Prokuroras: esu įsitikinęs, kad teisėją Furmanavičių nužudė Kedys

Buvusių policijos departamento pareigūnų teismas
Buvusių policijos departamento pareigūnų teismas
  © Lukas Balandis

2012 metų spalio 11 dieną pradėtoje nagrinėti byloje, kurioje nukentėjusiaisiais laikomi nužudytos Violetos Naruševičienės sesuo Laimutė Stankūnaitė ir tėvai bei žuvusio teisėjo Jono Furmanavičiaus motina Anelė Furmanavičienė, įtarimai pareikšti penkiems Policijos departamento ir Kriminalinės policijos biuro pareigūnams – Tomui Ulpiui, Emilijui Damukaičiui, Visvaldui Račkauskui, Dariušui Sinkevičiui ir Vitalijui Vitkovskiui. Šie pareigūnai, kaltinami piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimu ir tarnybos pareigų neatlikimu, į teismo suolą sėdo po D. Kedžio draugo Mindaugo Žalimo kreipimosi į teisėsaugos organus. M. Žalimas tikino, kad 2009 metų spalio 4 dieną, žudynių išvakarėse, buvo atvykęs į Vilniaus Policijos departamentą ir perspėjęs apie D. Kedžio planuojamas žudynes.

Po šio pareiškimo 2011 metų rudenį pradėto ikiteisminio tyrimo metu buvo aiškinamasi, ar minėti penki pareigūnai nuo prokurorų nenuslėpė nužudymų tyrimui reikšmingų faktų, ar ėmėsi visų įstatymuose numatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias D. Kedžio organizuotoms žudynėms.

reklama

Agresiją pajuto per televizoriaus ekraną

Pirmasis parodymus davęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Irmantas Mikelionis atskleidė, kad 2009 metų rugsėjį pas jį buvo užsukęs Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius ir papasakojo, kad vienas iš teisiamųjų, pareigūnas T. Ulpis, perdavė jam informaciją, jog D. Kedys galimai turi ginklą ir galbūt ruošiasi kažką nužudyti. „Pokalbis su vyr. prokuroru buvo labai trumpas ir labai fragmentiškas, jis galėjo trukti tik pusę minutės“, – D. Kedžio galimai surengtų žudynių priešistorę prisiminė I. Mikelionis.

Pareigūnas atskleidė, kad šio pokalbio metu prisiminęs per TV3 televiziją matytą interviu su D. Kedžiu, kuriame šis kalbėjęs apie savo dukters motiną L. Stankūnaitę. „Man tai skambėjo kaip grasinimai... Susidarė tokia nuojauta, kad D. Kedys tokiu metu turėjo kažkokių psichologinių problemų, elgėsi neadekvačiai pagal situaciją. Agresija nuo jo sklido net iš televizijos ekrano“, – teigė I. Mikelionis.

Anot prokuroro, R. Jancevičius jam taip pat išreiškęs pasipiktinimą dėl galimo D. Kedžio dukters tvirkinimo bylą tyrusio prokuroro Nerijaus Bieliausko veiksmų. Esą šis, turėjęs informacijos, kad D. Kedys gali ką nors nužudyti, apsiribojo tik telefoninių pokalbių klausymu, atsisakydamas kitų sekimo priemonių.

Kaltinamųjų pareigūnų gynybai po duotų parodymų kilo ramybės neduodantis klausimas: iš kur I. Mikelionis gavęs informaciją, kad D. Kedys galbūt ieško žmogaus, kuris galėtų nužudyti teisėją J. Furmanavičių, jei tokios informacijos neturėjo nė vienas iš įtariamųjų? Klausimas I. Mikelionį išmušė iš vėžių: „Neturiu komentarų“, – po kelių sekundžių pasvarstymo atsakė prokuroras.

Neabejoja Kedžio kalte

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Barkauskas pateikė panašius parodymus, kaip ir prieš jį liudijęs I. Mikelionis: esą pas jį 2009 metų rugsėjo vidury buvo užėjęs R. Jancevičius ir perdavęs žinią, kad Kriminalinės policijos biuro pareigūnai jį įspėję apie ramybės neduodančią D. Kedžio veiklą.

V. Barkauskas teismo posėdyje atskleidė, kad turėjo žinių, jog D. Kedžio dukters parodymams, kuriuos jos tėvas įamžino vaizdo kamera, buvo daroma pašalinių asmenų įtaka. Tokią informaciją jis gavo iš vienos Mykolo Romerio universiteto darbuotojos, kurios specializacija – psichologija.

Bene įdomiausia antrojo parodymus davusio policijos pareigūno parodymų detalė – teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymų versijos. V. Barkausko manymu, nors D. Kedžio kerštas – ne vienintelė nužudymo versija, ji yra pati įtikinamiausia.

„90 ir daugiau procentų buvo tikėtina, kad jį nužudė D. Kedys. Visi įrodymai ir versijos rodė, kad tai padarė jis. Buvo ir kitų versijų – kad J. Furmanavičių nužudė dėl jo darbinės veiklos“, – teigė parodymus davęs prokuroro pavaduotojas. Į teisėjo klausimą, ar tikrai J. Furmanavičių nužudė D. Kedys, V. Barkauskas atsakė konkrečiai: „Aš esu įsitikinęs, kad taip.“

Apsaugos prašė ir advokatas

Buvęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras A. Kliunka teigė, kad tą dieną, kai sužinojo, kad nužudytas J. Furmanavičius, paskambino generalinio prokuroro pavaduotojui ir pasisiūlė nuvykti į tyrimo vietą. Pakeliui į Kauną su kolega Gintaru Jasaičiu jam paskambino advokatas Deivis Valiulis, teisme dėl šmeižto atstovavęs Andriui Ūsui. D. Valiulis buvo sunerimęs, nes pastebėjo D. Kedžio automobilį. A. Kliunka pasiūlė jam nuvykti į prokuratūrą, o pats paskambino Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) viršininkui Algirdui Matoniui ir paprašė pasirūpinti advokato apsauga. A. Matonis, pasak A. Kliunkos, nusiuntęs pareigūną D. Valiuliui apsaugoti, pasirūpinęs ir A. Ūso apsauga.

Su G. Jasaičiu nuvykęs į įvykio vietą, A. Kliunka išvyko į Kauno apygardos prokuratūrą planuoti tolesnių organizacinių tyrimo klausimų. Tada policijos pareigūnas išgirdo, kad D. Kedžio nėra namuose, nerasta ir jo šaunamojo ginklo. „V. Račkauskas įnirtingai organizavo apsaugą, buvo pasirūpinta ir A. Ūsu, ir L. Stankūnaite su dukrele, – teigė A. Kliunka – Intuityviai apie Kedį galvojau, bet iš patirties žinojau, kad tiriant pareigūnų ir teisėjų nužudymo bylas, reikės peržiūrėti... visą medžiagą. Kai išgirdau, kad Kedžio nėra namuose, tokia versija pradėjo tvirtėti.“

Buvęs pareigūnas atsiminė, kad po V. Račkausko suorganizuotos apsaugos pareigūnui Edgarui Mažeikai kažkas paskambinęs ir pranešęs apie antrąją žmogžudystę. Tada V. Kliunka pirmą kartą išgirdęs apie V. Naruševičienę ir sužinojęs, kad ji taip pat figūruoja pedofilijos byloje.


Žalimo parodymai pasitikėjimo nekėlė

Anot parodymus davusio buvusio pareigūno, vėliau jam iškilo klausimų dėl ginklo, kurį galimai naudojo D. Kedys, nes R. Jancevičius ir jo kolega teiravosi Kauno apygardos prokuratūros, ar ginklas, kuriuo galėjo naudotis D. Kedys, yra su duslintuvu, ar be jo. Vėliau šiuo R. Jancevičiaus užklausimu domėjosi Kauno apygardos prokuratūros vadovas Kęstutis Betingis, tačiau laikas bėgo, o išsiaiškinti dėl ginklo kilusias peripetijas sekėsi sunkiai.

A. Kliunka prisiminė ir istoriją su M. Žalimu. Pasak buvusio policininko, apie šį asmenį jam teko kalbėtis su A. Matoniu, kuris atskleidė, esą D. Kedžio draugo parodymai nėra patikimi. Tačiau vėliau, pabaigęs savo karjerą, A. Kliunka nebeturėjo galimybės išsamiau pasidomėti M. Žalimu ir jo parodymais.

Taip pat parodymus davęs liudininkas atskleidė, kad kelios dienos po 2009 metų spalio 5 dienos įvykio netikėtai sužinojo, kad galimą D. Kedžio dukters tvirkinimą tyręs prokuroras N. Bieliauskas įteikė atsistatydinimo pareiškimą. Tai jis sužinojęs visai atsitiktinai – vieno vizito pas vadovybę metu jaunas prokuroras paprašęs jo užleisti eilę. Tik šiam išėjus A. Kliunka sužinojęs, kad tai buvo N. Bieliauskas. Šiam prokurorui aiškintis teko dar praeito posėdžio metu, kai parodymus davusęs N. Bieliauskas nepatogioje padėtyje atsirado dėl kaltinamų LKPB pareigūnų advokatų, kurie pareiškė, kad socialiniame tinklalapyje „Facebook“ buvo rasta apsčiai įrodymų, kad N. Bieliauskas palaiko Neringą Venckienę, galėjo jausti simpatiją D. Kedžiui, todėl ir nesiėmė jokių veiksmų jo atžvilgiu.

Atsakymai – santūrūs

Buvęs gen. prokuroras Algimantas Valantinas pasižymėjo kaip santūriausias ir mažiausiai postringavęs liudininkas šiame teismo posėdyje. Anot prokuroro, išsamiai apie 2009 metų spalio 9 dienos žudynes jis papasakoti negalintis, nes šie įvykiai lyg tyčia kirtosi su jo atostogomis. Apie tolesnį bylos tyrimą jis taip pat negalėjo papasakoti nieko įdomaus, nes, A. Valantino manymu, tuo tyrimu turėjo domėtis ne jis pats, bet su ja dirbantys prokurorai.

„Mano kredo toksai, kad apie bylas turi žinoti tie pareigūnai, kurie su jomis dirba. Niekada nežinojau daugiau, nei reikia, ir nerodžiau noro žinoti“, – teigė buvęs gen. prokuroras.

Daugiausiai dėmesio sulaukė skundai dėl D. Kedžio keliamos grėsmės, kurie, pasiekę Vilniaus apygardos prokuratūrą, vėliau pateko Generalinės prokuratūros žinion, tačiau ir šiuo klausimu A. Valantinas nebuvo iškalbus. „Skundą mes vertiname vadovaudamiesi ne emocijomis, o faktais“, – replikavo gen. prokuroras, pasiteiravus, kaip jautėsi gavęs minėtus skundus. Pasak liudininko, panašių skundų Generalinė prokuratūra sulaukia dažnai, todėl dėl kiekvieno tokio atvejo jaudintis nėra kada, reikia juos tirti.

Galiausiai buvo prieita prie Generalinės prokuratūros ir kitų institucijų santykių aiškinimosi, tačiau A. Valantinas nesiryžo atskleisti, ar tarp jo vadovaujamos prokuratūros ir LKPB ar Vilniaus apygardos prokuratūros buvo kilusi kokia nors įtampa dėl didelio atgarsio sulaukusių žudynių Kaune.

 

Prokuroras: esu įsitikinęs, kad teisėją Furmanavičių nužudė Kedys

Buvusių policijos departamento pareigūnų teismas
+17