Mikologas Kutorga: grybų bus!

Grybai
Grybai
  © Milda Baušienė

Bus ar nebus šie metai grybingi, parūpo todėl, kad jau pasirodė pirmieji pavasariniai valgomi grybai bobausiai, o dzūkės moterys, remdamosi savo gyvenimiška patirtimi ir ilgamete gamtos stebėsena, tvirtina, kad visi ženklai rodo, kad metai bus grybingi.

„Visiškai teisingas ir mokslo įrodytas dalykas yra grybų maksimumo ir minimumo augimo ciklai. Jie įvairuoja, bet maždaug kas 5–7 metus grybai dygsta aktyviau“, – patvirtino E. Kutorga, klausiamas, ar gali pasikartoti prieš keletą metų buvęs baravykų dygimo protrūkis, kai net ir nepatyrę grybautojai šiuos „grybų pulkaunykus“ iš miško tempė didžiausiais „kašikais“.

Kodėl taip atsitinka, atsakyti nėra lengva, nes tas grybų protrūkis nėra iki galo mokslininkų išaiškintas, tačiau tai gali lemti visa eilė faktorių – grybienai reikia pakankamai maisto medžiagų, svarbūs drėgmės, šilumos faktoriai, svarbi ir gamtinių sąlygų priešistorė (pavyzdžiui, po sausros grybiena gali būti sustojusi augti, ir tada ji sunkiai atsistato). O vadinamasis pramečiavimas nėra iki šiol išaiškinta biologinė grybų savybė. „Tad grybų derlius yra sunkiai prognozuojamas dalykas“, – „nuvylė“ E. Kutorga.

Grybai ne tik Dzūkijoje

Pasak E. Kutorgos, plačiai paplitusi nuomonė, kad grybingiausios vietos yra Dzūkijos miškuose, nėra visiškai teisinga, nes nėra moksliškai nustatyta, kad Dzūkijoje grybai auga gausiausiai. Esama ir kitų labai grybingų Lietuvos regionų – ties Švenčionimis, Švenčionėliais, Labanoru, Pabrade. „Negalima sakyti, kad Dzūkijoje, Gudų girioje grybų nėra, ne, ten vienos grybingiausių vietų, tačiau tikrai ne jos vienintelės, – sakė E. Kutorga. – O kodėl? O todėl, kad minėtose vietose esama miškų plotų, kurie labiausiai tinkami voveraitėms, baravykams.“

Kodėl vieni kirmija, o kiti – ne?

Paminėjus šiuos grybus, kyla klausimas, kodėl voveraitės, dar voveruškomis ar lepeškomis vadinamos, niekada nekirmija, o baravykai – daugelio grybautojų dideliam apmaudui – atvirkščiai labai mėgstami kirmėlaičių?

„Voveraitėse yra toks vienas niuansas – jose daug cheminės medžiagos chitino, sunkiai įveikiamo angliavandenio, kuris yra ląstelių sienelėse, – aiškino E. Kutorga. – Be to, yra ir kitokių cheminių medžiagų, kurios tuos kirminus atbaido. Žmogaus skrandis to chitino taip pat neįsisavina.“ Tad grybų valgymas didžia dalimi yra savotiškas skrandžio užkimšimas nelabai vertinga biomase.

Grybai keliauja

Grybautojai atkreipė dėmesį, kad, įpratę daugelį metų grybauti jiems įprastose vietose, kartais pastebi, kad grybai ima ir pranyksta. Ar tokia migracija yra įprasta grybams, koks jų sėslumas?

„Čia gali būti du dalykai. Pirma, tai, ką jau minėjau. Grybai pramečiuoja, t. y. grybai lieka, grybiena vystosi, viskas yra tvarkoje, išskyrus tai, kad kažkurį laiką grybiena neformuoja vaisiakūnių. Dėl kažkokių priežasčių tokie procesai vyksta, tačiau pats organizmas išlieka gyvas, – aiškino E. Kutorga. – Antra, grybai iš tikrųjų gali pasitraukti iš įprastų vietų, keičiantis aplinkai – medžiams, kitiems augalams. Vadinamieji mikoriziniai grybai, t. y. dauguma valgomų grybų, su aukštesniaisiais augalais sudaro mikorizę. Medžių šaknys, absorbuodamos maisto medžiagas, išskiria toksinus, kurie yra žalingi aplinkiniam dirvožemiui ir net pačiam medžiui. O mikorizinių grybų pagrindinis maistas ir yra toksinai, todėl savo šeimininkui jie teikia paslaugą.“

Pasak mokslininko, kai miškas keičiasi, medžiai labai pasensta ir ryšiai su grybais susilpnėja, tai grybai gali paprasčiausiai pasitraukti į palankesnę aplinką ar vadinamą augavietę.

„Nereikia pergyventi – metai bus geri. Ir grybų tikrai bus. Masiškai ar ne, kitas klausimas, bet jie tikrai išaugs, pasirodys“, – ramino mikologas E. Kutorga.

 

Mikologas Kutorga: grybų bus!

Grybai