia, tačiau ne ringe. Ringe – niekada.

Tai kokios tų ašarų priežastys?

Normalios, kaip ir visų moterų. Boksininkės yra lygiai tokios pat normalios, kaip ir kitos panelės. Esu vienas žmogus ringe ir visai kitas gyvenime.

Kokia esi už ringo ir sporto salės ribų?

Nemėgstu būti dėmesio centre. Esu rami. Negaliu pasakyti, kuri Goda man pačiai labiau patinka. Vienuolika metų boksuojuosi, tačiau niekas to net neįtartų: mano nosis niekada nėra lūžusi...

Neprisikalbėsi?

Žinoma, visko gali būti. Bet gatvėje bet kurią akimirką gali kas nors tą nosį sulaužyti. Tačiau iki šiol nieko nenutiko.

Kaip slepi mėlynes po akimis?

Juk moterys naudoja makiažą (juokiasi). Niekas nepastebi.

 

Pasaulio bokso čempionė Dailydaitė: boksininkės irgi verkia

Goda Dailydaitė
+4