Navalnas ir gerosios naujienos

Antanas Manstavičius
Antanas Manstavičius
  © Asmeninis albumas

Mūsų nusivylimą galima suprasti. Kažkada norėjome tikėti, kad Borisas Jelcinas su bendražygiais išves Rusiją iš sovietinio košmaro ir kone per naktį pavers ją normalia tarptautinės bendruomenės nare. Šiai vilčiai žlugus, per 12 metų pamažu susitaikėme su mintimi, jog demokratija Rusijoje nepasiekiama, ir, patys suspėję laiku įšokti į ES kryptimi važiuojantį traukinį, apraudojome amžinų kaimynų ir varžovų nelaimę.

Tačiau keleto pastarųjų metų įvykiai rodo, kad bauginimų ir visuotinio nusivylimo „dugną“ pamažu užlieja naujo disidentinio judėjimo banga. Vis daugiau rusų drįsta viešai – miestų gatvėse, interneto portaluose, tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose – mesti iššūkį Vladimiro Putino sukurtam režimui, nepaisydami grėsmės netekti įprastinio gyvenimo ramybės bei atsidurti už grotų. V. Putino valdymą iki šiol lydėjęs ekonomikos augimas, priklausomas nuo aukštų naftos ir dujų kainų, nebeatrodytų toks patikimas stabilumo garantas, jeigu paaiškėtų, kad daugumos šalies gyventojų lūkesčiai yra dar didesni – ir nepatenkinami dėl plika akimi matomų režimo ydų.

Tuo metu, kai ryškiausia naujojo Rusijos opozicinio judėjimo žvaigždė A. Navalnas pradeda savąją odisėją Rusijos teismų koridoriais, pravartu prisiminti, jog dar neseniai, praėjusį dešimtmetį, iš Rusijos sklido beveik vien liūdnos žinios. Brutalus karas Čečėnijoje, kruvinos įkaitų dramos, teroristiniai sprogdinimai, kryptingas nepriklausomos žiniasklaidos ir kitų galios centrų naikinimas, rinkiminės manipuliacijos ir parlamento virsmas aklu prezidento valios įrankiu, suskaldyta ir viešai paniekinta politinė opozicija, užsakomosios valdžios kritikų žmogžudystės ir menkai pridengti susidorojimai teismo salėse, galų gale, agresyvi laikysena „artimojo užsienio“ valstybių atžvilgiu, aukščiausią tašką pasiekusi per 2008 metų karą su Gruzija – visa tai rodė, kad demokratija Rusijoje miršta lėta, bet užtikrinta mirtimi.

Žurnalistė ir žmogaus teisių aktyvistė Ana Politkovskaja, kaip ir pavieniai jos bendražygiai, buvo priversti bejėgiškai stebėti, kaip dingsta paskutinės viltys šalyje pamatyti autentišką politinį atgimimą. „Jei kas nors gali džiaugtis „optimistinėmis“ prognozėmis, tegu džiaugiasi. Veikiausiai tai lengviausias pasirinkimas, bet kartu ir nuosprendis mūsų vaikaičiams“, - tokie buvo paskutiniai A. Politkovskajos knygos, išleistos jau po jos nužudymo 2006 metų spalį, sakiniai.

Nedaug optimizmo galėjo pridėti pavieniai pasiaukojimo viešajam reikalui pavyzdžiai, tokie, kaip pasaulio šachmatų čempiono Gario Kasparovo sprendimas 2005 metais nutraukti stulbinamai sėkmingą karjerą ir pasukti į politiką. G. Kasparovas, kaip ir daugelis kitų autentiškos Rusijos opozicijos veikėjų, liko nematomi didžiųjų televizijos kanalų žiūrovams ir valdžiai lojalių pareigūnų gujami iš visur, kur tik nuspręsdavo pasirodyti. Tuo tarpu rusų milijardieriai, turtus įvairiais, švariais ir nelabai, būdais susikrovę per chaotišką 10-ojo dešimtmečio pradžios privatizaciją, būriu skubėjo nusilenkti Kremliui, prieš akis turėdami gyvą Michailo Chodorkovskio, nubausto laisvės atėmimu už paramą opozicinėms jėgoms, pavyzdį.

Tačiau maždaug apie 2011 metus padėtis Rusijoje netikėtai pradėjo keistis. Galbūt pabudinti vienos trumpos kadencijos, kurią Rusijos prezidento pareigose išbuvo liberalo vaidmenį atlikęs V. Putino statytinis Dmitrijus Medvedevas, rusai po eilinių nelabai laisvų ir visiškai nesąžiningų Dūmos rinkimų masiškai išėjo į gatves – ir lieka jose iki šios dienos, tegu ir išretėjusiomis gretomis, tačiau žinodami, kad pilietinės galios proveržis 10-ojo dešimtmečio pradžioje, iškėlęs B. Jelciną, nebuvo atsitiktinumas ir gali bet kada pasikartoti.

Tai, kad A. Navalnas – teisininkas, populiarus tinklaraštininkas, žinomas kovotojas su korupcija – trečiadienį stojo prieš teismą kaltintojų sukurptoje valstybės nuosavybės grobstymo byloje, rodo tik vieną dalyką – kad Kremliaus šeimininkai jaučia augančią grėsmę ir bando naudoti anksčiau pasiteisinusias priemones, baugindami potencialius opozicijos rėmėjus ir kenkdami jos lyderių įvaizdžiui.

Tačiau A. Navalnas – ne oligarchas M. Chodorkovskis ir ne daugelį rusų „pankų malda“ Maskvos stačiatikių katedroje nuoširdžiai papiktinusios „Pussy Riot“ merginos. Žodžio kišenėje neieškančio opozicionieriaus nekausto neaiškiais būdais sukrauti pasakiški turtai, jo neslegia ir tikros ar tariamos „šventvagystės“ našta. Vieną dieną A. Navalnas pradėjo domėtis aukšto rango valdininkų korupcija, tikėdamas, jog tai yra didžiausia jo šalies problema – ir tai neišvengiamai jį įsviedė į rusiškos politikos verpetus.

Dar ne taip seniai Rusijoje sklido, ir Lietuvoje buvo paslaugiai retransliuojamos, kalbos, kad A. Navalnas gali būti tik dar vienas Kremliaus projektas, dar vienas dėmesį nukreipiantis manevras, už kurio būtinai turi slypėti didžiojo Kremliaus lėlininko ranka. Vėliau imta kartoti, kad A. Navalnas yra užsimaskavęs nacionalistas, tik ir laukiantis progos sutrypti tautinių mažumų teises. Galiausiai panikuojanti valdžia pradėjo pro padidinamąjį stiklą tirti visą A. Navalno ir jo artimųjų ūkinę veiklą – iš to 2012 metų pabaigoje ir šių metų pradžioje išsirutuliojo baudžiamosios „Kirovo miško“, „pašto“ ir „partinė“ („reklamos“) bylos, galinčios opozicijos lyderį daugeliui metų nublokšti už grotų arba mažų mažiausiai atimti iš jo galimybę pretenduoti į bet kokias viešas pareigas.

Pirmasis įtarimas atrodo neįtikimas dėl tos pačios neapykantos, su kuria A. Navalną puola režimo pareigūnai ir Kremliaus finansuojamų jaunimo organizacijų nariai, bei realaus pavojaus, kad charizmatiškas politikas, net jeigu būtų valdomas nuotoliniu būdu, vieną dieną nuspręstų veikti savarankiškai ir sukrėstų režimo pamatus. Priekaištai dėl nacionalistinių polinkių neturėtų stebinti, turint galvoje politinę kultūrą, kurioje tenka veikti A. Navalnui – Rusijoje, kaip parodė praėjusio dešimtmečio nesėkmės, net ir prisiekę liberalai negali sau leisti atrodyti pernelyg „minkšti“ daugybės Kremliui lojalių populistų, tokių kaip „liberaldemokratas“ Vladimiras Žirinovskis, akivaizdoje. Galiausiai, V. Putinui tiesiogiai pavaldaus Tyrimų komiteto reiškiami kaltinimai A. Navalnui, bent kiek daugiau pasidomėjus, primena prastą pokštą, kurį dar labiau išryškina teisėsaugos pareigūnų ir teisėjų pareiškimai, pažeidžiantys nekaltumo prezumpciją ir išduodantys politinį bylos pobūdį.

Panašu, kad bandymai juodinti A. Navalną duoda rezultatų – jei tikėtume apklausomis, didžioji dalis Rusijos gyventojų vis dar nežino, kas jis toks, o dauguma kitų vertina jį neigiamai. Tačiau kuo ilgiau užsitęs opozicijos lyderio teisminė odisėja, ir kuo daugiau kritikos sulauks jam priskiriamos tariamai nusikalstamos veikos, tuo didesnė tikimybė, kad viešoji nuomonė galiausiai pasikeis – Kremliaus nenaudai.

Kol kas A. Navalnas – vis dar laisvėje. Laisvėje ir tie opozicijos aktyvistai, kurie prie Kirovo Lenino rajono teismo šį trečiadienį pasistatė stendą su užrašu „Putinas vagis“. Laisvėje ir visi tie, kurie kiekvieną dieną interneto tinkluose dalijasi naujausiais įspūdžiais apie reikšmingiausią šio dešimtmečio Rusijos teismo procesą, kaip jį pavadino „Laisvosios Europos radijo“ apžvalgininkas Brianas Whitmore‘as. Laisvėje ir tie, kurie Rusijos miestų gatvėse dalija lankstinukus, skelbiančius, kad po A. Navalno ateis visų kitų piliečių eilė. Laisvėje ir dauguma tų, kurie ryt, poryt ar už mėnesio susirinks Maskvoje ar kuriame kitame didmiestyje, kad primintų vis dar laukiantys, kol jų šalis pasikeis.

Priešingai negu Kremliaus pareigūnai, ar vadinamosios „lojalios opozicijos“ atstovai, jie elgiasi taip, lyg neturėtų nei ko prarasti, nei ko bijoti. Būtent tai skelbia gerąją naujieną, kad Rusija vis dar gali pasikeisti – atsibusti iš užsitęsusios apatijos ir pasukti demokratizacijos keliu. Iš to Lietuva, ilguoju laikotarpiu, galėtų tik laimėti – nes Rusijos užsienio politika nebepriklausytų nuo vieno ar kelių žmonių įgeidžio, ir mes patys, iki galo neatsikratę svajonių apie „tvirtą ranką“, netektume vieno blogiausių pavyzdžių, kaip gali būti tvarkoma valstybė.

/Antanas Manstavičius/