Sveikos gyvensenos mokytojas Urbonas: protas padeda mums prisitaikyti ir išgyventi, bet susargdina kūną

Saulius Urbonas
Saulius Urbonas
© Karolis Kavolėlis

Informacijos vandenyne nesunku paskęsti. Tuo įsitikinęs Saulius Urbonas, prieš dešimtmetį jame pradėjęs ieškoti sveikatos sau, vėliau savo atradimus pasiūlęs kitiems. Teorinės žinios, pasak sveikos gyvensenos mokytojo, nieko nevertos, jei žmogus jų nesuvoks ir nepatikrins praktiškai. Anot Sauliaus, turime patys sau tapti magelanais ir kolumbais, kad patirtume bene didžiausią gyvenime – atradimo – džiaugsmą.

Pirma praktinė patirtis, paskui studijos

Pristatydamas save internete, minite patirtį teatre, kur turėjote aktorius paruošti fiziškai ir psichologiškai. Ką studijavote, kas Jus atvedė į teatrą?

Su mokslais man įdomiai išėjo, – pradėjo pasakoti S. Urbonas, pokalbiui pakvietęs į šviesų butą viršutiniame namo aukšte. Pro langus matėsi dangus ir aukštesnių sostinės centro pastatų stogai. –

Po mokyklos iškart įstojau į tuomet labai prestižinę maisto produktų technologo specialybę Kauno politechnikos institute. Po pirmo semestro iš ten išėjau ir pradėjau ruoštis psichologijos studijoms. Ketinau mokytis Maskvoje, turėjau laisvą pusmetį iki naujų mokslų, netyčia pamačiau skelbimą apie priėmimą į teatro studiją (vėliau ji tapo Kauno kameriniu teatru). Nuėjau ir ten likau dešimčiai metų.

Kodėl likote Kaune?

Jau per pokalbį dėl darbo supratau, kad teatro studijoje radau viską, kas mane domina (studijuodamas būčiau rinkęsis meno psichologijos specializaciją). Be to, čia buvo praktika, ne teorija. Likau iki pokyčių valstybėje. Po Nepriklausomybės paskelbimo viskas keitėsi, buvo neįmanoma pačiam nesikeisti.

Atsirado galimybių kurti verslus. Pirmiausia įkūriau teatrą, pasikeitus mokesčių sistemai, supratau, kad iš to nebeišgyvensiu, bus vargas kaip ir sovietmečiu. Naujomis aplinkybėmis tai man nebetiko. Todėl pradėjau visą verslų liniją. Dauguma jaunosios kartos žmonių užaugo su mūsų atvežtais žaislais: lego kaladėlėmis, lėlėmis barbėmis, „Ravensburger“ dėlionėmis. Vežiau kokybiškus, brangius, gal tuometei Lietuvai kiek per brangius žaislus.

Kodėl žaislai? Savo vaikų turite, dėl jų?

Turiu dvi dukras. Dabar negaliu atsekti, nuo ko viskas prasidėjo. Teatre pastačiau spektaklį vaikams „Triokšt pokšt keberiokšt“, jis buvo sėkmingas, gastroliavome su juo po visą Lietuvą. Kaip minėjau, to nepakako, ėmėme mąstyti apie papildomą verslą – gaminti pliušinius žaislus. Vėliau šios minties atsisakėme. Juk pasaulyje gaminama tiek daug kokybiškų žaislų, kurie lavina vaikų vaizduotę, motorinius įgūdžius. Mane domino kokybiški daiktai, juos ir importavau, bet priartėjo Rusijos krizė.

Buvo aiški tendencija: jei nepradėsi importuoti kinų žaislų, bankrutuosi. Jų vežti nenorėjau, todėl nutraukiau verslą. Nusprendžiau, kad atėjo laikas pasimokyti.

Pasimokyti ko?

Beveik dešimt metų jau buvau versle, anksčiau mokytis verslo nebuvo prasmės, nes visi mokėsi praktiškai. Tada įstojau į atvirą Didžiosios Britanijos universitetą, ten baigiau trijų dalių (finansų valdymo, rinkodaros ir verslo procesų valdymo) kursą, skirtą aukštesnio lygio vadovams. Per dvejus metus pabaigiau šiuos mokslus. Kažko labai naujo nesužinojau, bet susidėliojau verslininko žodyną, terminus.

Be to, aiškiai suvokiau, kad su prekėmis, materialiais daiktais, nebenoriu turėti nieko bendro. Nuo 1992 metų domėjausi kompiuteriais, jutau tą virtualumo būtinybę. Suvokiau, kad man patinka darbas su neapčiuopiamais dalykais.

Dar nutiko toks dalykas. Per patį darbų įkarštį, kai man buvo 34 metai, ir išgerdavau, ir parūkydavau, kažkaip netyčia sugalvojau pasitikrinti sveikatą. Atlikę tyrimus, gydytojai sako man: „Ligų kaip ir nėra, bet pagal tai, ką matome, esi visiškas senis (prastas cholesterolis, stuburas išklaipytas).“

Ką tai reiškia: ligų nėra, bet organizmas „nudėvėtas“?

Taip. Tada mano smegenyse įvyko lūžis. Reikia kažką keisti, nes nuo 18 metų nenustojau sportuoti, nuo dvidešimties meditavau. Aiškiai suvokiau, kad silpnoji grandis yra neteisinga mityba. Pradėjau ieškoti informacijos. Tuo metu nebuvo aiškios sistemos, aiškių argumentų, kokia mityba yra teisinga, ką valgyti, kad būtum sveikas.

Po trupučiuką per dešimtį metų atradau tą sistemą, viską susidėliojau. O 2009 metais, artėjant mano penkiasdešimtmečiui, daug ką gyvenime persvarsčiau. Suvokiau, kad yra daugybė žmonių, kurie jaučiasi taip pat, kaip aš, būdamas 34-erių, kurie nori gyvenimą nugyventi sveikai, būdami stiprūs, kūrybingi, sveiko proto, bet nežino kaip. Tik, kitaip nei aš, kai jutau informacijos stygių, jie susidurs su informacijos vandenynu. Kai neturi aiškių kriterijų, neįmanoma jame atrasti, kas teisinga, o kas ne.

Nusprendžiau, kad man laikas pasidalyti savo atradimais. Apie pusę metų mąsčiau, kaip visa tai perteikti. Sukūriau tinklalapį, į jį įdėjau pradinę informaciją, sukviečiau pirmą grupę žmonių, kuriuos žadėjau nemokamai išmokyti ypatingos mankštos.

Judėti ar nejudėti – lemiamas apsisprendimas

Kodėl pradėjote nuo mankštos?

Kai žmonių paklausdavau, kodėl jie nesimankština, daugelis atsakydavo, kad nėra laiko. Gerai. Pasiūliau trijų minučių mankštą. Ji perkrauna organizmą. Bet tą mankštą reikia atlikti kasdien, gal net po dukart per dieną. Vien tą padarius, stabdomas organizmo dilimo, nykimo, senėjimo procesas. Jau nekalbu, kad galima ir reikia atlikti daug daugiau.

Pirmas fizinis žingsnis buvo svarbus, nes mūsų žmonės nejuda. Prieš milijonus metų ir dabar mūsų kūno smegenys, kurios yra lygiai tokios pat kaip roplių, nemąsto. Jos signalą NEJUDĖTI supranta kaip badmečio artinimąsi, todėl reaguoja automatiškai – ima ruoštis kritiniam, šaltam periodui, kai trūkdavo maisto.

Gavusios tokį signalą, kūno smegenys ima atjunginėti visas mažiau gyvybiškai svarbias funkcijas, įjungia depresijos režimą, kad žmogus nebūtų motyvuotas ką nors veikti ir eikvoti energiją, ir ima kaupti riebalus.

Šitie mechanizmai įsijungia nuo vieno paprasto signalo, kai žmogus nepakankamai juda.

Nuo šio aiškinimo ir mankštos prasidėjo mano veikla, kuri iki tol buvo mano hobiu, – kalbėjo Kaune gimęs ir gyvenęs, bet šiuo metu Vilniuje įsikūręs verslininkas, sveikos gyvensenos mokytojas S. Urbonas. – Pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis, nutraukus verslus, buvo investicijos. Dirbau su fondais, Lietuvos, Amerikos biržomis, nuo akcijų perėjau prie opcionų ir ateities sandorių. Iki šiol tuo užsiimu.

Tačiau mano hobis užėmė vis daugiau laiko. Man įdomu, kai dirbi su individualiu žmogumi, matyti rezultatus. Iškart pasakau, kad aš negydau, receptų neišrašau, mokau sveikai gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Žmonės atsikrato visų blogybių – kas ligų, kas antsvorio, depresijos, kas alkoholizmo, priklausomybės nuo narkotikų. Apie 95 procentai pas mane atėjusių žmonių, turėjusių kurią nors iš šių problemų, ją išsprendžia.

Protingas organizmas ir nepakankamai protingas jo šeimininkas

Mūsų žmonės mažai juda, tai patvirtina ir fizinio aktyvumo tyrimai Lietuvoje. Bet kuri iš trijų grandžių – judėjimas, mityba ar psichologinis pasiruošimas, pagal jūsų pastebėjimus, žmonėse yra silpniausia?

Nėra vienos atskiros silpnos ar stiprios grandies, problema yra sistemos nebuvimas. Be sistemos negali būti rezultato. Tai yra piramidė iš trijų sienų, viena jų yra mityba, kita – judėjimas, o trečia – psichikos harmonija. Turime iš karto statyti visas tris sienas.

O ant kokio pagrindo stovi tos sienos?

Na, stovime mes ant Žemės. Ta bazė esame mes, savyje, savo mintyse statome tas sienas.

Šiandien gyvename hipodinaminėje visuomenėje. Bendra nuostata yra tokia, kad judėti nereikia, galima dirbti tik galva. Nuo to kenčia visas organizmas. Nuo mitybos priklauso 60 (bet vis dėlto ne šimtas) procentų sveikatos. Tai viena svarbiausių ir silpniausių grandžių. Blogiausia, kad žmonės nesupranta, ką daro negerai. Jie stengiasi sveikai maitintis, bet tai daro klaidingai.

Kokia jų klaida?

Vidinių procesų nesuvokimas ir žinių trūkumas, kuris susijęs su vidiniais pojūčiais. Žinių nesujungiame su pojūčiais, tada nieko nevyksta. Galiu žinoti, kad kava nesveika, bet ją išgersiu. Alkoholis? Truputėlį išgerti visai neblogai. Dažniausiai net nežinome, kurios mūsų nuostatos yra nesveikos, bet jų laikomės.

Esate spaudoje sakęs, kad žmonės, kol nepradeda mokėti pinigų, tol neįsiklauso į Jūsų sakomus žodžius. Be lazdos nebus naudos?

Jau labai seniai neduodu patarimų. Nustojau tai daryti, kai ėmiausi šios veiklos. Kai dešimtmetį dalijau patarimus, rezultatas būdavo nulinis.

Esu linkęs padėti, tik pasakau, kad organizmas yra pakankamai protingas, jis turi didelius resursus, reikia jam netrukdyti. Todėl yra tikimybė, kad žmogus pats save išgydys.

Bet esame nepakankamai protingi šiam protingam organizmui?

Sakykime taip, esame pakankamai neprotingi. Mes nesuvokiame ryšio tarp mūsų trijų sluoksnių smegenų, kurias sudaro mūsų kūno (arba roplių) smegenys, limbinė sistema ir smegenų žievė. Mąstome smegenų žieve, limbinė sistema atsakinga už mūsų jausmus, harmoningą buvimą sociume, o kūno smegenys už judėjimą, pakankamą kūno aprūpinimą fiziniu krūviu. Jei tik mąstome, o kitų dviejų sluoksnių nenaudojame, nieko nebus.

Šimtus metų aktyvuojame smegenų žievę, skatiname mąstyti, lavinti protą, o limbinė sistema, jausmai, yra slopinama. Gyvename nenatūraliomis sąlygomis, mityba yra pakitusi, pokyčiai yra neadekvatūs. O per pastaruosius penkiasdešimt metų, kai vyksta spartūs pokyčiai, protas padeda mums prisitaikyti ir išgyventi, bet susargdina kūną.

Pirmiausia, susitikęs su žmogumi, stebiu, ar jis turi vidinės jėgos, ar yra linkęs keistis. Vienintelis kelias keistis dažniausiai būna gyvenimo būdo transformacija. Jei žmogus serga, reikia kryptis į gydytojus, jie gydo ligas, bet kaip sveikai gyventi, jie neišmokys, nes to patys nesimoko.

Netikiu labdaringa veikla, neatsisakau padėti, bet pastebiu, kad tai žmogaus nemotyvuoja. Kai nesumoka pinigų, jis nejaučia įsipareigojimo nei prieš save, nei prieš kitą žmogų. Keista, bet tai suveikia. Atsiranda abipusis įsipareigojimas.

Kokie žmonės į Jus kreipiasi?

Įdomu, kad, pradėjus užsiimti šia veikla, pas mane ateidavo nuo 35 iki 55 metų žmonės. O dabar ateina vis jaunesni, nuo 25-erių. Kuo toliau, tuo tokių daugiau. Kreipiasi ne turintys problemų, ligų, bet jauni, sveiki. Jie ieško harmonijos, efektyvumo. Jis yra labai svarbus, bet tik trečiasis sistemos laiptelis. Kita vertus, jis neįmanomas be pirmų dviejų – sveikatos ir harmonijos.

Bet taip buvo visada ir visur. Paimkime jogos sistemą. Ji prasideda nuo asanų, fizinių pratimų, kūno įvaldymo. Tai yra būtinas, bet pats lengviausias etapas. Kitame mokoma mitybos, meditacijos. Aukščiausia jogos grandis – dvasios atsipalaidavimas, nušvitimas. Visada linija brėžiama aukštyn – nuo kūno link dvasios.

Neišsemiami klodai, į kuriuos protas neleidžia patekti

Protas dažniausiai pralaimi, kad ir kaip jį aukštintume. Tačiau emocijų ignoravimas, nenoras jas pažinti tampa tuo slaptuoju ginklu, kurį nukreipiame ne tik į kitus, bet ir į save. Dėl to išsilavinę, protingi žmonės ir pakelia prieš save ranką, nes nesugeba spręsti jausminių lygčių?

Mūsų smegenų žievė, didžiausia smegenų dalis, leidžia mums protauti. Bet tik penkis procentus sprendimų lemia protas, 95 procentus – vadinamosios roplių arba kūno smegenys ir limbinė sistema.

Tie 95 procentai yra klodai, į kuriuos negalime patekti vadovaudamiesi protu. Kai mumyse, mūsų smegenų žievėje, gimsta mintis, jos kelionė vyksta labai įdomiai. Iškart smegenų žievėje ją imame analizuoti, vertinti, lyginti. Jei jos nepamirštame, tada mintis keliauja į limbinę sistemą.

Čia idėja pereina per emocinį, sociologinį filtrą (ar ji gera, ar kitiems ir mums žalos nepadarys?). Žinduoliai yra šiltakraujai gyvūnai, kai jiems šalta, jie glaudžiasi vienas prie kito, taip formavosi mūsų limbinė sistema, jausmai. Šaltakraujams gyvūnams, ropliams, tokio poreikio nėra, jie gali ir savo vaiką suėsti, jei šis bėgs pro šalį, kai gyvūnas bus alkanas. Jiems jausmų dėl to nekils.

Jei imame Abrahamo Maslow poreikių hierarchijos piramidę, pirmi keturi iš penkių pakopų yra tokie patys tiek žmogui, tiek, pavyzdžiui, šuniui. Tik paskutinis aukščiausias laiptelis – saviraiška – prieinamas vien žmogui.

Mūsų motyvacinė sistema priklauso ne nuo smegenų žievės, ne nuo proto. Negalime jausti protu, tai darome limbine sistema, vidurine smegenų dalimi. Jei nesuvokiame šio tarpusavio ryšio, jei nevystome jausminės ar kūno judėjimo dalies, save izoliuojame. Stengiamės logiškai viską paaiškinti ir pradedame dėl to kentėti. Kai kenčiame, mums išsiskiria streso hormonų, taip susergame ir varome save į kapus.

Dažniausiai, kai ignoruojame jausminę dalį, liekame vertinimo labirinte, pamirštame mums kilusias mintis, auga visas jų miškas, o veiksmo nėra. Nesuprantame, kodėl tai vyksta. Todėl, kad neugdome jausmų, nemedituojame, nepraktikuojame prieš tūkstantį metų atrastų veiksmingų sistemų.

Jos atrastos be mokslo tyrimų ir įrodymų, bet pakankamai tikslios. Jos nutiesia tiltus nuo proto į jausmus. Kai nutiesiame tiltus, pasiekiame harmoningą būseną: kūnas nori judėti, judėjimas gamina laimės hormonus, atsiranda motyvacija gyventi, veikti.

Panašu, kad vis dažniau žmonės atsiduria tarpinėje būsenoje. Sena sistema (ekonominė, švietimo, moralinė, politinė) atgyvena, nebeveikia arba neatitinka laiko reikalavimų, o nauja dar nesukurta. Todėl čia ir dabar kiekvienam reikia suskurti dėsnius, kuriais vadovautis.

Bet tai yra raktas į mūsų gyvenimą. Niekada nebūsime stabilioje būsenoje. Žmonija taip greitai vystosi, didėja informacijos srautai, technologijos vystosi, mes visąlaik keičiamės. Pokyčiai yra gerai. Jie priverčia tuos žmones, kurie turi bent krislelį savarankiškumo ir kūrybiškumo, judėti ir veikti. Tik tai, ką pats žmogus pasiekia, kaip per save perleidžia, tik tada suvokia. Blogiausias dalykas yra manyti, kad už tave tai padarys sistema (švietimo, darbo ar socialinė).

Netikėkite, kai sako, kad sveikata yra jūsų rankose. Ji yra jūsų smegenyse. Viskas nuo jų prasideda. Tik kartais reikia pradėti judinti kojas, rankas, kad galėtumėte priversti dirbti smegenis, – šypteli, pokalbį baigdamas sveikos gyvensenos mokytojas S. Urbonas.

Sveikos gyvensenos mokytojas Urbonas: protas padeda mums prisitaikyti ir išgyventi, bet susargdina kūną

Saulius Urbonas
+2