Psichologė ir teisininkė Šakalienė: kaip skaudžiai turėjome būti sulaužyti, kad šitaip savęs nemylėtume

Dovilė Šakalienė
Dovilė Šakalienė
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Kodėl svarbu Lietuvoje pirmiausia kalbėti apie orumą, kaip vieną pagrindinių žmogaus teisių?

Man atrodo, kad negebėjimas suvokti, kas yra žmogiškasis orumas ir koks jo ryšys su mūsų gerove, yra esminė kliūtis mums kurti visuomenę, kurioje būtų gera gyventi kiekvienam, – atsakė D. Šakalienė, laikinai einanti Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus pareigas. Šioje nevyriausybinėje organizacijoje ji dirba nuo 2004-ųjų. –

Kai tiek dešimtmečių mūsų orumas buvo gniuždomas, tai nestebina: tokia sunki trauma gyja labai ilgai. Pagarbos sau bei šalia esančiam ir su tuo tiesiogiai susijusiam pasitikėjimo ryšiui atkurti reikia daug laiko. Jei visuomenės sąmoningumo atsigavimo nepaliktume savieigai, padėtume ir paremtume mūsų trapios savimonės atkūrimo procesą, gytume greičiau.

Kas gali padėti? Mūsų valdžia, deja, nesuvokia savo atsakomybės, neprisiima pareigos kelti visuomenę, tempti aukštyn, kaip kad senosiose Vakarų demokratijose.

Taip yra todėl, kad sugebėjome sėkmingai transplantuoti sovietinę nomenklatūrą į nepriklausomą Lietuvą. Be jokios atmetimo reakcijos. Valstybės iškaba pasikeitė: vietoje okupuotos, tarybinės Lietuvos vadinamės nepriklausoma, demokratine Europos Sąjungos valstybe, o mentalitetas liko tas pats.

Nuo jo ir bėgame tūkstančiais į Vakarus ir toli gražu ne tik dėl finansinio motyvo. Europoje ar Amerikoje, netgi ten būdami imigrantais, jaučiamės labiau įgalūs tvarkyti savo gyvenimus, daryti įtaką bendruomenių ir valdžios sprendimams, užtikrinti savo vaikų išsilavinimą bei ateitį.

Pagaliau pradėsime ieškoti ne paviršutiniškų (neva dėl geresnio gyvenimo), o gilesnių emigracijos priežasčių?

Nematau pagrindo smerkti išvykstančius ir dėl geresnio kąsnio medžioklės. Kaip tik tas gėdijimasis ir neigimas, kad ori būtis ir buitis yra susijusios, ir yra vienas iš liūdnų sovietmečio reliktų. Bet tai yra netiesa – niekas taip nežemina žmogaus kaip skurdas. Ne veltui jis laikomas žmogaus teisių pažeidimu.

Žmogaus orumas yra visų žmogaus teisių pagrindas. Ant skurdo ribos ar už jos gyvenantis žmogus, kuris jaučiasi neturįs nei balso, nei galimybių kaip nors pakeisti savo gyvenimą, nesijaučia nei orus, nei pajėgus gerbti kito žmogaus orumą. O juolab – kitoniškumą.

Man kartais atrodo, kad vis dar jaučiamės gyveną pagal sovietinį „džiunglių“ įstatymą: jei ne tu, tai – tave. Apgauk, pažemink, apskųsk, pavok, kitaip pats tapsi auka. Tai „žiauriai“ suniveliuoja žmones.

Daugelis teisinasi, kad jie tiesiog yra „kaip visi“: meluoja, žemina. Sunkiausia suvokti, kad tokiu būdu patys tęsiame savo ir kitų orumą žeminančią egzistenciją. Susiklostė paradoksali situacija. Čia, Lietuvoje, laikomės korupcinių principų, nekenčiame romų, žydų, rusų, gėjų, boikotuojame rinkimus ar renkame tuos, kurie gražiai atrodo televizijos šokių projektuose.

Tačiau tūkstančiai tautiečių, emigravę į aukštesnių žmogaus teisių standartų valstybes, labai sėkmingai prisitaiko. Džiugiai stebisi, koks neįtikėtinas pasitikėjimo lygis ten yra: nerakinamos durys, kaimo keliukuose išdėlioti vaisiai, už kuriuos savanoriškai sumoki, įmesdamas kelis eurus į čia pat stovinčią dėžutę. Sulauki šypsenos iš nepažįstamo žydų ortodokso, tavo kaimyno ir kartu su visa bendruomene eini kalbėtis su meru, nes reikia naujos perėjos šalia vaikų darželio, ir ją įrengia, nes žmonių poreikiai prilygsta valdžios atsakomybei.

Kita vertus, tie keli tautiečiai, kurie sugriovė juos priėmusių bendruomenių pasitikėjimą, atvežę žmogaus orumo niekinimo praktikas, tik dar geriau iliustruoja, koks trapus tas žmogiškasis orumas, koks plonytis pasitikėjimo siūlas.

Ir absoliučiai niekas, tik mes patys, turime pasirinkimo laisvę: puoselėti jį ar ne, ar matyti kitame žmoguje vertybę, nepriklausomai nuo to, ar jis tik mažytis kūdikis, ar raukšlėtas senukas, baltaodis vyras ar rytietė moteris, geltonkasė lietuvaitė ar žandenomis pasipuošęs žydas.

Tai kodėl nesugebame oriai elgtis savo namuose?

Mums tikrai sunku priimti įvairovę, nes patys savęs nemylime. Vis dar pirmaujame pagal savižudybių, patyčių mokyklose statistiką, bet tuo pačiu karštai įrodinėjame, kad tai vis silpnųjų problemos, kitaip tariant, aukos pačios kaltos, kad yra aukos.

Kaip skaudžiai turėjome būti sulaužyti, kad šitaip savęs nemylėtume. Bet nematau kito kelio, kaip tik nustoti mojuoti kumščiais, vaizduoti stiprius, kai iš tiesų skauda, gintis nuo tų, kurie mūsų tikrai nepuola.

Galbūt nuo to ir reikėtų pradėti – išmokti gerbti save, o tada bus netikėtai lengva pamatyti, kad mums jau daug geriau. Nebegyvename kalėjime, galime mėgautis laisvėmis, mokytis atsakomybės, rūpintis silpniausiais, nes tai geriausias būdas rūpintis savimi.

Ir Europos Sąjungos pinigus galime naudoti ne „otkatams“, o sustiprinti savo bendruomenes, pagražinti savo valstybę. Rinkimus galime naudoti ne valdžios keikimui, o rimtam ir atsakingam įsigilinimui bei sąmoningam balsavimui. Atviras sienas galime nesiteisindami ir nesigėdydami naudoti tiek patirties įgijimui, tiek savo gerovės kėlimui. Turime tokią teisę ir ja galime naudotis iškėlę galvas.

O jei norime kurti tokią pat gerovę čia, namuose, nestatykime tvorų ir nekurkime baubų, nežeminkime savo intelekto ir mus priėmusios Europos lygindami Europos Sąjungą su Maskva. Nereikia mums daugiau nei meluoti, nei įžeidinėti. Pasveikime nuo pykčio ir baimės.

Kodėl orumas vadinamas viena svarbiausių žmogaus teisių?

Žmogaus orumas yra žmogaus teisių ir laisvių pagrindas. Jei žmogus vertinamas kaip objektas, kaip priemonė, negerbiamas ir nevertinamas, jis niekada nesijaus orus. Istorija rodo, kad nužmoginant įvairias tautas ar visuomenės grupes, kitaip tariant, atimant jų prigimtinį orumą, įvykdyti šiurpiausi žmogaus teisių pažeidimai, nusikaltimai, kurie iki šiol paliko gilų pėdsaką.

Žmogaus orumas yra pamatinė vertybė, demokratinės visuomenės ir žmogaus teisių kultūros pagrindas. Jei žmogus suvokiamas kaip subjektas, kaip iš prigimties laisvas, orus, teises turintis asmuo, tampa akivaizdu, kodėl kiekvieno žmogaus gyvybė, laisvė yra vertybės.

Dar mokomės, kad mūsų asmeninis ir šeimos gyvenimas yra vertybė, kad saviraiškos laisvė nėra privilegija, o mūsų teisė. Tuo pat metu mokomės ir naudojimosi žmogaus teisėmis ir laisvėmis ribų – mano teisės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Ir tik nerūšiuodami, tai yra nediskriminuodami ir kartu neprivilegijuodami nė vieno asmens, galime užtikrinti, kad visi turėsime lygias galimybes pasinaudoti kiekvienas savo teise.

Kur pati dažniausiai susiduriate su orumo trūkumu?

Jei sąžiningai atsakysiu į šį klausimą, nuskambės niūriai. Kai prekybos centrų eilėse stumdomės ir nesugebame gerbti šalia stovinčio privačios erdvės ar kai irzliai priekaištaujame lėtai grąžą prie kasos skaičiuojančiam senam žmogui. Kai į priėmimą pas gydytoją atėjęs asmuo ima grasinti, kad susidoros su medikų klanu, jei tuoj pat nebus priimtas. Kitaip tariant, vadovaujasi principu, kad geriausia gynyba yra puolimas.

Kai į Žmogaus teisių stebėjimo institutą skambina žmonės ir necenzūriniais žodžiais keikia ar grasina dėl to, kad strateginėse bylose giname labai pažeidžiamų ir labai visuomenės nemėgiamų žmonių teises. Kai valstybės institucijų tarnautojai leidžia sau arogantiškai ir žeminančiai elgtis su žmonėmis, kurie kartais tiesiog verkia, atėję pas mus. Mes bent jau išklausome, net jei nesurandame būdo padėti. Tai tekainuoja truputį laiko ir dėmesio.

Kita vertus, nuolat matau ir gerų pavyzdžių, kurie leidžia ištiesti pečius ir atvirai šypsotis aplink esantiems. Kai neįgali prekybos centro darbuotoja su šypsena parodo į savo ausis, ir supranti, kad klausimo ji negali išgirsti, o šalia eilėje stovintis žmogus paduoda išmanųjį telefoną, kad galima būtų suvesti klausimą raštu. Ir maloniai šypsosi. Kai vaiko teisių apsaugos darbuotojai sugeba su policijos pareigūnais ir nevyriausybinės organizacijos ekspertais greitai sureaguoti į emocinį smurtą šeimoje, suvokdami, kad sulaužytas orumas ir psichologinė trauma taip pat reikalauja skubios pagalbos ir nereikia laukti sulaužytų kaulų ar eilinės vaiko savižudybės. Kai televizijos žurnalistė prisipažįsta nesuprantanti, kur čia esantis žmogaus teisių pažeidimas, nerėžia, kad išsigalvojame problemą plynoje vietoje, o maloniai paprašo paaiškinti ir atidžiai klausosi.

Kurioje Lietuvos gyvenimo srityje pirmiausia galėtume patys, be valdininkų pagalbos, pagerinti padėtį, leisti sau ir kitiems būti oresniems? Kiek tame „padėties keitime“ galėtų lemiamą ar bent labai svarbų vaidmenį atlikti įvairios šalies nevyriausybinės organizacijos?

Nemažai daliai mūsų valdininkų reikėtų išklausyti žmogaus teisių kursą, na, bent jau etikos taisyklių pasimokyti. Tačiau kartais praktika geriau nei teorija, patys galime tapti mokytojais. Jei žinosime savo teises, elgsimės atitinkamai ir tikėsimės, o, esant poreikiui, tvirtai pareikalausime, kad jos nebūtų pažeidžiamos, tai tikrai duos efektą.

Manipuliuoti lengva neišmanančiais. O išmanyti, bent jau domėtis, dabar labai lengva – nevyriausybinių organizacijų puslapiuose gausu tyrimų, komentarų, straipsnių lietuvių kalba, apie mums aktualias žmogaus teisių problemas. Taip pat siūlomi ir jų sprendimai, kuriems visada reikia visuomenės paramos.

O mes tikrai daug galime. Turime puikių pavyzdžių, kaip keičiamės patys ir keičiame savo aplinką. Geri pavyzdžiai užkrečiami. Kartais jie tampa ištisa galinga banga kaip akcija „Darom“, „Maisto bankas“ ar pagalbos portalas Aukok.lt.

Raktas į sėkmę, kuriant žmogaus orumui pagarbią kultūrą, yra geranoriškumas ir jungtinės pastangos. Kaip visi kartu sugebėjome sumažinti eismo nelaimių skaičių, taip galime sumažinti ir žmogaus teisių pažeidimų skaičių. Nuo didelio atgarsio sulaukiančių, kurie paliečia kokį žinomą žmogų, iki tokių, kai tūkstančių žmonių teisės pažeidžiamos, jų orumo nepaisoma. Bet mes vengiame tai matyti, nes jie patys nemoka garsiai reikalauti ar negali to padaryti dėl savo pažeidžiamumo. Čia kertinis yra visuomenės vaidmuo, kiekvieno iš mūsų aiški nuomonė, aktyvus ir pilietiškas pasisakymas, parama nevyriausybinėms organizacijoms.

Turiu omenyje, tą vis dar sunkiai į politinę darbotvarkę kelią besiskinančią problemą, sakyčiau, chronišką žmogaus teisių pažeidimą, sovietmečio reliktą – šimtus milijonų kainuojančių institucinės globos įstaigų vaikams ir neįgaliesiems palaikymą.

Beje, čia labai geras pavyzdys, kalbant apie orumą, valdininkų argumentai, kad įstaigos gražiai suremontuotos, vaikai ir neįgalieji sotūs ir aprengti, kaip tik ir išleidžia iš akių, kad žmogus nėra objektas, kurį padėjai gražioje vietoje, ir jam gerai.

Žmogus yra subjektas, su savo orumu, savo nuomone, teise į asmeninį ir šeimos gyvenimą, teise į laisvę. Neįgaliems asmenims atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos gali daugybe pavyzdžių iliustruoti, kaip lengva pažeidžiamo, kartais bejėgio žmogaus orumą sutrypti nieko ypatingai nedarant, vien abejingumu.

Šios organizacijos turi sukaupusios daugybę patirties, gali pasiūlyti puikių ekspertų, kurie padėtų sukurti bendruomeninių paslaugų infrastuktūrą, atverti duris į visapusišką gyvenimą tūkstančiams žmonių. Iš visuomenės tereikia supratimo ir paramos šioms organizacijoms.

Ką mes kiekvienas galime padaryti?

Turbūt paprasčiau pasakyti, ko nereikia daryti: nematykime visur piktų kėslų, dvigubo dugno ir noro pasipelnyti. Jei susibūrę nevyriausybininkai kviečia pagaliau pertvarkyti vaiko teisių apsaugos sistemą, nekaltinkime jų noru pasipelnyti ar kažkieno slaptų interesų atstovavimu. Įsiklausykime ir supraskime.

Tiems, kuriems viešojo intereso gynimas nėra keiksmažodis, o kasdienis darbas, reikia mūsų visų palaikymo ir pasitikėjimo. Taigi padarykime mažą žingsnelį – išgirdę per televiziją apie nevyriausybininkų kreipimąsi į valdžią, nekeikime, o pagalvokime, kaip galime juos palaikyti.

Gavę kvietimą į akciją „Darom“, išsitraukime senus guminius ir apsikuopkime bent savo kieme. O galbūt netgi paaukokime keliolika valandų savo laisvalaikio, ir prieš ateinančius savivaldos rinkimus suburkime bendruomenę atvirai ir drąsiai diskusijai su kandidatais, pasidomėkime, kaip jie ruošiasi mus atstovauti ir ką jau yra nuveikę, kad galėtume padaryti sąmoningą pasirinkimą.

Taip pat prilaikykime duris kaimynų vaikui, kai jis mėgina dviratį įstumti pro tas sunkias laiptinės duris, – paprastais pavyzdžiais svarbios problemos mažinimo kelius nurodė Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė D. Šakalienė.

Daugiau apie orumą:

Nuoroda 1. Pokalbis su Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja Jūrate Litvinaite: http://bit.ly/XDExNo

Nuoroda 2. Interviu su europarlamentaru, filosofu Leonidu Donskiu: http://bit.ly/ZrzKeZ

Nuoroda 3. Interviu su plastinės chirurgijos specialistu Dainiumi Balčiūnu: http://bit.ly/14EMJCe